A.Kolesnikovas, kuris yra Maskvos analitinio Carnegie centro bendradarbis, jau kuris laikas kalba, kad šios vasaros referendumas – labai svarbi akimirka šiandieninės Rusijos istorijoje.
Priežasčių ne viena, o svarbiausia iš jų – numatytas kadencijų prezidento poste „perkrovimas“, leisiantis V.Putinui ir toliau eiti pareigas. Be to, naujojoje Konstitucijoje skelbiama apie „tikėjimą Dievą“, šeimą tik kaip vyro ir moters sąjungą.
„Taip norima mobilizuoti mases ir stabilizuoti krintančius prezidento reitingus. Taip pat siekiama įtvirtinti vadinamosios „Putino daugumos“ vertybes“, – rašo A.Kolesnikovas.
Klišių kokteilis
Bet kokios valstybinės ideologijos įrašymas į įstatymus prieštarauja dabartinei Boriso Jelcino laikų Rusijos konstitucijai, kuri draudžia kokios nors ideologijos dominavimą.
Tačiau, anot A.Kolesnikovo, tai nėra svarbu, nes kaip tik ryškėja nauja, jau V.Putino erai pritinkanti konstitucija. Jos tik viršelis toks pats kaip jelciniškosios.
Kuriama ideologija – sovietinių propagandinių klišių ir kvazipatriotinių banalybių kokteilis.
Ir esą visai nesvarbu, kad ultrakonservatyviosios V.Putino konstitucijos vertybės – lygiai tokios pat dirbtinos, kaip ir mistiška bendruomenė, dažnai pavadinama „dauguma“.
Pavyzdžiui, į reformuojamą konstituciją V.Putinas įtraukė tokias koncepcijas kaip Dievas, tūkstantmetė istorija ir rusų tautos teisė formuoti valstybę. Tokia ideologija – sovietinių propagandinių klišių ir kvazipatriotinių banalybių kokteilis.
„Tarsi kažkas negrabiai plaktų komunistinę triadą „Leninas, Partija, Komsomolas“ su grafo Sergejaus Uvarovo formule „Ortodoksija, autokratija, tautybė“, sukurta XIX a. valdant carui Nikolajui I“, – rašo A.Kolesnikovas.
Pasak jo, „daugumą“ reikia įtikinti, kad tokios vertybės reikalingos jos išgyvenimui, kad ją pažemino Sovietų Sąjungos griūtis ir po to sekęs nestabilumo dešimtmetis – kad šios vertybės leis Rusijai vėl suklestėti.
Tiesą sakant, šioms idėjoms pamatai iš autoritarizmo ir valstybinio kapitalizmo iškilo dar 2000-aisiais, per pirmąją V.Putino inauguraciją, o statinio forma iškilo 2003 metais, kai buvo sulaikytas oligarchas Michailas Chodorkovskis, o demokratinės partijos pralaimėjo rinkimus į Dūmą.
Suvienijo „liaudies priešo“ koncepcija
Tokia ad hoc principu suformuota „Putino dauguma 1.0“ ideologijos stokojo. Tokia dauguma buvo gana taiki ir tenorėjo geriau gyventi, o tuo metu pakilusios naftos kainos leido režimui tesėti pažadus.
„Tais metais Putino rėmėjams tarp elito labiau rūpėjo nekilnojamasis turtas užsienyje ir prabangūs restoranai – ne jų protėvių atminimas ir gynybos pramonės galia. Bet kad ši dauguma išliktų, ją reikėjo militarizuoti“, – teigia A.Kolesnikovas.
Pirmiausia 2014 metais buvo aneksuotas Krymas ir suformuota „Krymo dauguma“ – rasta priešų užsienyje (Vakarai) ir namuose („Vakarų remiami liberalai“).
„Liaudis“ – abstrakti idėja, bet „liaudies priešo“ sąvoka jau kur kas konkretesnė ir gebanti vienyti. Agresyvus ir priešiškas požiūris į pasaulį Maskvoje pakeitė marksizmo-leninizmo principus.
Tiesa, ilgainiui Krymo efektas ėmė blėsti, o „Krymo dauguma“ – ne tiek skirstytis, kiek galvoti apie pinigus ir socialines problemas. Net intervencija Sirijoje nebeįkvėpė tautos.
„Tad kilo užduotis iš naujo klijuoti daugumą – iš istorijos, karinės šlovės, Stalino laikų pergalių, pramonės didybės ir stačiatikybės.
Procesas prasidėjo nuo Molotovo-Ribbentropo pakto reabilitavimo, o jo kulminacija tampa ultrakonservatyvios pasaulėžiūros įtvirtinimas konstitucijoje“, – rašo A.Kolesnikovas.
Dalijimasis atsakomybe
Bet „Putino daugumos 3.0“ pamatai silpni. Viešojo sektoriaus mobilizuoti taip lengvai nepavyksta – prieš du dešimtmečius verslo bendruomenė buvo patenkinta V.Putinu, o dabar, kaip teigia A.Kolesnikovas, jaučia, kad vyriausybė per pandemiją ją pamiršo.
Vis dėlto šioji dauguma gaivinama žengiant jau išmintu keliu – kurstant euforiją dėl praeities pergalių ir dalijant išmokas viešajam sektoriui. Lyg tyčia paskutinę balsavimo dieną, liepos 1-ąją, V.Putino nurodymu rusų šeimos sulaukė išmokų už vaikus.
„Putinas dabar yra institucija, politinė institucija. Dūmos pirmininkas Viačeslavas sukūrė konstrukciją, kurioje Putinas lygus Rusijai, ir atvirkščiai.
V.Putinas visada galės pirštu parodyti į skaičius ir pasakyti: „Žiūrėkite, ne aš ir ne mano administracija, o jūs patys to norėjote!“
Kad išliktų valdžioje, Putinas turi užsitikrinti daugumos paramą, net jei ji yra formalumas. Būtent todėl netikslu klausti, kam Putinui reikalingas referendumas, jei pataisoms jau pritarė parlamentas. Jis nori sau įsiteigti, kad „dauguma 3.0“ tikrai egzistuoja“, – svarsto A.Kolesnikovas.
Mat jei balsų už pataisas bus pakankamai daug, V.Putinas visada galės pirštu parodyti į skaičius ir pasakyti: „Žiūrėkite, ne aš ir ne mano administracija, o jūs patys to norėjote! Mes visi kartu pasisakėme už tokį modelį, tad jis – ir jūsų atsakomybė.“
Kita vertus, ar ši konstrukcija įtikina, – kitas klausimas. Rusijoje per šalies istoriją vykę referendumai nebuvo sėkmingi.
1991-ųjų kovą rengtas referendumas dėl SSRS išsaugojimo neužkirto kelio valstybės griūčiai, o plebiscitas, vykęs 1993 metų balandį, nesustabdė B.Jelcino ir parlamento konflikto, vėliau tais pačiais metais virtusio nedideliu pilietiniu karu.
