Reparacinės terapijos pavojai: homoseksualus priveda prie depresijos ir savižudybės

„Aš nė neįsivaizdavau, kas vyksta“, – prisipažino A.Tayloras, prisimindamas nerimą keliančius susitikimus su bažnyčios vadovu Anglijoje, Liverpulyje, 2012-aisiais.

„Net po to, kai nustojau ten lankytis, aš iki galo nesuvokiau, kad aš iš tiesų eidavau į psichologinę terapiją“, – tęsė jis. Tačiau jis buvo tikras dėl vieno: „Aš žinojau viena – man tai nepatiko“.

A.Tayloras yra gėjus. Į šias terapijas jį įtraukė vietos bažnyčios lyderiai, kurie padrąsino jį – esą jam terapija tikrai reikalinga. Tuomet vaikinas dar nežinojo, kad šių terapijų tikslas bus jį įtikinti, kad jis iš tiesų esą nėra gėjus.

Vadinamosios reparacinės terapijos buvo konstruojamos remiantis prielaida, kad neheteroseksualumas yra žalingas, nuodėmingas ir pavojingas ir kad seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę galima „perprogramuoti“ į heteroseksualumą. Taigi terapijose vadovautasi mintimi, kad seksualinė orientacija gali būti pakeista arba „išgydyta“ – nors ši mintis yra atmesta didžiosios medicinos asociacijų Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitur.

Per minėtus susitikimus, kaip teigia A.Tayloras, jis buvo prašomas atsiminti vaikystės traumas, detaliai aptarti savo seksualines patirtis su vyrais. „Jie žinojo, ko tuo siekia... Jie ieškojo stiprių emocijų, per kurias galėtų spausti, ir tai darydavo tol, kol imdavau verkti“, – atviravo jis. Tam tikri įvykiai ir nesaugumo jausmas buvo susieti su jo seksualine orientacija.

„Kada pirmą kartą išvydai savo motiną verkiančią?“ – A.Tayloras prisiminė, kad to buvo paklaustas prieš išgirsdamas pseudopsichologines išvadas. „Jūs turite pernelyg išreikštą užuojautos jausmą ir dėl to manote, kad jus seksualiai traukia vyrai“, – taip jam buvo pasakyta.

„Tai neturi jokio loginio paaiškinimo, bet tuo metu man tai pasirodė visiškai logiška“, – sakė jis. Vaikinas tarsi buvo vedamas prie iš pažiūros natūralios išvados, kad jo seksualinė orientacija yra kažkas bloga ir kad to reikia atsisakyti.

„Tai man kalbėjo žmogus, kuriuo aš pasitikėjau. Neturėjau priežasčių juo nepasitikėti“, – prisipažino jis.

A.Tayloro psichologinė būklė ėmė blogėti. Jis ėmė galvoti apie savęs žalojimą, apie savižudybę, paniro į depresiją. „Aš nuėjau į tris ar keturis užsiėmimus ir tai ėmė mane gerokai trikdyti“, – atviravo vaikinas.

Galų gale jis pradėjo abejoti tų sesijų logika. „Aš stengiuosi siekti man peršamo tikslo, o tai vertė mane jaustis neįtikėtinai nepatogiai, ta kelionė tikslo link vertė jaustis siaubingai“, – prisiminė jis. „Tiesiog jaučiausi labai blogai. Man atrodė, kad kažkas bado mane peiliu“, – išgyvenimais dalijosi jis.

Praėjus maždaug šešiems mėnesiams nuo pirmojo susitikimo, jis suprato, kad toliau lankytis juose nenori. „Kai mintimis grįžtu atgal, suprantu, kad tai buvo didžiausios manipuliacijos, kokių esu iš ko nors sulaukęs gyvenime“, – prisiminė jis.

A.Tayloro patirtis sukrečianti, tačiau nėra neįprasta. Tyrimai rodo, kad pastangos pakeisti jauno žmogaus seksualinę tapatybę gali pastūmėti juos į depresiją ar savižudybę. Deja, ši praktika legali daugelyje Europos šalių, tik keletas valstybių peticijomis ir kampanijomis pasiekė, kad jų nebeliktų.

Vienas iš 20 LGBT žmonių Jungtinėje Karalystėje yra sulaukęs pasiūlymo lankyti tokio pobūdžio terapiją, 2 proc. iš jų yra sutikę tai padaryti, rodo apklausa, kurioje dalyvavo per 100 tūkst. žmonių. Apklausą vykdė Jungtinės Karalystės vyriausybė 2017-aisiais.

„Dešimtys tūkstančių žmonių teigė, kad kokia nors forma jiems buvo pasiūlyta tokia terapija“, – komentavo vyriausybės atstovė CNN.

„Šokiruoja, kad su žmonėmis, atsivėrusiais apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, šitaip elgiamasi“, – apgailestavo ji.

Vadovaujant „buvusių gėjų“ judėjimams bažnyčiose, prieštaringa paslauga siūloma išimtinai religinių lyderių ir psichoterapeutų, o kartais net nepaaiškinama, kas tai yra, kaip kad buvo A.Tayloro atveju.

40-metis Mattas Ogstonas 2014-aisiais sukūrė paramos kampaniją uždrausti tokio tipo vandinamąsias terapijas. Tais metais jo partneriui Nazui Mahmoodui buvo patarta „gydytis“ savo seksualinę orientaciją – to paprašė jo musulmonai tėvai, kurie apie „gydymą“ sužinojo internete. 34-erių Mahmoodas po keleto dienų nusižudė.

„Visiškai aišku, kokią įtaką gali padaryti savo vaikams tėvai, kai jie mano, kad jų atžalos ligoniai“, – sakė M.Ogstonas.

Jis rengė protestus, siuntė valdžiai peticijas ir susitiko su ministrais, kad pakeistų ydingas praktikas.

Praėjusią liepą Jungtinės Karalystės valdžia pareiškė tai, ką jis norėjo išgirsti daugelį metų: kad planuojama uždrausti tokią terapiją šalyje.

Vis dėlto greitai teko nusivilti. „Tai buvo labai laukiamas žingsnis, bet panašu, kad tai šiuo metu tėra tušti pažadai“, – nusivylęs kalbėjo M.Ogstonas.

„Aš mąstau, kaip galvotų kiekviena mama: kas jei tai būtų mano sūnus?“, – pabandė įsijausti Dalli. „Nenorėčiau, kad mano didžiausias priešas tai patirtų, ką teko išgyventi man“, – tęsė ji.

„Tai buvo siaubinga patirtis“, – pripažino Josephas, Maltos vyriausybės darbuotojas, kuris susipažino su Dalli, kai ši ieškojo įrodymų apie tokias praktikas. „Negalėjau valgyti. Negalėjau susitelkti į studijas... Aš vos nenusižudžiau“, –prisipažino ji.

Josephas teigė, kad jis lankėsi dvejose sesijose pas psichiatrę, kuri pakvietė savo vyrą pastorių į jų susitikimus.

„Jis vis bandė įtikinti, kad tai kažkas, ką galima lengvai pakeisti, kad mane auklėjant padaryta klaida, kad susirgsiu ir mirsiu nuo AIDS“, – pasakojo Josephas. Anot jo, tai buvo baisiausias psichologinis smurtas.

Jis vis bandė įtikinti, kad tai kažkas, ką galima lengvai pakeisti, kad mane auklėjant padaryta klaida, kad susirgsiu ir mirsiu nuo AIDS, – pasakojo Josephas.

Panašūs liudijimai Maltos parlamentą privertė uždrausti tokio pobūdžio terapijas 2016-aisiais. Josephas džiaugėsi šiuo žingsniu, tačiau jis nenori nė įsivaizduoti, kiek vaikų, paauglių nukentėjo nuo tokių praktikų.

Dalli sakė, kad vienu metu užplūdo ir džiaugsmas, ir liūdesys.

„Didžiuojuosi, nes priimtas draudimas, tačiau liūdna, kad žinau, jog ši praktika tebegyvuoja kitose šalyse ir nelaikoma nusikaltimu“, – kalbėjo ji.

Dalli spaudžia ir kitų šalių lyderius uždrausti reparacinę terapiją, Jungtinės Karalystės draudimas bus greičiausiai paremtas Maltos teisiniu modeliu, sako Paulas Twocockas, Stonewallo labdaros LGBT teisių politikos direktorius.

Tačiau Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur dar nepanaikino šių praktikų. Dalli siunčia joms aiškią žinutę – reikėtų pagalvoti, kaip tokios praktikos neigiamai paveikė žmonių gyvenimus.

„Nė vienas žmogus nenusipelnė gyventi nelaimingai ir nevisavertiškai“, – pridūrė ji. „Tam ir esame politikoje: kad padėtume žmonėms išnaudoti potencialą“, – tęsė ji.

LGBT aktyvistai Europoje tikisi, kad jų šalys pasinaudos Dalli patarimu.

„Tai būtų naudinga“, – įsitikinęs Hartmutas Rusas, aktyvistas Vokietijos didžiausioje LGBT teisių organizacijoje LSVD.

Pokyčiai ateina. Europos Sąjungos šalys padarys galą šioms praktikoms.

Nors M.Ogstonui partnerio jau niekas nesugrąžins, jis tikisi, kad ateityje bus užkirstas kelias panašioms tragedijoms.

„Tai paskatina jaunus žmones atimti sau gyvybes“, – ragindamas užbaigti ydingas praktikas kalbėjo M.Ogstonas ir retoriškai klausė – kaip tai apskritai vis dar gali būti legalu?