Filosofas, politologas, BARD koledžo JAV dėstytojas ir Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto partneris R.Berkowitzas teigia, kad šiuo metu pasaulyje vyksta sukilimas prieš liberalią demokratiją.
Anot profesoriaus, tiek demokratijos, tiek švietimo krizę sukėlė autoriteto praradimas. Esą politikoje tai nebūtinai yra problema, tačiau mokytojai privalo susigrąžinti autoritetą. R.Berkowitzo teigimu, labai svarbu, kad mokytojai nepolitizuotų švietimo.
„Mokytojo darbas yra gerbti mokinį žinant, kad jis pasidarys savo išvadas ir pakeis pasaulį. Tas pasikeitimas man gali patikti arba nepatikti, tačiau ne mano darbas nuspręsti, kaip tą pasaulį reikia keisti. Jei sakau, kaip tą reikia daryti, atimu jauno žmogaus laisvę“, – interviu 15min sakė R.Berkowitzas.
Sukilimas prieš liberalią demokratiją
– Ar didelė demokratijos krizė, apie kurią nuolat kalbama? Atsiranda lyginančių šiandienę situaciją su procesais ketvirtajame dešimtmetyje.
– Demokratija, kaip žmonių valdžia, tam tikra prasme yra labai gyvybinga. O šiandien matome demokratišką sukilimą prieš liberalią demokratiją.
Jei demokratiją suprantame kaip žmonių valią, mąstytojai nuo Platono iki Alexisio de Tocqueville'o mums priminė, kad demokratija dažnai yra pakankamai smurtiška ir tironiška. Tiek trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose, tiek šiandien matome, kad liberali demokratija tampa nebepopuliari.
Manau, kad dominuojantis ir svarbiausias faktorius šiame demokratiškame sukilime prieš liberalią demokratiją yra noras išstumti užsieniečius. Taip yra JAV, Vokietijoje, Vengrijoje, spėju, kad ir Lietuvoje.
Norint suprasti šiandieninę demokratijos krizę, reikia suprasti, kodėl liberalus elitas – tokie žmonės, kaip aš – vertina imigrantus, kosmopolitizmą, atvirumą kitiems. Ir kodėl daugybė žmonių mūsų šalyse to bijo.
Tai galima paaiškinti dviem matais. Pirmasis – ekonominis, kuris, mano nuomone, yra mažiau svarbus. Tokiems žmonėms kaip aš globalizacija yra naudinga: pavyzdžiui, skraidau iš JAV į Lietuvą, gyvenu geruose viešbučiuose, sutinku įdomių žmonių ir t.t.
Tačiau daugybei žmonių globalizacija nieko nereiškia – jie lieka savo mažuose miestuose ir mato tokius žmones kaip aš, mato imigrantus, pabėgėlius, kurie atvyksta ir perima jų darbus, kurie gauna paramą iš valstybės. Todėl tie žmonės klausia: kodėl pinigai leidžiami dėl kitų, o ne mūsų?
Tačiau daugybei žmonių globalizacija nieko nereiškia – jie lieka savo mažuose miestuose ir mato tokius žmones kaip aš, mato imigrantus, pabėgėlius, kurie atvyksta ir perima jų darbus, kurie gauna paramą iš valstybės. Todėl tie žmonės klausia: kodėl pinigai leidžiami dėl kitų, o ne mūsų?
Vis dėlto manau, kad didesnis pyktis yra psichosocialinis. Prancūzijoje daugybė žmonių mano, kad būti prancūzu – svarbu, spėju, kad Lietuvoje žmonėms svarbu būti lietuviu. Amerikoje situacija kiek sudėtingesnė, kadangi esame imigrantų tauta. Tačiau šiandien yra žmonių, kurie palaiko amerikiečių, kaip baltaodžių, tautos, idėją. Kad ir ką tai reikštų.
Įdomu tai, kad jie perėmė kairiojo sparno antropologinį diskursą. Kairieji sako, kad visos kultūros turi teisę egzistuoti. Dabar Prancūzijoje (rašytojas – red.) Renaud'as Camus sako, kad neturime nieko prieš žydus ar arabus, tačiau esame prancūzai, ir Prancūzija turi teisę egzistuoti kaip Prancūzija. Jie sako, kad atvykę imigrantai primeta savo kultūrą, o tai keičia Prancūziją.
Aš tai vadinu naujuoju rasizmu. Nors jie nesako, kad žydai ar musulmonai yra blogi ir juos reikia naikinti, jie sako, kad ir mes turime teisę egzistuoti kaip Prancūzija.
Taip visame pasaulyje matome demokratišką maištą prieš liberalią demokratiją. Manau, kad tai – demokratijos krizės šaltinis. O demokratijos krizė yra liberalios demokratijos krizė.
– Kaip vyriausybės gali prisidėti prie kovos su šiuo naujuoju rasizmu?
– Yra keli būdai atsakyti į naująjį rasizmą. Vienos vyriausybės sako, kad užsieniečių reikia neįsileisti. Taip elgiasi Viktoras Orbanas, jis dėl savo ketinimų yra labai atviras – pripažįsta, kad siekia neliberalios demokratijos. Tačiau tai – ne fašizmas, ne totalitarizmas. Žmonės nėra uždaromi į koncentracijos stovyklas, nėra atimamos pilietybės, tiesiog sakoma, kad nenorima tiek daug užsieniečių.
JAV apribojome pabėgėlių skaičių, ir man dėl to yra labai liūdna. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai – ne totalitarizmas.
Tipiškas kairiųjų atsakas JAV ir tarp kai kurių Europos politikų yra sienų atvėrimas: jie nori įsileisti visus, jie idėją, kad kažkas yra lietuvis, o kažkas – prancūzas, laiko kvaila, antiliberalia. Jie tikina, kad visi mes – gyvos būtybės, pasaulio piliečiai. Manau, kad toks požiūris sukėlė didelę dalį šiandienos problemų.
Pats esu kosmopolitas, tačiau jį kaip politinį vyriausybių atsaką vertinu kritiškai, nes jis nepatenkina daugybės žmonių poreikių.
Pats esu kosmopolitas, tačiau jį kaip politinį vyriausybių atsaką vertinu kritiškai, nes jis nepatenkina daugybės žmonių poreikių.
Daug žmonių priklauso kokiai nors grupei, pavyzdžiui, aš esu žydas, amerikietis, baltaodis. Vieni tame mato daugiau prasmės, kiti – mažiau, tačiau manau, kad žmonėms reikia priklausyti kokiai nors grupei.
Man, kaip amerikiečiui, atrodo, kad liberalūs politikai turi aiškiai išartikuliuoti idėją, ką reiškia būti amerikiečiu. Tai – patrauklu ir prasminga. Harvardo profesorė Jill Lepore rašo, kad visada buvo diskutuojama apie tai, ką reiškia būti amerikiečiu, tačiau per pastaruosius 50 metų liberalai, akademikai ir Demokratų partijai priklausantys politikai atvirai atsisakė apie tai kalbėti. Jie perleido tas diskusijas dešiniesiems.
Todėl manau, kad politikai turi išartikuliuoti visus įtraukiantį, prasmingą buvimo amerikiečiu idealą, kuris patenkinta demokratišką žmonių valią ir poreikį priklausyti tautai.
Vienišumas veda į totalitarizmą
– Kiek šiandien aktualios Hannah Arendt identifikuotos socialinės problemos „šaknų neturėjimas, vienišumas ir namų neturėjimas“, vedančios į totalitarizmą? Ar jas galima sieti su pastaraisiais metais Vakarų pasaulyje vyravusiu liberalizmu?
– Kai Hannah Arendt tyrinėjo totalitarizmą, ji galiausiai priėjo išvadą, kad tai yra visiškai nauja valdymo forma. Ne demokratija, bet ir ne tironija ar diktatūra.
Arendt sako, kad tironijoje viešumoje tau neleidžiama kalbėti kai kurių dalykų, tačiau gali tai daryti namuose, privačiai. Tačiau totalitarizme net tai, ką mąstai privačiai, yra kontroliuojama.
Pasak Arendt, totalitarizmas tapo įmanomas dėl naujai pasaulyje patiriamo masinio vienišumo. Kalbėdama apie vienišumą, ji omenyje turi ne vienatvę, kuri leidžia įsitraukti į pokalbį su savimi, ir ne apie izoliaciją.
Visi jaučiame skausmą, ir jei jauti skausmą, nori žinoti, kad yra priežastis, kodėl esi čia. Kas suteikia tą priežastį? Religija – kai kenčiame žinodami, kad tai – dėl Dievo. Taip pat tradicijos, papročiai, jausmas, kad kažkam priklausai.
Arendt sakė, kad esame pirmieji žmonės, kurie gyvena be priklausymo jausmo, kurie neturi, į ką įsikabinti, ir yra vieniši. Ir šiems žmonėms desperatiškai reikia kuo nors tikėti. Tai atveria duris politiniams judėjimams, leidžia totalitariniams lyderiams tuos žmones mobilizuoti.
Tas šaknų neturėjimas, vienišumas ir tikslo neturėjimas yra aktualūs ir šiandien. Iš dalies tai kyla iš individualizmo, jausmo, kad nebepriklausome grupei.
Vienišumas verčia mus ieškoti judėjimų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų. Nemanau, kad galiausiai vėl atsidursime totalitarizme, tačiau galime atsidurti dar baisesnėse santvarkose. Jokiu būdu nesakau, kad tai tikrai įvyks, tačiau tai nėra neįmanoma.
Vienišumas mūsų visuomenėje skatina žmones jungtis prie judėjimų, kurie gali būti labai pavojingi liberaliai ir tolerantiškai visuomenei.
– Kas gali būti blogiau už totalitarizmą?
– Žinote, negalime įsivaizduoti kai kurių dalykų tol, kol jie neįvyksta. Nesakau, kad tai įvyks. Tačiau sakau, kad yra daug sąlygų, elementų, kurie padaro totalitarizmą įmanomu – vienišumas, rasizmas, tautinių valstybių problemos.
Tautinė valstybė yra paradoksas. Viena vertus, valstybė yra liberali idėja, valstybėje visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs. Tai – beveik valstybės apibrėžimas.
Tačiau tautinėje valstybėje vieni žmonės, pavyzdžiui, lietuviai Lietuvoje, dominuoja ir nustato taisykles. Mažumos tautinėms valstybėms visada yra problema, nes mažumų atstovai nori lygybės.
Tačiau tautinėje valstybėje vieni žmonės, pavyzdžiui, lietuviai Lietuvoje, dominuoja ir nustato taisykles. Mažumos tautinėms valstybėms visada yra problema, nes mažumų atstovai nori lygybės.
Mažumos nori, kad nacionalinės tradicijos būtų pripažintos. Tačiau jeigu jie nori melstis tam tikromis dienomis, valgyti tam tikrą maistą, jiems reikia specialių apsaugų. Vadinasi, kad su jais nebūtų elgiamasi lygiai.
Pasak Hannah Arendt, nacionalinės valstybės gali turėti tik tris pasirinkimo variantus: asimiliuoti žmones, kad jie prarastų savo tradicijas, tuos žmones priimti arba juos nužudyti.
Ji mano, kad tautinės valstybės yra pavojinga idėja.
Prarastas autoritetas
– Ar yra ryšys tarp demokratijos krizės ir švietimo krizės?
– Abi problemas kelia tas pats šaltinis – autoriteto praradimas. Galime sakyti, kad autoritarizmas yra blogai, tačiau autoritetas yra geras dalykas: jis reiškia, kad valdžia ar institucija yra laikoma teisėta, todėl kai mums sako, ką daryti, mes jai paklūstame savo noru.
Tokia valdžia – pati geriausia, nes jai nereikia mūsų versti nieko daryti. Kai valdžia turi autoritetą, galime gyventi ir laisvai, ir tvarkingai.
Žmonės nebetiki, kad jų valdantieji ir mokytojai yra autoritetingi. Politikoje tai nebūtinai yra problema. Visų pirma todėl, kad galime turėti revoliucijas, kurios atkuria autoritetą. Be to, tam tikra prasme, galima užsiimti politika be autoriteto. Iš dalies tai ir yra demokratija – nuolatinės derybos ir pagarba skirtumams. Tai – gerokai sunkiau nei autoritarinis valdymas, bet tai vyksta.
Tačiau autoriteto neturinčiam mokytojui mokyti labai sunku. Studentas turi tikėti, kad mokytojas turi ko jį išmokyti. Jei tas tikėjimas dingsta – kaip nutiko su daugybe mokytojų ir mokinių – tada mokymas tampa mokytojo šališkų politinių pažiūrų perdavimu.
Nemanau, kad mokytojai turėtų politizuoti švietimą – tai kenkia jų autoritetui. (Politizavus švietimą) kiekvienas būna kas sau, su savo nuomonėmis, todėl turime krūvą vienas ant kito rėkiančių žmonių.
Mokytojai turi mokyti apie pasaulį tokį, koks jis yra: su jo teisybe ir neteisybe, gėrybėmis ir blogybėmis, apie jo stabilumą ir tai, kad pasaulis keičiasi. Jauni žmonės jį pakeis.
Mokytojai turi būti konservatyvūs: jų darbas yra sakyti ne tai, ką mano, o pasakoti apie pasaulį tai, ką sužinojo jį analizavę.
Mokytojo darbas yra gerbti mokinį žinant, kad jis pasidarys savo išvadas ir pakeis pasaulį. Tas pasikeitimas man gali patikti arba nepatikti, tačiau ne mano darbas nuspręsti, kaip tą pasaulį reikia keisti. Jei sakau, kaip tą reikia daryti, atimu jauno žmogaus laisvę.
– Hannah Arendt teigė, kad švietimas politikoje negali vaidinti jokio vaidmens, nes politikoje kalbame su suaugusiaisiais, kurie jau yra išsilavinę. Koks, jūsų nuomone, turėtų būti švietimo vaidmuo politikoje?
– Dažnai politikai sako, kad žmonės yra nusiteikę, pavyzdžiui, prieš kovą su klimato kaita ar pabėgėlių priėmimą todėl, kad nėra išsilavinę. Tai reiškia: „Jie nemano taip, kaip aš, todėl turiu išplauti jiems smegenis.“ (Politikai) mano, kad jei visi bus išsilavinę, jie visi laikysis vienodos nuomonės.
Tačiau aš tuo netikiu – esu pliuralistas. Tikiu, kad žmonės yra skirtingi, kad jie turi skirtingas nuomones. Jei politikoje ginčijantis sakoma, kad kažkas turi būti labiau išsilavinęs, man tai skamba kaip smegenų plovimas. Kai kalbame apie suaugusiuosius (politikoje), nekalbame apie švietimą.
Kalbant apie jaunus žmones, turime juos gerbti ir pasakyti, kad jie, visų pirma, turi mokytis, nes nežino, ko nori. Kai jauni žmonės sako, kad nenori kažko mokytis, kad tai yra nuobodu, paremta kitokia tradicija ar rasistiška, aš atsakau: „Mano darbas yra pasakyti, ką jums reikia išmokti.“
Aš galiu klysti, tačiau mano darbas yra mokyti apie pasaulį tokį, koks jis yra. Ir leisti jiems tą pasaulį pakeisti. Tačiau neturėčiau jų mokyti vien tų dalykų, kurie jiems politiškai patinka. Aš turiu juos mokyti visko.
