Praėjusią savaitę JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė dar griežtesnes sankcijas N.Maduro ir jo sąjungininkams.
Naujieji suvaržymai apsunkins būdus užsienio kompanijos investuoti ir užsiimti verslu Venesueloje. Be to, Vašingtonas dabar jau visiškai uždaro N.Maduro režimui kelius į JAV paskolų ir kapitalo rinkas.
Žinoma, taip siekiama susilpninti N.Maduro valdžią. Vis dėlto beveik neabejojama, kad naujos sankcijos neišstums šio chavisto iš valdžios ir kad J.Guaido gali tekti laukti labai ilgai. Kodėl?
N.Maduro politizavo kariuomenę
Į valdžią atėjęs N.Maduro iš savo pirmtako Hugo Chavezo paveldėjo labai susiskaldžiusią politinę sistemą, jau klupinėjančią ekonomiką ir itin aukštus nusikalstamumo rodiklius. Bet reikšmingų reformų režimas nesiėmė – atvirkščiai, tęsė H.Chavezo liniją.
Verta prisiminti, kad H.Chavezas, atlaikęs kelius ankstyvus iššūkius, mestus jo valdžiai, ėmėsi milžiniškų permainų šalies karinėse pajėgose. Armija buvo „išvalyta“ ir politizuota.
Tai reiškė, kad kariškiai staiga turėjo prisiekti H.Chavezo „Bolivaro revoliucijai“, o režimo atstovai juos įvairiomis dovanėlėmis skatino naudotis nauja teise balsuoti – aišku, už valdančiuosius.
Prieš tai, kai H.Chavezas 1998 metais atėjo į valdžią, Venesuelos ginkluotosiose pajėgose buvo apie 100 generolų, bet per du dešimtmečius jų skaičius išaugo iki daugiau nei 2 tūkstančių.
Tuometis prezidentas taip pat restruktūrizavo kariuomenę pagal sąjungininkės Kubos modelį ir taip išplėtė kariškių įtaką šalyje, tuo pačiu sumažindamas atskirų vadų galią.
N.Maduro žengė dar toliau. Baimę visuomenei keliantis Karinės kontržvalgybos generalinis direktoratas (DGCIM) agentų turi visose ginkluotųjų pajėgų atšakose.
Be to, visi kariškiai privalo pranešti apie kolegas, kurie skundžiasi darbo sąlygomis ar pačiu režimu. Jiems tuomet gresia kankinimai ar įkalinimas. Norėdami užkirsti kelią galimam maištui, režimo pasiuntiniai persekioja karių, kurie yra sulaikyti ar dezertyravę, artimuosius.
Vėlgi, visa tai nurašyta nuo H.Chavezo valdymo laikų vadovėlio. Buvęs prezidentas, kuris 2013 metais mirė, patirties sėmėsi iš svarbiausių sąjungininkų, ypač Kubos.
Visi kariškiai privalo pranešti apie kolegas, kurie skundžiasi darbo sąlygomis ar pačiu režimu. Jiems tuomet gresia kankinimai ar įkalinimas.
Šios šalies žvalgybos tarnybos G2 agentų Venesueloje šiuo metu yra net 2,5 tūkst. Jie dalyvauja DGCIM kontržvalgybos operacijose, kurių tikslas – ieškoti galimų neramumų židinių ir užkirsti jiems kelią.
Negana to, N.Maduro neseniai pasamdė kontraktininkų iš Rusijos, kurie prisijungė prie jo asmens sargybinių komandos. Galiausiai režimui padeda ir Kinija – Pekinas padėjo Venesuelai įgyvendinti „Tėvynės kortelės“ programą.
Tokioje kortelėje surinkta asmeninė piliečio informacija – pavyzdžiui, partija, už kurią jis balsuoja. Jei per rinkimus paremiami valdantieji, kortelė suteikia didžiulių nuolaidų maistui, sveikatos apsaugai ir prieigą prie kitų svarbiausių socialinių programų.
Venesuelos saugumo aparatas taip pat yra remiamas pusiau sukarintų grupuočių, kalinių gaujų ir sukilėlių, atvykusių iš Kolumbijos.
Pusiau sukarintos grupuotės – colectivos – valdant N.Maduro tiesiog klesti. Jų smogikai padeda valdžiai smurtu vaikyti protestus ir gąsdinti opozicijos politikus, o nuošalesniuose regionuose veikia išvien su Nacionaline gvardija.
Neatsilieka ir organizuotos kalinių gaujos – mega-bandas. Daugybė kalinių buvo paleisti laisvę mainais į pagalbą colectivos.
O Kolumbijos sukilėlių Nacionalinė išsilaisvinimo armija (ELN) kontroliuoja didelius teritorijos gabalus Venesuelos periferijoje. ELN greičiausiai būtų pirmoji gynybos linija, jei N.Maduro reiktų atremti karinę invaziją iš užsienio – tiesa, ji menkai tikėtina.
Nauji būdai nusipirkti ištikimybę
Beveik visus 14 metų valdžioje H.Chavezas galėjo džiaugtis itin didelėmis naftos kainomis, kurios leido sparčiai augti ekonomikai. Šios pajamos jam taip pat leido agresyviai padidinti kariuomenę ir iš esmės suteikti kariškiams galias valdyti Venesuelą.
Tačiau N.Maduro valdžią perėmė visai kitokiu metu – naftos kaina 2013-aisiais jau buvo pradėjusi sparčiai ristis žemyn, o tai nulėmė spartų ekonomikos susitraukimą. Be to, įsibėgėjo sunkiai suvaldoma hiperinfliacija.
Per pastarąjį dešimtmetį Venesuela naftos išgavo gerokai mažiau nei anksčiau, tad nenuostabu, kad ūkis beveik visiškai sugriuvo. Dėl tokios ekonominės katastrofos vien per pastaruosius devynis mėnesius iš šalies emigravo milijonas žmonių, o režimui, aišku, nepadeda ir tarptautinės sankcijos.
N.Maduro režimas priverstas ieškoti naujų pajamų šaltinių – pinigai, žinoma, reikalingi, nes valdžiai reikia nusipirkti ištikimybę, ypač kariuomenėje.
Anksčiau Venesuelos kariuomenė buvo pavertusi šalį svarbiu narkotikų pergabenimo centru. Per metus į Šiaurės Amerikos ir Europos rinkas buvo pervežama apie 400 metrinių tonų kokaino, o toks uždarbiavimas vis dar gajus.
Dėl ekonominės katastrofos vien per pastaruosius devynis mėnesius iš Venesuelos emigravo milijonas žmonių.
Be to, nors dėl krizės Nacionalinei gvardijai ir kitokioms nevalstybinėms grupuotėms sunkiau uždirbti iš nelegalaus maisto ir kuro gabenimo per sieną, dabar jos sistemiškai reikalauja pinigų iš visų, kurie nori pabėgti iš šalies – ir legaliai, ir ne.
Galiausiai Venesueloje pastaraisiais metais įsibėgėjo nelegalios aukso kasybos bumas. N.Maduro ja užsiimti oficialiai leidžia 110 tūkst. kvadratinių kilometrų plote šalies pietuose, bet ten darbuojasi ne licencijas turinčios kompanijos, o įvairios gaujos.
Naujos sankcijos suskaldys opoziciją
JAV ką tik paskelbtos naujos sankcijos Venesuelai greičiausiai dar labiau suskaldys šalies opoziciją, o taip pat pagilins ir taip sunkią humanitarinę krizę.
N.Maduro derybas su opozicija sustabdė dar rugpjūčio 7-ąją. Bent jau oficialiai režimas taip protestuoja dėl naujų Vašingtono sankcijų – šie suvaržymai Karakasui tapo pretekstu pasitraukti iš diskusijų.
Ir D.Trumpo administracijoje, ir Venesuelos opozicijoje yra tokių kietosios linijos šalininkų, kurie mano, kad vis didesnis ekonominis spaudimas ilgainiui susilpnins N.Maduro režimą. Bet tokiai pozicijai trūksta svarių argumentų.
Juk režimą palaiko labai nemažai skirtingų grupuočių, kurios visos vyriausybę remia ir nelegaliai gautomis pajamomis. Šios grupės dažnai net konkuruoja dėl erdvių, kuriose užsidirbama, bet jas vienija noras, kad N.Maduro režimas, leidžiantis joms egzistuoti, išsilaikytų.
Tai, žinoma, leidžia manyti, kad H.Chavezo įtvirtinta sistema išlaikytų valdžią net ir tokiu atveju, jei N.Maduro rytoj pasitrauktų ar būtų patrauktas iš prezidento posto.
