K.Sobčiak negalėtų dalyvauti rinkimuose be Kremliaus leidimo
Sekmadienį vyksiančiuose Rusijos prezidento rinkimuose dalyvauja aštuoni žmonės. Pirmasis – dabartinis Rusijos prezidentas, kuris, jei bus išrinktas savo ketvirtajai kadencijai, taps ilgiausiai valdančiu Rusijos lyderiu nuo Stalino laikų.
65 metų Vladimiras Putinas yra vienas geriausiai vertinamų politikų Rusijoje net tuomet, kai vyriausybės reitingai neįtikėtinai žemi. Šalies valdyme jis dalyvauja dar nuo 2000 m.
Mėnesio pradžioje pasakytoje kalboje, kuri yra vertinama kaip agitacija, dabartinis šalies lyderis, be kita ko, žadėjo sukurti daugiau darbo vietų ir užtikrinti stabilius atlyginimus. Šalyje, kurioje, statistiniais duomenimis, 20 mln. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, tokie pažadai priimami palankiai. Vienas V.Putino ilgamečio valdymo bruožų – kariuomenės stiprinimas ir intensyvus ginkluotės atnaujinimas.
Rusijos centrinei rinkimų komisijai kandidatu į prezidentus neregistravus ryškiausio šių dienų Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno, jo vietą pasišovė užimti Rusijoje nevienareikšmiškai vertinama populiari 36 metų televizijos vedėja Ksenija Sobčiak.
„Rusijoje yra toks posakis: mes negalime pasirinkti trijų dalykų – savo tėvų, savo lyties ir savo prezidento“, – yra sakiusi K.Sobčiak.
Vakarų ir Rusijos ekspertai nuo pat rinkimų kampanijos pradžios svarsto, ar vieno iš V. Putino bendražygių, ilgalaikio Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako dukra iš tikrųjų galėjo pradėti savo kampaniją, griežtai kritikuojančią esamą tvarką ir patį prezidentą V. Putiną. Daug kas mano, kad Kremlius leido K. Sobčiak veikti tam, kad ji padidintų susidomėjimą ir padėtų pritraukti daugiau žmonių prie balsadėžių bei taip užtikrintų rinkimų teisėtumą.
K. Sobčiak atvirai pasisako už LGBT bendruomenės teises, taip pat atvirai protestuoja prieš Krymo aneksiją.
„Jos strategija labai gudri ir negalima atmesti galimybės, kad ji žaidžia savo žaidimą, – sako Laisvosios Europos radijo apžvalgininkas Brianas Whitmore`as. – Kita vertus – ji negalėtų dalyvauti rinkimuose be Kremliaus leidimo. Jai nebūtų leista dalyvauti be priežasties.“
P.Grudinino konkurencija Kremliui ima nepatikti
„Manau, vienas dėmesio vertų asmenų yra Pavelas Grudininas, Komunistų partijos kandidatas, nes jis šiemet dalyvauja vietoj Genadijaus Ziuganovo. Jis yra buvęs partijos „Jedinaja Rosija“ narys, dabar – Komunistų partijos narys, turintis didelį ūkį už Maskvos, jo verslas priklausomas nuo režimo paramos. Manau, jis įdomus kandidatas ir liks antroje vietoje“, – sako B.Whitmore`as.
Svarbiausia – ne tai, kas yra prezidentas, svarbiausia – kaip gyvena žmonės. Taip į savo rinkėjus kreipėsi P.Grudininas.
57 metų milijonierius, kuriam priklauso milžiniškas braškių ūkis, buvo deleguotas Komunistų partijos. 2010 m. jis priklausė valdančiajai partijai „Jedinaja Rosija“. P.Grudininas dažnai kritikavo politinės ir ekonominės sistemos trūkumus, bet vengė aštresnių žodžių V. Putinui.
Dabar, kai tapo vienu ryškiausių kandidatų, P.Grudininas atsidūrė Rusijos žiniasklaidos taikinyje. Jis yra kaltinamas lėšų slapstymu Šveicarijos ir Austrijos bankuose, taip pat jam esą priklauso prabangus nekilnojamasis turtas Ispanijoje. Kai kurių stebėtojų manymu, tai, kad iš pradžių oficialios žiniasklaidos palankiai sutiktas kandidatas dabar gana įnirtingai puolamas, gali reikšti, kad Kremlius pajuto tikrą P.Grudinino konkurenciją.
Be V.Žirinovskio, dar keturi kandidatai
71 metų ultranacionalistinės liberalų-demokratų partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis geriausiai žinomas dėl garsių, dažnai įžeidžių komentarų savo priešininkų atžvilgiu. Nors ir nevengia kalbėti apie aštriausias Rusijos problemas, garsėja ksenofobiniais pasisakymais, vis dėlto V. Žirinovskis palaiko Kremliaus politiką.
Be keturių jau paminėtų kandidatų, rinkimų lapeliuose bus įrašytos dar keturios pavardės.
Gregorijus Javlinskis – ekonomikos ekspertas, partijos „Jabloko“ įkūrėjas, raginantis siekti politinės laisvės ir liberalesnės ekonominės krypties.
Borisas Titovas – verslininkas, dešiniosios pakraipos partijos „Rost“ kandidatas.
Sergejus Baburinas – nacionalistinės Rusijos visatautinės sąjungos narys, teisininkas, dalyvaujantis politikoje nuo 1990 m., aktyviai priešinęsis Sovietų Sąjungos iširimui.
Maksimas Suraikinas – Rusijos komunistų grupės, atskilusios nuo pagrindinės Komunistų partijos, kandidatas.
Ne oponentai, o butaforija
Rusijos žiūrovai televizorių ekranuose diskutuojančius tarpusavyje mato tik septynis kandidatus, nes V.Putinas politiniuose debatuose nedalyvauja, beje, niekuomet ir nedalyvavo, o kituose su rinkimais susijusiuose renginiuose pasirodo gana retai.
B.Whitmore`as sako, kad viso to neturėtume vadinti rinkimais – rinkimai vyksta tada, kai yra pasirinkimas, o šiuo atveju pasirinkimo nėra, tai labiau ritualas.
„Palyginčiau tai su tuo, kaip išrenkamas Komunistų partijos generalinis sekretorius – jį skirdavo Centro komiteto nariai. To nevadinome rinkimais – tai buvo ritualas. Rezultatas buvo žinomas iš anksto. Žinoma, viskas įmanoma, bet nemanau, kad kitas kandidatas, be V.Putino, galėtų laimėti – o jei ir laimėtų, nepaisant visų falsifikacijų, jam nebūtų leista pasilikti“, – mano radijo apžvalgininkas.
B.Whitmore`o įsitikinimu, nė vieno kandidato negalima vadinti oponentu – jie yra butaforija, Kremliaus sukurtos dekoracijos, jie visi atlieka savo vaidmenis.
„Priklausomai nuo to, kokį pasakojimą režimas nori sukurti šiems rinkimams, toks ir bus kandidatas, kuris liks antras. Tikrai sunku pasakyti, kuris stipriausias. K.Sobčiak atlieka vaidmenį, V.Žirinovskis taip pat. Jie visi yra dekoracijos šiame režimo valdžios įteisinimo rituale“, – neslepia B.Whitmore`as.
Manoma, kad rezultatai bus klastojami
Kaip jau minėjo B.Whitmore`as, visi šie kandidatai yra tarsi papuošimai – kai kurių funkcija sudaryti politinės įvairovės regimybę, kitų – pritraukti žmones prie balsadėžių. Būtent dėl atėjusių žmonių skaičiaus baiminamasi labiausiai, manoma, kad šiemet jis bus neįprastai mažas. Dėl nuspėjamo rezultato dauguma gali iš viso nepasinaudoti savo pilietine teise ir į balsavimą neiti.
Nepriklausomos agentūros atlikta apklausa parodė, kad tik ketvirtadalis piliečių tikrai ateis į rinkimus. Dar 30 proc. atsakė, kad yra neapsisprendę. Nors Rusijoje nėra minimalaus rinkėjų skaičiaus, kad rinkimai būtų įskaityti, mažas atėjusių žmonių skaičius gali sužlugdyti demokratinio proceso imitaciją.
Apžvalgininkas B.Whitmore`as sako, kad balsuojančių skaičius yra vienas svarbiausių rodiklių autokratiniams režimams, norintiems užtikrinti politinio lyderio patvirtinimo teisėtumą.
Nors Rusijoje nėra minimalaus rinkėjų skaičiaus, kad rinkimai būtų įskaityti, mažas atėjusių žmonių skaičius gali sužlugdyti demokratinio proceso imitaciją.
„Dalyvių skaičius parodo, kaip režimas gali mobilizuoti gyventojus. Jei žmonių ateina mažai – vadinai, šis gebėjimas yra silpnas. Kremliaus tikslas yra vadinamasis 70 ir 70: 70 proc. dalyvaujančiųjų ir 70 proc. balsų už V.Putiną. Tačiau atrodo, kad toks rezultatas neįmanomas be klastojimo. Manau, reikia stebėti, kiek duomenų reikės suklastoti tam, kad būtų pasiektas didesnis balsavusiųjų skaičius. Mažas rodiklis būtų didelis keblumas“, – svarsto B.Whitmore`as.
Ar verta boikotuoti rinkimus?
Apžvalgininkų manymu, viena rimčiausių Rusijos politinio gyvenimo problemų yra opozicija, kuri lyg ir turi nemažai pasekėjų, kurią lyg ir palaiko daug jaunų žmonių, bet vis tiek yra susiskaldžiusi ir nesutaria dėl bendros veiklos. Tam yra ir objektyvių priežasčių – prieš režimui nepaklūstančius žmones naudojamos griežtos priemonės – opozicijos veiklą nuolat trikdo lyderių suėmimai.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų, organizacija „Amnesty International“ apkaltino Rusiją naudojant grasinimus ir jėgą prieš aktyvistus, sistemiškai pažeidinėjant žmogaus teises.
Opozicijos lyderis A.Navalnas, atskleidžiantis Rusijos aukščiausių pareigūnų korupcinius ryšius ir atvirai kritikuojantis valdžią, ragina savo pasekėjus boikotuoti rinkimus, bet, B.Whitmore`o teigimu, tai beprasmiška.
„Ar apskritai verta boikotuoti šiuos rinkimus? A.Navalnas ragina boikotuoti, jam nebuvo leista dalyvauti rinkimuose. O boikotui prieštaraujantis argumentas tas, kad, jei boikotas būtų sėkmingas tuose regionuose, kuriuose palaikymas V.Putinui būtų mažesnis (pvz., Maskvoje, Sankt Peterburge), tai tiesiog pakeltų V.Putino rezultatą į viršų, nes tokiose vietose, kaip Dagestanas ar Čečėnija 99 proc. žmonių ateis į rinkimus ir 99 proc. balsuos būtent už V. Putiną“, – pastebi B.Whitmore`as.
Rusija pokyčius tik imituos
Karas Ukrainoje, Krymo aneksija, parama Basharo al Assado režimui Sirijoje, tebevykstantis tyrimas dėl įtariamo kišimosi į JAV rinkimus – tai tarptautiniai konfliktai, į kuriuos šiuo metu yra įsitraukusi Rusija. Anot B.Whitmore`o, jei V.Putinas prasitęs savo kadenciją, šios problemos artimiausiu metu nebus išspręstos.
„Visos paminėtos problemos net neegzistuotų, jei ne VPutino režimo elgesys. Taigi, šie konfliktai tęsis ir nebus išspręsti tol, kol Rusija nepakeis savo elgesio. Rusija nori to, ko Vakarai negali. Ji nori įtakos buvusiose sovietinėse valstybėse, kas reiškia, kad Vakarai turėtų pripažinti Rusijos kaimyninių valstybių nepriklausomybę kaip labai ribotą ir sąlygišką. Taigi, jei V.Putinas nori kažko, ko Vakarai negali suteikti, jis elgsis taip tol, kol pasieks savo. Nematau galimų šių problemų sprendimų, kol šio režimo tikslai bus tokie“, – įsitikinęs B.Whitmore`as.
Rytų Europos studijų centro direktoriaus pavaduotojas Vytautas Keršanskas primena, kad Rusija stengiasi išlaikyti savo įtaką kišdamasi į kitų šalių politiką. Jo žodžiais, Rusija tikrai sieks gerinti santykius, bet tai darys ne keisdama savo politiką, o imituodama pokyčius bei remdama savo draugus tiek Europoje, tiek Amerikoje.
„Rusija per rinkimus rems įvairias grupes arba politines partijas, kurios jai rodo prielankumą ir nuolankumą. Kuo daugiau tokių politinių partijų užims valdančias pozicijas Europoje ar Vakaruose apskritai, tuo Rusijai bus lengviau siekti šiltesnių santykių. Bet jei Lietuva neatsisakys savo pamatinių pozicijų užsienio ir saugumo politikos klausimais, galimybių, kad santykiai atšils, tikrai nebus“, – įsitikinęs V.Keršanskas.
Priešprieša su Vakarais gali sukelti problemų šalies viduje
Be karinės jėgos ir remiamų poveikio grupių, Rusija šiuose konfliktuose naudoja propagandos priemones, o pagrindinė idėja – konfliktas su Vakarais. B.Whitmore`as sako, kad palaikoma įtampa Rusijai naudinga norint įvirtinti savo ideologiją, tačiau besitęsianti priešprieša su Vakarais gali sukelti problemų šalies viduje.
„Yra sukuriamos vidinės problemos, nes oligarchų klasei Rusijoje reikia integracijos į Vakarus. Jie užsidirba savo pinigus šioje kleptokratinėje valstybėje, bet mėgsta juos laikyti ten, kur pinigai bus saugomi įstatymo. Taigi, šios grupės atitolinimas nuo Vakarų anksčiau ar vėliau sukurs vidaus politikos problemas. Trumpuoju laikotarpiu konfliktas su Vakarais tikrai naudingas politiškai. Bet vėliau tai gali tapti didele problema“, – pabrėžia B.Whitmore`as.
V.Keršanskas sako, kad tokioje informacinių šiukšlių kupinoje aplinkoje žmogui tikrai gali atrodyti, kad būtent mes kalti dėl tų santykių ir kad mes turime siekti santykių atšilimo. Bet propaganda tiek Lietuvos, tiek visos Vakarų Europos šalių politinėje darbotvarkėje tampa vis didesniu iššūkiu.
„Tiek Prancūzijos, tiek JAV, tiek Vokietijos vyriausybės netgi pradeda priimti specialius įstatymus siekdamos kovoti su priešiška propaganda, nes mato, kad ilgametis veikimas (alternatyvios nuomonės brukimas) skaldo, kuria pleištus visuomenėse, keičia žmonių mąstymą, o tai kelia pavojų ir nacionaliniam saugumui“, – pabrėžia V.Keršanskas.
Įdomiausia – kas bus po rinkimų
Mažai kas abejoja, kad sekmadienį V.Putinas bus išrinktas prezidentu dar šešeriems metams, tačiau nemažai analitikų tiek Rusijoje, tiek Vakaruose svarsto, kas Rusijos laukia po 2024 m.
Kitas procesas, priduria apžvalgininkas, – kelių, kaip V.Putinui išlaikyti valdžią, paieškos.
„Manau, įdomiausias klausimas – ne tai, kas nutiks kovo 18-ąją, o kas bus paskui. Remiantis Konstitucija, tai turėtų būti paskutinė V.Putino kadencija, bet mes manėme, kad 2008 m. bus ta paskutinė kadencija“, – primena B.Whitmore`as.
Jo teigimu, dabar vyksta keli prieštaringi procesai, vienas jų – daug elitui priklausančių žmonių pradėjo jausti, kad tai paskutinė V.Putino kadencija, ir stengiasi užimti tam tikras pozicijas, nes sistema po V.Putino gali tapti nestabili: „Dabar sistemos esmė – koks tavo požiūris jo atžvilgiu. Bet žmonės pradeda galvoti, kur jie atsidurs V.Putinui pasitraukus.“
Kitas procesas, priduria apžvalgininkas, – kelių, kaip V.Putinui išlaikyti valdžią, paieškos. „Rusijos žiniasklaidoje diskutuojama apie tai, kad jam bus sukurta postprezidentinė pozicija. Viename reportaže paminėta net Rusijos ajatolos sąvoka. Taip pat kalbama, kad bus atkurta valstybės patarėjo pareigybė ir tai taps viena aukščiausių pozicijų šalyje. O būna, kad prezidentai ateina ir išeina, tad iš tiesų kol kas niekas nėra žinoma“, – neslepia Laisvosios Europos radijo apžvalgininkas B.Whitmore`as.
