Iš pirmo žvilgsnio Barselonoje niekas nepasikeitė. Kavinėse ir toliau pilna turistų, iš parduotuvių toliau plyšauja garsi muzika, dizaineriai centrinėse gatvėse ir toliau desperatiškai bando pritraukti klientų.
Bet užtenka užmesti akį į laikraščius ar kelias minutes pasiklausyti žmonių pokalbių ir paaiškėja, kad visas regionas gyvena sekmadienio įvykių dvasia.
Svarbus net ne balsavimas, kuris buvo nelegalus, o smurtas, kuris buvo fiksuojamas išmaniaisiais telefonais ir staigiai plito socialiniuose tinkluose. Policija ir sukarinta Piliečių gvardija stumdė žmones, tampė juos už plaukų, mušė lazdomis.
Vis dėlto balsavo tik 42 proc. tokią teisę turinčių Katalonijos gyventojų. Beveik 60 proc. savo nuomonės nepareiškė – beje, maždaug tiek pat žmonių apklausose visada teigia, kad nepalaiko regiono nepriklausomybės nuo Ispanijos siekio.
Pamatė „katastrofą“ ir grįžo namo
Kaip ir dar daugiau nei pusė Katalonijos rinkėjų, 39 metų Dani susilaikė ir sekmadienį prie regiono valdžios įrengtų balsavimo apylinkių nepasirodė.
„Aš nesutinku nei su separatistais, nei su centrine valdžia. Abi pusės elgiasi blogai ir skaldo šalį. Katalonijos vyriausybė kalba apie laisvę, bet, jei atvirai, aš jaučiuosi laisvas – man nereikia, kad tai pasakytų kokia nors valdžia“, – kalbėjo Dani.
Dani: „Katalonijos vyriausybė kalba apie laisvę, bet, jei atvirai, aš jaučiuosi laisvas – man nereikia, kad tai pasakytų kokia nors valdžia.“
Barzdotas baro-restorano savininkas tik gailisi, kad policija neleido žmonėms „balsuoti tyliai“.
Kitoje gatvės pusėje 68-erių Manuelis žurnalistams šaukė: „Aš vakar balsavau penkis kartus!“ Jo bičiulis piktai atitarė: „Netiesa! Bandžiau balsuoti du kartus ir galiu užtikrinti, kad man nepavyko.“
Katalonijoje po sekmadienio balsavimo iš tiesų pranešta apie atvejus, kai žmonės balsavo daugiau nei sykį. Be to, referendumo neprižiūrėjo jokia komisija ar stebėtojai.
„Sekmadienį būčiau balsavęs „ne“, jei nebūčiau pamatęs ant žemės numestų urnų. Nebuvo ir rinkėjų sąrašų. Kai pamačiau šitą katastrofą, grįžau namo“, – kalbėjo Manuelis.
Kaip ir daugelis kitų, kurie nebalsavo, Manuelis kritikuoja „katalonų separatistus“ dėl daugiausia ekonominių priežasčių: „Ar jūs įsivaizduojate, kiek kainuotų nepriklausomybė? Ką daryti su Europa? Su bankais? Su armija? Tai juokinga, absurdiška. Į tokius klausimus politikai neatsakys, nes jie patys netiki nepriklausomybe.“
„Parduoda utopiją“
Katalonija, sukurianti maždaug 20 proc. visos Ispanijos bendrojo vidaus produkto, prašo Madrido leisti regionui pačiam rinkti mokesčių mokėtojų pinigus ir spręsti, kaip leisti lėšas. Centrinė vyriausybė tokių reikalavimų negirdi.
Evai, kuri iš Ibisos į Barseloną atvyko prieš 20 metų, tokie dalies katalonų priekaištai nesuprantami: „Jie neturi prasmės. Ibisoje mes irgi atiduodame daug pinigų vyriausybei, bet mes neprašome dėl to nepriklausomybės.“
Moteris priminė nacionalistines Katalonijos partijas 2015–2016 metais supurčiusį korupcijos skandalą. Tiesa, ji pareiškė, kad būtų dalyvavusi legaliame referendume ir pasisakiusi prieš nepriklausomybę.
Alberto irgi nenorėjo balsuoti neteisėtame referendume – „be jokios kontrolės ir be stebėtojų iš užsienio“. Tiesa, skirtingai nei Manuelis, Dani ir Eva, šis vyras, kuris sako, kad jaučiasi labiau katalonas nei ispanas, nežino, kokį atsakymą – „taip“ ar „ne“ – būtų pasirinkęs.
Teisininkas Cesaras: „Mano draugai, kurie yra už nepriklausomybę, man sako, kad aš pasisakau prieš permainas. Bet tai netiesa – man tiesiog tinka dabartinė politinė sistema.“
„Norėčiau, kad kraštas pasiliktų Ispanijoje, tačiau turėtų būti daugiau pagarbos mūsų kultūrai ir kalbai, daugiau pinigų. Daug klausimų lieka neatsakyti“, – svarstė Alberto.
O Maria, dirbanti padavėja, kaltina Katalonijos vyriausybę žmonių apgaudinėjimu. Jos teigimu, valdžia tiksliai nepaaiškino apsisprendimo teisės pliusų ir minusų, nes ir pati netikėjo šiuo referendumu.
„Jie referendumą paskelbė laikydamiesi strategijos sulaukti daugiau balsų per kitus rinkimus. Juk jie puikiai žino, kad žada tai, kas nėra įmanoma. Jie parduoda utopiją“, – tvirtino Maria.
26 metų mergina planavo sekmadienį nebalsuoti. Tačiau pamačiusi, kaip elgiasi policija, išlindo iš namų ir atidavė balsą – prieš nepriklausomybę.
„Aš bijau dėl regiono ateities. Bijau, kad visuomenė suskils. Mano draugai, kurie yra už nepriklausomybę, man sako, kad aš pasisakau prieš permainas. Bet tai netiesa – man tiesiog tinka dabartinė politinė sistema“, – teigė 40-metis teisininkas Cesaras, manantis, kad reikia pirmalaikių rinkimų ir Katalonijoje, ir visoje Ispanijoje.
