Buvusio užsienio reikalų ministro ir ambasadoriaus Ukrainoje Petro Vaitiekūno nuomone, „rusai serga, kaip savo laiku sirgo vokiečiai, bet serga ne visi“. Anot jo, jei norime keisti Rusiją, aplink ją turime sukurti „sėkmės žiedą“, o Vladimirą Putiną ir Kremlių atkirsti nuo Rusijos ir ypač nuo rusų.
Vakarų ir pačios Rusijos nepriklausomi analitikai vis svarsto, kada ir dėl kokio vidaus ar išorės sukrėtimo galėtų pasikeisti ar bent susvyruoti Kremliaus režimas. Demokratijos viltys sietos su smunkančia ekonomika, krentančiomis naftos kainomis, tūkstantinėmis demonstracijomis Maskvos Bolotnaja aikštėje 2011–2012 m., V.Putinui vėl susigrąžinant prezidento postą. Vėliau buvo Vakarų sankcijos už Krymo aneksiją ir Donbasą, kylančios šildymo kainos, dabar – nepopuliari pensijų reforma.
Tačiau rusiškasis Maidanas taip ir neįvyksta, o Kremliaus režimas ne tik nesvyruoja, bet atvirkščiai – kuo toliau, tuo įžūliau demonstruoja galią ir tarptautinėje arenoje, ir namuose.
Pasak R.Lopatos, yra du keliai pakeisti šalies politinį režimą – revoliucija ir evoliucija. Bet (ginkluotos, karinės) revoliucijos Rusijoje jis sako neįsivaizduojantis, o demokratinė evoliucija, pasak profesoriaus, irgi negalima.
Rusijos visuomenė netinkama demokratijai ar tiesiog serga?
Anot R.Lopatos, mes įsivaizduojame Rusijos režimo žlugimą kaip virsmą demokratija, bet Rusijos visuomenės struktūra – azijinė. „Ir kur mes matome [demokratiją] Azijoje – tik Japonijoje, o ši vystėsi taip, kai vystėsi Vakarų Europa“, – aiškina jis.
Profesoriaus įsitikinimu, Rusijos visuomenės struktūra – kitokia, nesuderinama su demokratija, nes joje nėra privačios nuosavybės. Nuosavybė Rusijoje de facto esanti valstybės, o valstybė – autokratas. Oligarchu Rusijoje, anot LRT.lt pašnekovo, galima būti tiek, kiek leidžia Kremlius.
„Yra toks rusiškas juokelis: pažiūrėjus į „Forbes” sąrašą galima matyti, kad Leningrado sambo mokykla išleido daugiau milijardierių nei Harvardo verslo mokykla“, – savo teiginius iliustruoja R.Lopata.
Tokioje visuomenėje, pasak politologo, jei ir kyla neramumų, didesnių politinių pokyčių jie neatneša. „Matėme tų protesto akcijų, bet kas iš to? Jos nieko nekeičia – režimas persigrupuoja šiek tiek, įtraukia į sistemą, kaip, pvz., buvo su Aleksejumi Kudrinu, ir viskas“, – aiškina R.Lopata.
A.Kudrinas, ilgalaikis Rusijos finansų ministras (2000–2011 m.), buvo įsivėlęs į konfliktą su prezidento kadenciją baigiančiu Dmitrijumi Medvedevu. 2011–2012 m. jis palaikė protestus Maskvos Bolotnaja aikštėje prieš V.Putino sugrįžimą į prezidento postą, yra raginęs ir organizuoti pirmalaikius rinkimus. Visgi po to ne vienus metus A.Kudrinas patarinėjo prezidentui ekonomikos klausimais, o nuo šių metų gegužės paskirtas Audito rūmų pirmininku. Neformaliai šias pareigas einantys žmonės vadinami Rusijos prezidento paslapčių sergėtojais.
Kalbėdami apie ekonominius lūkesčius, R.Lopatos nuomone, dauguma Rusijos gyventojų, nori pakeisti ne visos šalies, o tik savo asmeninę situaciją. Žmonės, kurie nėra Kremliaus valdomos finansinės schemos dalis, tiesiog nori ja tapti, o ne galvoja apie „,kitą kelią“ visai šaliai. „Tie, kurie nori kito kelio, sėdi emigracijoje Vakarų Europoje arba JAV“, – įsitikinęs profesorius.
Kad sunku tikėtis, jog Rusijos gyventojai mobilizuosis reikšmingiems protestams, panašu, sutinka ir Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje kalbėjęs P.Vaitiekūnas. „Homo sovieticus visada prisitaiko ir niekuomet neprotestuoja, nieko nepadarysi“, – sakė jis portalui LRT.lt.
Tačiau diplomatas buvo optimistiškesnis nei R.Lopata. Jis teigia manąs, jog „rusai serga, kaip savo laiku sirgo vokiečiai“, bet pridūrė, kad serga ne visi, o tik apie 30 proc. Rusijos gyventojų.
Nepakeičiamas ne V.Putinas, o režimas
Pagal Rusijos Konstituciją, 2024 m. turėtų būti paskutiniai V.Putino metai šalies prezidento poste.
P.Vaitiekūno nuomone, jei norės ir toliau išlikti valdžioje, V.Putinas ir vėl turės ieškoti sprendimo, kuris atrodytų bent kiek legitimus. Vienas tokių sprendimų, diplomato nuomone, – sukūrus Rusijos ir Baltarusijos sąjunginę valstybę su vienu vadovu, tapti jos prezidentu. Žinoma, tam reikėtų „pastumti“ Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką.
Tai, anot P.Vaitiekūno, puikiai supranta ir pats A.Lukašenka. Iš čia ir jo kalbos apie nesaugumą (ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Kremliaus), būtinybę apginkluoti kiekvieną šalies gyventoją, mėginimai bent jau kalbėtis, o gal ir susikalbėti su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka.
R.Lopata sako, jog tikrai neįmanoma prognozuoti, ką po šešerių metų darys V.Putinas ar kas jį pakeis – iki tol daug kas gali atsitikti. „Leiskite atsakyti į šitą klausimą 2024 m.“, – juokiasi profesorius, bet priduria, kad, jo manymu, iš esmės Rusija nesikeis.
Politologas primena, kad nepakeičiamo V.Putino naratyvas yra Kremliaus propagandos dalis. Rusijos režimas nesusiveda į vieną asmenį – autoritarinė sistema, vadinamoji vertikalė, laikosi, ir įsivaizduoti, kad ji pasikeistų, pakeitus vieną asmenį, būtų klaidinga.
„Aišku, Vakarams visąlaik būdingas tikėjimas geru Rusijos lyderiu, geru caru. Bet istorija rodo, kad tokios viltys nepasiteisina“, – primena R.Lopata.
Per daug atiduodame Kremliui
Pasak P.Vaitiekūno, Vakarų iki šiol taikyta strategija, kurią galima vadinti „Pirmiausia – Rusija“ (Russia First), bankrutavo. Rusijai daryta daug nuolaidų, vis tikintis, kad ši pasitaisys. Vietoje to Maskva vykdo, P.Vaitiekūno žodžiais, globalų „partizaninį karą“ prieš Vakarus.
Diplomato įsitikinimu, Vakarai turėtų ne nuolaidžiauti Rusijai, bet kurti aplink ją „sėkmės žiedą“ (Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje), be kurio negalima kalbėti apie Rusijos sėkmę.
Jis pritaria įtakingo britų apžvalgininko Edwardo Lucaso nuomonei, kad būtina stengtis atkirsti V.Putiną ir Kremlių nuo Rusijos ir ypač nuo rusų. Anot P.Vaitiekūno, V.Putinas rusams negali duoti vieno: pagarbos ir dėmesio ženklų. O mes, Vakarai, galime tai padaryti, bet nedarome dėl nesupratimo.
„Mes per daug atiduodame Kremliui ir taip remiame jo strategiją: ne Kremlius laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, ne Kremliui priklauso rusų kalba, literatūra ar istorija“, – aiškina P.Vaitiekūnas.
