„Kiekvieną vakarą į kameras jie atnešdavo saują kruopų ir duonos. Kai pradėjo trūkti maisto, belaisvius jie išvesdavo iš kamerų ir nužudydavo. Vieną vaikiną iš „Pravyj Sektor“ jie taip sudaužė kalėjimo koridoriuje „Kalašnikovo“ buože, kad skilo kaukolė ir jis mirė. Kitam sulaužė krūtinės ląstą ir leido nusikankinti“, – ramiai, žiūrėdamas pro virtuvės langą, pasakoja tėvas Valentinas.
Mes kalbėjome apie mėnesius, kuriuos dvasininkas praleido prorusiškų teroristų nelaisvėje, o jo žvilgsnis sustingo kažkur Kreščiatiko gatvėje, kurioje tą pirmadienio vakarą plėšikavo rudeninis vėjas, vis bandantis atimti praeivių skėčius.
Šitoje gatvėje yra įsikūrusi Kijevo Rada, kurią miestiečiai vadinama tiesiog merija. Tame pastate beveik prieš metus prasidėjo Maidano judėjimas. Tai buvo pirmasis sukilėlių užimtas pastatas, čia dirbo karo vadai, pirmuosius sužeistuosius lopė medikai.
Būtent Kijevo Radoje ir prasidėjo tėvo Valentino kova už Ukrainą. Kova, kuri nuvedė dvasininką Luhansko srities keliais į prorusiškų teroristų kalėjimą.
Išlydėjo žuvusius Maidano kovotojus
Į Maidaną dvasininkas atėjo, kai prasidėjo kruvini susirėmimai. Norėjo padėti sukilusiems ukrainiečiams. Kijevo patriarchatas nedraudė dvasininkams dalyvauti judėjime, todėl Maidane liko iki paskutinių dienų.
Tėvo Valentino pareiga buvo išlydėti mirštančius kovotojus ir nuraminti sužeistuosius.
„Darbo buvo netgi tada, kai Maidanas pasiekė pergalę. Iš užsienio grįždavo sužeistieji, kuriems reikėjo pagalbos, reikėjo tiesiog pasikalbėti ir nuraminti. Buvo ir tokių, kurie nuo sužeidimų mirė jau po pergalės. Visus juos reikėjo garbingai palaidoti“, – pasakojo dvasininkas.
Jis teigia, kad būtent po sukilėlių pergalės prasidėjo didžiausi išbandymai.
„Buvo pavasaris. Politikai, kurie kalbėjo nuo Maidano scenos ir buvo tikri lyderiai, gavo valdžią, postus ir jiems maidaininkai tapo nebereikalingi. Jie vis kažko reikalavo, mitingavo, o politikams reikėjo ramybės“, – savo nuomonę dėstė tėvas Valentinas.
Tada net Kijevo patriarchatas paragino dvasininkus pasitraukti iš Maidano. Sielovadininkams buvo daromas spaudimas, kad paliktų protestuotojų palapines.
„Tokio oficialaus pasakymo iš cerkvės nebuvo, bet jie sakė, kad reikia pasitraukti iš Maidano. Aš negaliu teigti, bet manau, kad politikai padarė spaudimą cerkvei ir buvo susitarta“, – kalbėjo tėvas Valentinas.
Tada ir prasidėjo didžiausi tėvo Valentino išbandymai.
Maidano žmonės tikino, kad juos bandoma išžudyti
Pavasarį Maidanas pasiekė galutinę pergalę. Tuo metu Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai okupavo Krymo pusiasalį. Praėjo kelios savaitės ir Rytų Ukrainos miestus užgulė prorusiški teroristai ir Kremliaus samdiniai. Tapo aišku, kad ukrainiečių kova už laisvę dar nėra baigta.
„Dauguma Ukrainos savanorių batalionų buvo sudaryti iš Maidano kovotojų. Jie buvo labai motyvuoti, patyrę, patriotiški“, – pasakojo tėvas Valentinas.
Pavyzdžiui, daug Maidano žmonių pateko į „Azov“, „Aidar“, „Donbas“, „Šachtior“ ir kitus savanorių batalionus, kurie kovėsi Rytų Ukrainoje. Šitie daliniai neturėjo ginklų ir reikiamos įrangos. Tėvas Valentinas pasakojo, kad „Aidar“ batalione buvo tik po vieną automatą trims kariams, šarvuotas liemenes turėjo tik kas penktas kovotojas, šalmai buvo seni ir pagaminti iš plieno.
Dvasininkas teigia, kad labai daug buvusių Maidano protestuotojų žuvo mūšio lauke.
Jie buvo laidojami prie pakelės medžių. Buldozeriu išrausdavo duobę ir sumesdavo visus į broliškus kapus. Tai darydavo vietiniai gyventojai, dvasininkų buvo nedaug, todėl niekas su mirusiais neatsisveikindavo, – pasakojo tėvas Valentinas.
„Buvo tokių faktų, kad iš Maidano kovotojų sudaryti būriai įsikurdavo prie pat fronto, bet ne miškuose ar miestuose, o plyname lauke. Vadai išskleisdavo dalinį ir dingdavo, o tada Rusijos artilerija juos nušluodavo. Išlikę gyvi grįždavo čia, į Maidaną, ir nuo scenos pasakodavo, kad karo vadai bando juos išžudyti“, – pasakoja sielovadininkas.
Tėvas Valentinas norėjo savo akimis pamatyti karą Rytų Ukrainoje ir palaikyti buvusius Maidano kovotojus. Todėl pradėjo organizuoti popų misijas į frontą.
Kritikavo Maskvos patriarchatą
Pirmą kartą į Rytų Ukrainą nuvažiavo gegužės mėnesį. Tada jį pribloškė, kaip karo zonoje elgiamasi su žuvusiais kariais.
„Jie buvo laidojami prie pakelės medžių. Buldozeriu išrausdavo duobę ir sumesdavo visus į broliškus kapus. Tai darydavo vietiniai gyventojai, dvasininkų buvo nedaug, todėl niekas su mirusiais neatsisveikindavo, – pasakojo tėvas Valentinas. Jis pradėjo važinėti po Rytų Ukrainos cerkves ir raginti dvasininkus padėti kariams: nuo moralinės paramos iki medikamentų. – Maskvos patriarchato dvasininkų vis klausdavau, kodėl jie viešai neatsiriboja nuo to, kas vyksta.“
Į tokias keliones po karo zoną tėvas Valentinas leisdavosi su žurnalistais ir savanoriais – norėjo, kad reporteriai patys viską užfiksuotų ir papasakotų apie karą Vakarų Ukrainos gyventojams.
Per vieną tokią išvyką dvasininkas ir jo bendražygiai pateko į prorusiškų teroristų rankas.
Pasiklydo Luhansko srityje
Tai nutiko birželio 19 dieną. Tėvas Valentinas kartu su vienu žurnalistu iš Kijevo ir dviem savanoriais vyko iš Dnepropetrovsko į Luhansko sritį. Tačiau pasiklydo bandydami aplenkti teroristų valdomą Donecką.
„Mes sustojome prie ukrainiečių blokposto. Ten budėjo jauni kareiviai. Buvo linksmi, atsipalaidavę, matyt, nelabai patyrę. Jiems buvo labai įdomus pikapas, kuriuo mes važiavome, norėjo nusifotografuoti šalia“, – pasakojo tėvas Valentinas. Atsipalaidavę Ukrainos kariai neįspėjo dvasininko komandos, kad kelias, kuriuo jie nuvažiavo, yra kontroliuojamas teroristų.
„Mes pravažiavome kelis blokpostus. Nepastebėjome nieko įtartino. Tie žmonės neturėjo Georgijaus juostelių ir Rusijos vėliavų, atrodė taip pat kaip Ukrainos kariuomenė. Net nesupratome, kad važiuojame priešų teritorija“, – kalbėjo dvasininkas.
Viskas paaiškėjo tik tada, kai tėvo Valentino komanda privažiavo trečiąjį blokpostą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jau buvo privažiavę teroristų kontroliuojamą Luhanską.
Viskas paaiškėjo tik tada, kai tėvo Valentino komanda privažiavo trečiąjį blokpostą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jau buvo privažiavę teroristų kontroliuojamą Luhanską.
„Netyčia pamačiau, kad prie vieno kareivio diržo buvo prikabinta Georgijaus juostelė. Tik tada supratau, kaip kvailai mes pasielgėme“, – šypsodamasis pasakojo tėvas Valentinas. Jis prisiminė, kad tiems prorusiškiems teroristams jis net pasakė: šlovė Ukrainai! Į tai jie atsakė keiksmais ir įžeidinėjimais.
„Aš iškart pradėjau aiškinti, kad esame dvasininkai, kad norime pasikalbėti su kariais ir vežame humanitarinę pagalbą. Kažkaip mums pavyko išsisukti ir jie mus paleido. Supratome, kad negalime važiuoti atgal ir reikia vengti kitų blokpostų“, – apie sudėtingą situaciją kalbėjo dvasininkas.
Ukrainos rėmėjai visaip bandė vengti teroristų, tačiau vis tiek atkreipė dėmesį.
„Važiavome miškais ir šunkeliais, sugebėjome aplenkti kokius dešimt blokpostų, bet mes nežinojome, kad nuo 21 val. Luhanske yra įvesta komendanto valanda, todėl mūsų automobilį galiausiai pastebėjo ir sustabdė“, – pasakojo dvasininkas.
Jūs neįsivaizduojate kokie buvo jų veidai, kai maldaknygėje rado mano nuotraukų su Petro Porošenka, Vitalijumi Klyčko, Maidano kovotojais, – nusijuokė tėvas Valentinas.
Bagažinėje – pagalba kariams
Mane sujaudino tai, kad apie didelę nelaimę tėvas Valentinas pasakojo su šypsena ir kartais net nusijuokdamas. Tarsi šaipėsi iš savo naivumo.
Kalbėdamas rankose spaudė medinį kryžių ir maldaknygę, tačiau mano žvilgsnis krypo į gilias žaizdas plaštakose. Dabar jau gyjančias žaizdas paliko prorusiškų teroristų cigaretės.
„Kai jie patikrino mūsų pasus ir pamatė, kad esame iš Kijevo, tai jiems net išsprūdo toks emocingas „oho!“ Jūs neįsivaizduojate, kokie buvo jų veidai, kai maldaknygėje rado mano nuotraukų su Petro Porošenka, Vitalijumi Klyčko, Maidano kovotojais, – nusijuokė tėvas Valentinas ir lyg teisindamasis paaiškino. – Iš kur aš galėjau žinoti, kad mes pateksime pas juos!“
Dar daugiau – prabangus pikapas, kuriuo važiavo dvasininko komanda, buvo paimtas iš nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos darbuotojų. Tėvui Valentinui automobilį atidavė būsimasis gynybos ministras Valerijus Heletėjus, kuris net ir pinigais rėmė dvasininko misiją.
„Blogiausia buvo tada, kai jie atidarė bagažinę. Ten buvo paketų, ant kurių buvo užrašyta „Aidar“. Tuose paketuose buvo ukrainietiškos uniformos, šarvinės liemenės, kareiviškos kojinės. Tada jau supratome, kad nebeišsisuksime“, – vis dar šypsodamasis pasakojo dvasininkas.
Prasidėjo košmaras.
Įkaitus bandė atiduoti rusams
Sulaikytieji buvo nuvežti į kažkokią vietovę šalia Luhansko, greičiausiai – nedidelį kaimą. Juos apklausė teroristų vadas, kurį vadino Batia. Šitas vyras, kalbėjęs su ukrainietišku akcentu, buvo pats nuožmiausias tardytojas.
Žurnalistas, kuris keliavo kartu su tėvu Valentinu, po kelių smūgių į galvą sutiko bendradarbiauti ir rengti prorusiškus reportažus. Savanorė iš Krymo buvo paleista. Tačiau buvęs Maidano dvasininkas ir dar vienas automobilyje buvęs savanoris iš Dnepropetrovsko pateko į rusišką mėsmalę.
„Mums surišo rankas, uždėjo maišus ant galvos ir mušė be sustojimo maždaug pusantros paros. Spardė, daužė rankomis, tyčiojosi visaip, spjaudė. Aš nemačiau, kas tai darė. Jie nuolat klausinėjo, kokia yra mano užduotis, kam aš tarnauju, ko siekiu. Atsakydavau, kad tarnauju Dievui“, – pasakojo tėvas Valentinas.
Jie nuolat klausinėjo, kokia yra mano užduotis, kam aš tarnauju, ko siekiu. Atsakydavau, kad tarnauju Dievui, – pasakojo tėvas Valentinas.
Jis sakė, kad visą laiką praleido su maišu ant galvos, todėl greitai prarado laiko nuojautą. Spėja, kad tame kaime praleido kelias paras, o tada buvo išvežtas į Rusiją.
„Teigti negaliu, bet aš girdėjau, kad kalbėjo Ukrainos pasieniečiai. Tai nieko neįprasto, nes aplink Luhanską ir Donecką visi pareigūnai buvo labiau rusai, nei ukrainiečiai. Tereikia gerą sumą pasiūlyti. O paskui, po poros valandų, visi jau pradėjo kalbėti švaria rusų kalba“, – pasakojo dvasininkas.
Jis mano, kad prorusiški teroristai bandė įkaitus atiduoti savo šeimininkams, tačiau rusai pasakė, kad šitie belaisviai yra beverčiai, ir liepė juos vežti atgal į Ukrainą.
„Tada mus nuvežė į kažkokį tvartą, kuris buvo, kaip supratau, Ukrainos pasienyje, – kalbėjo tėvas Valentinas. Toje dvokiančioje patalpoje praleidome aštuonias paras. Pirmąją dieną teroristai davė sudžiūvusios duonos riekę ir saldaus vandens, o tada aštuonias paras marino badu. – Vandens kartais atnešdavo.“
Nuo sulaikymo praėjo maždaug dešimt parų, kai tėvą Valentiną pagrobėjai atvežė į buvusį Luhansko Rados pastatą, kuriame dabar įsikūrę teroristų vadai. Rūsys buvo paverstas tokiu kalėjimu, apie kokius galime paskaityti tik KGB ir SS įkaitų atsiminimuose.
Dieną ir naktį girdėjau klykiančius iš skausmo vaikus, prievartaujamas moteris, paauglius. Realiai, jie nieko nepadarė, tik palaikė Ukrainą, – pasakojo tėvas Valentinas.
Prisimena svylančios mėsos kvapą
Tėvo Valentino paklausiau, ką patartų važiuojant į frontą Rytų Ukrainoje.
Dvasininkas atsakė vėl taip pat ramiai ir šypsodamasis: „Žinote, aš tiek kartų užuodžiau savo degančios mėsos kvapą, tiek kartų buvau kratytas elektrošoku ir tiek kartų išangėje jutau įkaitintą geležį, kad jums patarsiu tik viena – kad ir kas nutiktų, nenustokite tikėti Dievą.“
Žiaurius kankinimus jis patyrė vadinamojoje „Luhansko liaudies respublikoje“. Buvo įmestas į požemius, kuriuose teroristai kalino dar kelias dešimtis Ukrainos piliečių: savanorių, profesionalių karių, provakarietiškų partijų politikų, žurnalistų, popų. Net keturiolikos metų berniuką iš Luhansko, ant kurio kompiuterio buvo „Pravyj Sektor“ lipdukas.
„Jie mušdavo mus kiekvieną dieną. Vakarais prižiūrėtojai prisigerdavo, nusileisdavo į rūsį, išsivesdavo belaisvius ir be gailesčio daužydavo. Matyt, jie taip išsiliedavo. Išgyvendavo ne visi.
Mane, pavyzdžiui, mušė už kiekvieną pergalę, kurią pasiekdavo savanorių batalionai, sudaryti iš Maidano kovotojų. Jie žinojo, kad aš esu Maidano dvasininkas, žinojo, kad palaikau Ukrainą, todėl ant manęs liedavo pyktį. Jie sakydavo: karas yra karas, pralaimėjimai yra normalus dalykas, bet kodėl jūsiškiai žudo mūsų moteris, vaikus, šeimas, kuo jie nusikalto, juk mes tik giname save“, – pasakojo dvasininkas.
Tėvas Valentinas sako, kad stiprybės jam suteikė kitų žmonių kančios – suprato, kad jo skausmas yra palyginti mažas.
Pavyzdžiui, Krymo totorių bendruomenės lyderė Gaide, kuri ir dabar yra kalinama Luhanske, kiekvieną dieną būdavo prievartaujama kalinių akivaizdoje – prorusiški teroristai tvirtą moterį žemindavo tiesiog kameroje.
„Dieną ir naktį girdėjau klykiančius iš skausmo vaikus, prievartaujamas moteris, paauglius. Realiai, jie nieko nepadarė, tik buvo už Ukrainą“, – pasakojo tėvas Valentinas.
Į laisvę – su taksi
Luhansko požemiuose jis praleido beveik du mėnesius. Smarkiai sulyso, kūną nusėjo žaizdos, jis išseko, todėl prorusiškiems teroristams atsibodo mušti – tik žemindavo žodžiais ir sakydavo, kad jis toks bevertis, kad net žudyti jį yra beprasmiška.
Tačiau kartą viskas pasikeitė. Rugsėjo 20 dieną į kamerą atėjo kalėjimo vadas ir pasakė, kad dvasininkas yra laisvas.
„Aš nieko nesupratau. Nežinojau, kas įvyko. Jie man davė 400 grivinų ir kažkokį popierių, kad mane reikia be patikrinimo praleisti pro visus separatistų blokpostus. Pasakė, kad mano automobilio ir kitų daiktų negrąžins.
Norėjau sėsti į autobusą ir važiuoti į Kijevą. Tačiau valiuta taip nuvertėjo, kad net iki Charkovo bilietas kainavo apie 600 grivinų. Nežinojau, ką daryti, buvau labai sutrikęs“, – kalbėjo tėvas Valentinas.
Išmestas į teroristinio Luhansko gatvę susistabdė taksistą, kuris už 50 grivinų nuvežė iki pirmo Ukrainos karių kontroliuojamo blokposto. Šalies gynėjai nugabeno dvasininką į „Aidar“ bataliono štabą, o iš ten – į Kijevą.
Išgelbėjo musulmonas
Vėliau paaiškėjo, kad tėvą Valentiną išgelbėjo bičiulis musulmonas Šalimas Melomedovičius. Tuos kelis mėnesius jis nesiliovė ieškoti informacijos apie dvasininką. Net tada, kai teroristams parsidavęs žurnalistas iš Kijevo internete paskelbė, kad tėvas Valentinas yra nužudytas.
Kai Šalimas sužinojo, kad dvasininkas yra kalinamas Luhansko požemiuose, per savo verslo partnerius pasiūlė išpirką ir susitarė su teroristais.
Kokia gyvybės kaina? Tėvas Valentinas sako, kad nežino ir to neklausė.
Kai mes kalbėjome apie sunkius išgyvenimus, jo patirtus Lugandone, verslininkas Šalimas nuolat skambino tėvui Valentinui – vis klausinėjo, kada šis baigs pokalbį su manimi ir galės susitikti Kijevo centre.
Karas primena Stalingradą
Dabar tėvas Valentinas dirba „Aidar“ bataliono štabe. Ruošiasi vėl vykti į frontą ir atlikti savo sielovadininko misiją – raminti sužeistuosius ir išlydėti mirštančius Ukrainos karius.
Lietuva ir visa Vakarų Europa turi žinoti, kad humanitarinė pagalba dabar yra labai svarbus reikalas. Kiekvieno žmogaus auka, kad ir tokia maža kaip plastikinis butelis, dabar gali išgelbėti šimtus gyvybių. Padėkite mums, – ramiai kalbėjo tėvas Valentinas.
„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra antrasis Stalingradas. Jei Vakaruose kam nors kyla abejonių, kad tai yra tikras, negailestingas karas, tai jie savo akimis turėtų viską pamatyti.
Žmonės ten miršta badu, nuo ligų, nuo infekcijų ir sužeidimų, kuriuos galima išgydyti turint paprastą vaistinėlę. Gatvėmis šliaužioja ir miršta. Ten trūksta net plastikinių butelių. Artėja žiema ir paprastas plastikinis butelis dabar gali išgelbėti daug gyvybių, nes juo galima padalinti vandenį ištroškusiems.
Lietuva ir visa Vakarų Europa turi žinoti, kad humanitarinė pagalba dabar yra labai svarbus reikalas. Kiekvieno žmogaus auka, kad ir tokia maža kaip plastikinis butelis, dabar gali išgelbėti šimtus gyvybių. Padėkite mums“, – ramiai kalbėjo tėvas Valentinas.
Atsisveikinome ir dvasininkas išvyko susitikti su savo išgelbėtoju Šalimu. Planavo su juo išgerti arbatos, o tada vykti į „Aidar“ bataliono štabą, kur vėl planuos humanitarinę ir dvasinę pagalbą Rytų Ukrainoje žūstantiems žmonėms.
