Torių lyderis Davidas Cameronas į premjero postą žengė Jungtinei Karalystei ką tik nuslydus į pirmąją ekonominę recesiją nuo 1992 metų. Nenuoširdumu, netikrumu ir dirbtinėmis Oksfordo manieromis kaltinamas premjeras, atrodo, galėjo pasmerkti partiją pralaimėjimui, tačiau opozicijoje neatsirado ryškių veidų.
Paskutinių dienų apklauso rodo, kad dar 2014 metų gegužės mėnesį Europos parlamento rinkimuose likę už amžinų varžovų – leiboristų ir Nigelio Farage'o UKIP (Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos) radikalų nugarų toriai atsitiesė.
Šios dienos apklausos rodo, kad už konservatorius ketvirtadienio rinkimuose balsuoti ketina 34 procentai rinkėjų. Pagrindinis D.Camerono laimėjimas – kitoms ES šalims susiduriant su ekonomikos augimo problemomis, Jungtinė Karalystė tikisi net iki 3 procentų augimo. Tai nėra labai daug, bet pakanka, kad būtų atsverti konkurentų pažadai.
Tokių rinkimų kampanijos nepagyvino ir britų žiniasklaidos mėgstamas Londono meras Borisas Johnsonas. B.Johnsono charizmatiškas ir ekscentriškas įvaizdis kėlė netgi klausimus dėl galimo premjero posto, tačiau panašu, kad maišto nebus ir D.Cameronas sėkmingu atveju liks partijos lyderis ir šalies premjeras.
Leiboristai simpatijų nesusigrąžino
Labiausiai tam priešinasi Edo Milibando vedami leiboristai. Ilgą laiką kelių procentų pranašumą turėję Jungtinės Karalystės kairieji nesugebėjo ne tik auginti populiarumo, bet ir iššvaistė geras galimybes išlaikyti nedidelį pranašumą. Apklausos rodo, kad už leiboristus ketvirtadienį balsuos 33 procentai britų.
1997, 2001 ir 2005 metais triumfavę Tony Blairo leiboristai nesugebėjo pasinaudoti net ir sudėtinga ekonomine bei socialine situacija. T.Blairo pažadus apie ekonomikos augimą ir skatinimo politiką pakeitė E.Milibando pritaikyta senoji taktika, grasanti didesniais mokesčiais. Jungtinės Karalystės rinkėjų nesužavėjo pasiūlymai apmokestinti daugiau ne du milijonus svarų kainuojančius namus.
1997, 2001 ir 2005 metais triumfavę Tony Blairo leiboristai nesugebėjo pasinaudoti net ir sudėtinga ekonomine bei socialine situacija.
Skaudų smūgį leiboristams sudavė ir Nicolos Sturgeon vedama naujoji Škotijos nacionalinė partija (SNP), kuri tikriausiai susirinks visus leiboristų balsus šiame regione.
Škotijos nacionalinės partijos kandidatams gali atitekti iki 50 vietų parlamente, o tai privers E.Milibandą peržiūrėti pažadus nekviesti į koaliciją didesnės nepriklausomybės nuo Londono reikalaujančius škotus.
Radikalai praranda spindesį
Šie rinkimai turėjo parodyti 24 vietas Europos Parlamente gavusių Nigelo Farage'o radikalų jėgą. Tiesa, apklausos nedžiugina ir spalvingųjų UKIP personažų. Turėtas 18 procentų pasitikėjimas aptirpo iki 14 proc. Prie populiarumo nuosmukio prisidėjo ir nesutarimai partijos viduje bei vidaus politikos klausimais išsiskyrę interesai.
Dalis UKIP rinkėjų atiduos savo balsus skambių pažadų nepagailėjusiam D.Cameronui, kuris vis dar siūlo referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES.
Britų apžvalgininkai baiminasi, kad rinkėjų vilionėmis užsiėmęs torių lyderis gali griežtinti imigracijos sąlygas, taip dar labiau nusilenkdamas N.Farage'o publikai.
D.Cameronas vis dar vaikosi teigiamų rezultatų, neatsižvelgdamas į rinkėjų lūkesčius, jog toriai vykdys ir tęstinę politiką. Jei N.Farage'ui pavyks suvienyti jėgas partijos viduje, UKIP gali nubausti naujai įgytus jų rinkėjus bandančius perimti dešiniuosius.
Išbandymas liberaldemokratams
Nicko Cleggo liberalai demokratai išlaikė stabilų, tačiau menką 8 procentų palaikymą. Tai žada, kad jų vietų skaičius naujajame parlamente gali mažėti per pusę. Vis dėlto, N.Cleggas taptų D.Camerono formuojamos mažumos vyriausybės partneriu.
Vicepremjeru plačioje koalicijoje buvęs N.Cleggas sulaukia net ir partijos kolegų reikalavimų trauktis. Skaudžiu pralaimėjimu pasibaigę vietos rinkimai tik dar labiau pakurstė kalbas, jog liberalams demokratams reikalingas naujas lyderis.
Vienas iš aršių N.Cleggo kritikų partijos viduje – Lembitas Öpikas, estų kilmės liberalų demokratų partijos narys, buvęs partijos Velso skyriaus lyderis. „Empiriniai duomenys mums rodo, kad partijai reikalingas naujas vadovas“, – yra pareiškęs Antrojo pasaulinio karo išeivių iš Estijos atžala.
Penkių procentų ribą turėtų peržengti ir Australijoje gimusios žurnalistės Natalie Bennett vedama Žaliųjų partija. Tiesa, šios partijos pastebimumą užgožė didesnis dėmesys ekonomikos ir ateities ES klausimams.
Panašu, kad tikroji kova Jungtinėje Karalystėje vyks po rinkimų, kai bus stengiamasi suformuoti vyriausybę, kurią tikriausiai ribos mažumos statusas. Neužtikrinta dauguma palieka ir pirmalaikių rinkimų grėsmę, o toks politinis nestabilumas nežada nieko gero ir įdėmiai procesus Jungtinėje Karalystėje stebinčiai ES.
