Pasipylė informacija apie siuntinius
Nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios vietos gyventojai ir tarptautiniai žurnalistai skelbia apie Rusijos karių plėšikavimą. Balandžio pradžioje internete pasirodė vaizdo kamerų įrašai iš skubių siuntų pristatymo kompanijos SDEK padalinių Ukrainos pasienyje. Juose galimai matyti, kaip kariškiai siunčia į Rusiją televizorius, drabužius, įrankius ir kitus daiktus.
Didžiuma žiniasklaidoje paminėtų siuntų keliauja į Altajaus regiono miestą Rubcovską. „Meduza“ ištyrė didesnių siuntinių siuntėjų socialinius tinklus ir sudarė jų portretus. Iš visko sprendžiant, jie visi priklauso „Rosgvardijai“.
Pranešimų apie Rusijos karių plėšikavimą pasirodo viso karo metu. Yra ir vietos gyventojų liudijimų, ir įrašytų pokalbių, kuriuos paskelbė Ukrainos saugumo tarnyba (jų autentiškumo patvirtinti neįmanoma).
Pavyzdžiui, viename įraše vyras rusiškai pasakoja, kad kiti kariai „viską veža maišais“, o jis pats „pavagiliavo nedaug“ – kosmetikos, moteriškų batelių ir drabužių pavyzdžių.
Bet įtikinamiausias galimo plėšikavimo įrodymas buvo SDEK padalinių vaizdo kamerų įrašai, kuriuose matyti karinėmis uniformomis vilkintys žmonės; pirmieji iš jų pasirodė balandžio pradžioje. Ant kai kurių siuntėjų rankovių matyti Rusijos kariuomenės ženklai. BBC Rusijos tarnyba atkreipė dėmesį į 56-osios oro desantininkų brigados ženklus.
Didžiausios siuntos svoris buvo beveik pusė tonos – 440 kg, mažiausios – vos 3 kg. Vidutinis vieno asmens siuntinių svoris – 54 kg.
Balandžio pradžioje „Telegram“ kanalas „Belaruski Hajun“ paskelbė trijų valandų trukmės vaizdo įrašą su paaiškinimu „Rusijos kariai per SDEK siunčia Ukrainoje pavogtus daiktus į Rusijos Federaciją“.
Jie taip pat gavo iš nenurodyto šaltinio „daugybę asmens duomenų“ apie Rusijos karius, kurie per SDEK siuntė daiktus iš Mozyriaus, esančio Gomelio srityje netoli sienos su Ukraina. Kanalas paskelbė 16 asmenų, kurie balandžio 2 d. į Rusiją išsiuntė 50-440 kg svorio siuntas, pavardes ir telefono numerius.
Rusijos aktyvistų inicijuotas analitinis projektas „Duomenų bazė“ savo ruožtu paskelbė, anot jų, visą kariškių, balandžio 2 d. siuntusių daiktus iš Mozyriaus, sąrašą. Jame išvardyti 69 siuntėjai, greta jų pavardžių nurodytas siuntinių svoris, adresai, gavėjų vardai ir pavardės, užsakymų numeriai, pagal kuriuos galima atsekti siuntas.
„Mediazone Belarus“ patikrino visus nutekintus siuntinių numerius SDEK interneto svetainėje – tokie siuntiniai tikrai egzistuoja ir buvo priimti Mozyriaus filiale. Tinklalapyje nurodyti siuntų gavėjų inicialai sutampa su nurodytaisiais „Duomenų bazėje“.
Dauguma balandžio 2-ąją iš Mozyriaus išsiųstų daiktų turėjo keliauti į Rubcovską Altajaus krašte Vakarų Sibire, netoli sienos su Kazachstanu. Jį nurodė 49 iš 69 duomenų bazėje paminėtų siuntėjų.
Kiti siuntiniai buvo išsiųsti į Maskvą, Čitą, Angarską, Uljanovską, Omską, Usurijską. Didžiausios siuntos svoris buvo beveik pusė tonos – 440 kg (ji išsiųsta į Rubcovską), mažiausios – vos 3 kg. „Meduza“ apskaičiavo, kad vidutinis vieno asmens siuntinių svoris – 54 kg.
Tinklalapiui „Meduza“ pavyko gauti 25 SDEK kvitus su informacija apie balandžio 2 d. iš Mozyriaus filialo į Rubcovską išsiųstus siuntinius. Juose nurodyti siuntėjo ir gavėjo vardai, tėvavardžiai bei pavardės, telefono numeriai, siuntų aprašymai.
Siuntiniuose, be kita ko, buvo įrankiai, garso kolonėlės, stalas, palapinė.
Palyginę šiuos duomenis su informacija iš projektų „Belaruski Hajun“ ir „Duomenų bazė“, žurnalistai nustatė, kad mažiausiai 16 žmonių iš 49 į Rubcovską siuntė įrankius, 12 žmonių, be kitų daiktų, siuntė drabužius. Tarp siunčiamų daiktų buvo ir elektrinis motoroleris, kavos aparatas, palapinė, televizoriai, garso kolonėlės.
Sprendžiant iš visko, pirmieji kroviniai iš Mozyriaus į Rubcovską pradėti siųsti jau kovo pabaigoje. Viename iš proukrainietiškų kanalų „Telegram“, kurių dalyviai bando deanonimizuoti Rusijos kariuomenę, „Meduza“ korespondentas rado ankstesnių siuntų numerius. Pavyzdžiui, viena buvo išsiųsta kovo 30 d., prieš pat pirmuosius „Belaruski Hajun" pranešimus, kad Rusijos kariai siunčia „tikriausiai vogtus“ daiktus. Tą numerį vis dar galima rasti SDEK svetainėje.
Dabar ironiškai skamba SDEK tinklalapyje parašyta frazė, jog už siuntos yra žmogus: „Kiekviename siuntinyje – likimas, istorija, kompanijai, žmogui ir jo artimiesiems reikšmingas įvykis.“
Ėmė „keisti“ pavardes
Toliau „Meduza“ pasakoja kai kurių iš minėtų siuntėjų istorijas.
Sausio 13 d. kažkas pavogė sniego valytuvą, stovėjusį prie elektros prekių parduotuvės vienoje iš centrinių Rubcovsko gatvių. Vaizdo įrašas buvo paskelbtas socialinio tinklo „VKontakte“ grupėje „Incidentas Rubcovske“. Vlado Rostovo vardu prisidengęs vartotojas paliko šmaikštų komentarą: „Atsiėmimo paslauga“.
Taip pat skaitykite: Rusijos karius pavertė ir kilimų vagimis, bet tai „patvirtinanti“ nuotrauka yra pakeista
Po trijų mėnesių jau pats „Vladas“ galėjo būti užfiksuotas SDEK greitųjų siuntų pristatymo padalinyje Mozyriuje.
Balandžio 2 d. Rusijos pilietis Vladislavas Prostovas, sprendžiant iš „Duomenų bazės“ paskelbto sąrašo, išsiuntė tris siuntinius, kurių bendras svoris – 121 kg. Gavėja nurodyta Olesia Prostova – galbūt žmona.
„Meduza“ greičiausiai rado kario paskyrą „VKontakte“ – galimai jau minėtąją V.Rostovo. Žurnalistai rado ir Olesios Prostovos iš Rubcovsko paskyrą (dabar vardas pakeistas į „Olesia Postova“ – iš pavardės taip pat išbraukta viena raidė).
Vladislavo jos draugų sąraše nėra. Tačiau jam „patiko“ viena iš senų nuotraukų. Moters „Instagram“ paskyros (dabar neprieinamoje pašaliniams) peržiūroje matyti, kad jos profesija – kosmetologė), yra poros bendrų nuotraukų.
V.Prostovo paskyros nuotraukoje matyti trumpai kirptas vyresnis nei trisdešimties vyras su kamufliažine uniforma. Be kita ko, „V.Rostovas“ yra uždaros grupės „46-oji atskiroji Žukovo operatyvinė brigada“ narys. Tai yra „Rosgvardijos“ padalinys, įsikūręs Čečėnijoje.
J.Kovalenka ne tik atliko karinę tarnybą, bet ir pirkdavo bei parduodavo automobilius.
Anksčiau „Conflict Intelligence Team“ skelbė, kad 46-osios brigados kariai gali dalyvauti kovinėse operacijose Ukrainoje.
„Meduza“ neišsiaiškino V.Prostovo ryšių su šiuo daliniu. Tačiau 2012 m. asmuo, turintis tą patį vardą, pavardę ir gimimo datą, duomenų bazės „Rusijos gyventojai“ duomenimis, kaip savo darbo vietą buvo nurodęs karinį dalinį 6720. Tai yra 656-asis Nacionalinės gvardijos („Rosgvardijos“) operatyvinis pulkas, dislokuotas Rubcovske.
Vyras galbūt vis dar tarnauja dalinyje, kurio kariai neabejotinai dalyvauja kare Ukrainoje: Altajaus žiniasklaida rašė apie vieno šio dalinio kario žūtį, o Rubcovsko gyventojai jo kariams siuntė siuntinius.
Balandžio 10 d. V.Rostovas apribojo prieigą prie savo paskyros ir nuo to laiko internete nepasirodė. O.Prostova taip pat pasielgė su savo paskyra „Instagram“.
Siuntinių – už 500 eurų
Didžiausią siuntą – 17 atskirų siuntinių, kurių bendras svoris siekė beveik pusę tonos – 440 kg, balandžio 2 d. iš Mozyriaus į Rubcovską išsiuntė Jevgenijus Kovalenka.
Juose, be kita ko, buvo įrankiai, garso kolonėlės, stalas, palapinė. Tikslus kiekvieno siuntinio svoris nežinomas, bet, jei kiekvienas iš jų svėrė vienodai (po 25,8 kg), karys turėjo už jų pristatymą sumokėti daugiau nei 50 tūkst. Rusijos rublių arba, pagal oficialų dabartinį keitimo kursą, 566 eurus (vieno siuntinio iki 50 kg siuntimo iš Mozyriaus į Rubcovską kaina, remiantis SDEK skaičiuokle, šiuo metu yra 2979,66 rublio, straipsnio rašymo metu buvo maždaug 100 rublių daugiau).
2018 m. vietos spauda rašė apie jauną leitenantą J.Kovalenką, atvykusį tarnauti į tą patį „Rosgvardijos“ karinį dalinį 6720. Iš to paties Altajaus krašto kilusiam kariui buvo patikėtos žvalgybos kuopos pirmojo žvalgybos būrio vado pareigos.
„Svarbiausia – įgyti pagarbą, – taip J.Kovalenka atsakė į žurnalisto klausimą, kaip kuriąs santykius su pavaldiniais. - Kaip tai padaryti? Tik asmeniniu pavyzdžiu – daryk kaip aš. Stengiuosi visada būti vienu žingsniu priekyje.”
Pagal skelbimų puslapyje „Avito" buvusius skelbimus, susietus su SDEK nurodytu telefono numeriu, J.Kovalenka ne tik atliko karinę tarnybą, bet ir pirkdavo bei parduodavo automobilius.
Pastarąjį kartą karys bandė parduoti lengvojo lydinio ratlankius (kaip adresas buvo nurodytas Rubcovskas). Skelbimas buvo įdėtas sausio 12 d., o atnaujintas kovo 13 d. – per patį karo Ukrainoje įkarštį.
Dabar ši paskyra užblokuota – kaip paaiškinta, arba į ją bandyta įsilaužti, arba administratoriai pastebėjo pažeidimų. Paskambinus J.Kovalenkos telefono numeriu, skambutis iš karto perjungiamas į autoatsakiklį.
Televizorių miestas
„Meduza“ taip pat pasakoja apie Altajaus krašto pietuose esantį Rubcovską. Jame gyvena 140 tūkst. žmonių Rosstato tyrimo duomenimis, beveik trečdalis jų – pensininkai. Iki SSRS žlugimo miestas buvo pagrindinis Vakarų Sibiro mašinų gamybos centras. 2011 m. gamykla bankrutavo ir dabar jos vietoje stūkso griuvėsiai. Rubcovskas žinomas ir dėl sūrio „Lamberas“.
Ten paplitusi profesija perpardavinėtojo profesija. Gyventojai prekiauja viskuo, kuo tik gali: nuo naudotų automobilių ir medžiagų iš uždarytų gamyklų iki kazachų cigarečių ir degtinės.
Miestelyje veikia keturios pataisos kolonijos. O gyventojai skundžiasi, kad beveik nėra darbo, todėl tenka ieškoti išorinių pajamų šaltinių. Ten paplitusi profesija – барыга (rus. perpardavinėtojas, spekuliantas). Portalo altapress.ru teigimu, gyventojai prekiauja viskuo, kuo tik gali: nuo naudotų automobilių ir medžiagų iš uždarytų gamyklų iki kazachų cigarečių ir degtinės.
Kai kuriems esą puikiai sekasi, todėl Rubcovskas yra bedarbių su brangiais automobiliais miestas, pasižymintis didele socialine stratifikacija.
„Meduza“ teigimu, 10 iš 49 karių, balandžio 2 d. siuntusių krovinius į Rubcovską, sumokėjo už televizoriaus pristatymą.
Jevgenijus Čuchalinas, išsiuntęs bent kelis televizorius, 2019 m. pardavė „televizorių sonni“ (taip ir buvo parašęs). Ši informacija išliko archyvuotuose jo skelbimuose puslapyje „Avito“, susietuose su telefono numeriu, kuris buvo pateiktas SDEK.
Šio siuntinio gavėja – žmona Natalija Čuchalina, kurios darbovietė, sprendžiant iš „VKontakte“ skelbtų duomenų, bent anksčiau buvo minėtas karinis dalinys 6720.
Televizorių išsiuntė ir 28-erių Dmitrijus Žumalinas, kurį žurnalistai taip pat atsekė pagal socialinius tinklus. Duomenų bazėje „Rusijos gyventojai“ skelbiama, kad 2018 m. vyras ta pačia pavarde ir gimimo data buvo 6720 karinio dalinio vyresnysis kulkosvaidininkas.
Kai kurie daiktų siuntėjai, pavyzdžiui, elektrinį motorolerį ir atsarginių dalių išsiuntęs Artiomas Lazarevas, neslepia savo ryšių su kariuomene.
Jų paskyrose socialiniuose tinkluose, kurias „Meduza“ žurnalistai rado palyginę vidinės paieškos „VKontakte“ rezultatus su „Belaruski Hajun“, „Duomenų bazės“ ir SDEK čekių informacija, galima pamatyti nuotraukas su karinėmis uniformomis.
SDEK generalinis direktorius Leonidas Goldortas pasirašė įsakymą, kuriuo uždraudė priimti siuntinius, jei siuntėjas negali įrodyti nuosavybės teisės (pavyzdžiui, pateikti kasos čekio).
Ne vienas kaip nors susijęs su minėtu daliniu 6720. Tikriausiai visi siuntėjai iš Mozyriaus į Rubcovską yra Nacionalinės gvardijos kariuomenės 656-ojo operatyvinio pulko (karinis dalinys 6720) nariai.
„Sveikas, tu dar gyvas?“
„Belaruski Hajun“ taip pat paskelbė, kad Rusijos kariai aktyviai apsipirkinėjo Mozyriaus parduotuvėse, įsigijo buitinės technikos ir kosmetikos. Pasak leidinio „Zerkalo“ kalbintų SDEK darbuotojų, balandžio 2 d. daiktus išsiuntę kariai paaiškino, kad įrangą Baltarusijoje pirkti pigiau.
Kaip išsiaiškino „Meduza“, kelios dienos po vaizdo įrašų paskelbimo SDEK generalinis direktorius Leonidas Goldortas pasirašė įsakymą, kuriuo uždraudė priimti siuntinius, jei siuntėjas negali įrodyti prekių nuosavybės teisės (pavyzdžiui, pateikti kasos čekio).
Be to, balandžio 7 d. bendrovės biuras pradėjo retkarčiais išjungti vaizdo įrašus savo padaliniuose pasienyje su Ukraina. Tą pačią dieną oficialioje SDEK interneto svetainėje buvo pranešta, kad transliacijos iš kamerų nevyksta maždaug 200 siuntinių priėmimo vietų.
Balandžio 13-ąją du trečdaliai siuntų, dešimčia dienų anksčiau išsiųstų iš Mozyriaus, dingo iš SDEK sistemos arba buvo pažymėtos kaip „neįteikta“, paskelbė „Mediazone Belarus“.
29 užsakymų būsena – „Nepristatyta“. Toks statusas suteikiamas, kai siuntinys buvo nuvežtas nurodytu adresu, tačiau „jo nepavyko pristatyti gavėjui arba gavėjas jo neatsiėmė per dvi savaites nuo gavimo“.
16 atvejų tinklalapis nurodo klaidą (būseną „Užsakymas nerastas“), tarsi siuntos niekada nebūtų buvę arba ji būtų buvusi ištrinta. Rašinio publikavimo metu 17 siuntų buvo gabenamos tranzitu, penkios buvo pristatytos, o dvi laukė pristatymo.
Kariams ir jų artimiesiems, kurių kontaktiniai duomenys buvo paskelbti viešai, skambina ir rašo proukrainietiškai nusiteikę aktyvistai, o vėliau informacija dalijasi „Telegram“ kanaluose. Daugelis neatsiliepia. Vienas atsiliepęs asmuo į pasisveikinimą: „Sveikas, tu dar gyvas?“ atsakė: „Šlovė Rusijai“. Kitas į žinutę neatsakė tris dienas ir, kaip spėjo su juo pabendrauti norėjęs žmogus, tikriausiai nebeatsakys, taip duodamas užuominą į žūtį.
