Bene svarbiausia atsiminti, kad naujasis kancleris nebus aiškus iškart po rinkimų, nors balsavusių rinkėjų apklausos Vokietijoje paprastai būna labai tikslios ir turėtų parodyti, kiek paramos pritraukė konkrečios partijos.
Diskusijos dėl kanclerio užtruks, nes Vokietijos politinė sistema be koalicijų neapsieina nuo pat 1961 metų. O nuo to, kokios partijos galiausiai susitars dėl vyriausybės formavimo, ir priklausys tai, kas užims pastarosios vadovo pareigas.
Variantų, kas galėtų suformuoti koaliciją, – ne vienas ir ne du. Vis dėlto apklausos ir priešrinkiminiai signalai iš didžiųjų partijų rodo, kad Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) gali po daug metų trauktis į opoziciją – į sąjungą esą stotų apklausose pirmaujantys socialdemokratai, žalieji ir liberali Laisvųjų demokratų partija (FDP).
-
Drama Vokietijos politikoje: A.Merkel favoritą skandina juokas potvynių fone
-
Prieš Vokietijos parlamento rinkimus jau burzgia Rusijos propagandos mašina
-
Komunistai artinasi! Prieš rinkimus A.Merkel gąsdina vokiečius radikaliais kairiaisiais
-
Klimato aktyvistai nušvilpė A.Laschetą per rinkimų kampanijos mitingą
-
Kandidatas į Vokietijos kanclerius apklaustas tyrime dėl įtariamo sukčiavimo
Žinoma, geriausia palaukti, kol įvyks rinkimai – juolab kad paskutinėmis kampanijos dienomis socdemų persvara prie CDU ir kitus oponentus kiek aptirpo.
Kas ir kaip balsuos?
Sekmadienį renkamas Bundestagas Vokietijai bus jau 20-asis pokario eroje. Kaip minėta, A.Merkel po 16 metų darbo kanclerio poste traukiasi – ji beveik nedalyvavo CDU rinkimų kampanijoje.
Sekmadienį bus balsuojama 299 rinkimų apylinkėse nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro. Balsuoti gali Vokietijos piliečiai, šalyje gyvenę pastaruosius tris mėnesius, ir vokiečiai, gyvenantys užsienyje bei iš anksto užsiregistravę.
Balsuoti gali 18 metų ir vyresni piliečiai. Šalyje gyvena 83 mln. žmonių, o iš jų balso teisę turi apie 60,4 mln. asmenų. 2,8 mln. piliečių galės balsuoti pirmą kartą.
Dėl nesibaigiančios COVID-19 pandemijos tikimasi, kad kur kas daugiau nei anksčiau rinkėjų atiduos balsus paštu. 2017 metų rinkimuose paštu balsavo 28,6 proc. savo valią pareiškusių rinkėjų, o šįmet kai kuriose žemėse jau 50 proc. rinkėjų pareiškė norą balsuoti būtent taip ir kelias savaites jau gali balsuoti.
Jei partija vienmandatėse apygardose laimi daugiau vietų nei pagal daugiamandatį balsavimą, papildomas vietas ji gali pasilikti. Bet sistema tokia, kad tuomet papildomų vietų skiriama ir kitoms partijoms.
Kai tik balsavimo apylinkės 18 val. vietos (19 val. Lietuvos) laiku užsidarys, pagrindinės Vokietijos televizijos paskelbs balsavusių rinkėjų apklausų rezultatus.
Rinkimuose iš viso dalyvauja 47 partijos, o balsalapyje reikės pažymėti varnelę dviejose vietose – balsuojant už kandidatą konkrečioje apygardoje ir už bendrą partijos sąrašą konkrečioje federalinėje žemėje.
Bundestagas renkamas ketverių metų kadencijai, ir būtent naujos sudėties parlamentas susirinkęs balsuoja už naująjį kanclerį, taip jį patvirtindamas.
Po deputatą tiesiogiai išrenkama kiekvienoje iš 299 rinkimų apygardų. Dar mažiausiai 299 vietos parlamente atitenka kandidatams partijų sąrašuose – šis balsavimas pagal sąrašus kritiškai svarbus, nes nulemia deputatų, kuriuos į Bundestagą siunčia partijos, procentinę dalį.
Jei partija vienmandatėse apygardose laimi daugiau vietų nei pagal daugiamandatį balsavimą, papildomas vietas ji gali pasilikti. Bet sistema tokia, kad tuomet papildomų vietų skiriama ir kitoms partijoms – taip užtikrinamas proporciškumas.
Kadangi vienmandatėse apygardose dominuoja tradicinės didžiosios partijos, Bundestage paprastai dirba gerokai daugiau įstatymų leidėjų nei 598 – toks minimalus jų skaičius. Darbą baigiančiame parlamente pluša rekordiškai daug – net 709 deputatai, o po rinkimų jų gali būti dar daugiau.
Kokio tikslo siekiama ir kas bus toliau?
Į Bundestagą siųsti deputatus ir dalyvauti proporciniame vietų skirstyme gali tik tos partijos, kurios peržengia 5 proc. balsų slenkstį arba švenčia pergalę mažiausiai trijose rinkimų apygardose. Tokių politinių jėgų paprastai nėra daug.
Dabar dirbančiame parlamente didžiausios – CDU ir socialdemokratų, kartu sudarančių didžiąją koaliciją, frakcijos.
Taip pat dirba žalieji, liberali FDP, gana radikali „Kairė“ ir kraštutinių dešiniųjų politinė jėga „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), į Bundestagą 2017 metais prasibrovusi pirmą kartą. Kitos partijos iki šiol atsisakydavo įtraukti į koaliciją tiek AfD, tiek „Kairę“.
Į Bundestagą siųsti deputatus ir dalyvauti proporciniame vietų skirstyme gali tik tos partijos, kurios peržengia 5 proc. balsų slenkstį arba švenčia pergalę mažiausiai trijose rinkimų apygardose.
Trys partijos yra paskelbusios kandidatus į kanclerius. CDU vedlys – Arminas Laschetas, socdemus į priekį veda Olafas Scholzas, o žaliuosius – Annalena Baerbock.
Rinkimų rezultatai parodys, kokios koalicijos įmanomos matematiškai, ir prasidės derybos dėl to, kas įmanoma politine prasme. Daugiausia vietų Bundestage laimėjusi partija paprastai turi pranašumą, tačiau gali likti opozicijoje, jei kitos politinės jėgos sugeba susitarti dėl koalicijos be jos.
Derybos gali užtrukti ir vos kelias savaites, ir kelis mėnesius. Naujausios apklausos leidžia manyti, kad diskusijos šį kartą užtruks – Vokietijoje koaliciniai susitarimai labai išsamūs, o jiems turi pritarti arba partijos tarybos, arba netgi visi jos nariai specialiame balsavime.
Kai tik koalicija manosi galinti pradėti dirbti, Vokietijos prezidentas Bundestagui pateikia kanclerio kandidatūrą – patvirtinimui užtenka paprastos balsų daugumos.
2017 metais CDU ir socdemams susitarti dėl koalicijos prireikė beveik šešių mėnesių. Kita vertus, procesas taip užsitęsė dėl to, kad krikščionims demokratams taip ir nepavyko rasti bendros kalbos su liberalais iš FDP.
Jei Bundestagas du kartus nepatvirtintų kanclerio, pagal Konstituciją prezidentas galėtų arba paskirti vyriausybės vadovu kandidatą, kuris surinktų daugiausia deputatų balsų per trečiąjį balsavimą, arba paleisti parlamentą ir sušaukti naujus nacionalinius rinkimus. Taip, tiesa, dar niekada nebuvo nutikę.
Ką liudija apklausos?
Šių metų lenktynės – vienos labiausiai įtemptų per pastaruosius dešimtmečius. Per rinkimų kampaniją jau yra pirmavusios trys skirtingos partijos.
Iš pradžių favoritais buvo laikomi krikščionys demokratai, bet situacija pasikeitė, kai pavasarį paaiškėjo, kad pakeisti A.Merkel kanclerio poste nuo CDU pretenduos patrauklumo rinkėjams ir populiarumo net tarp pačios partijos narių smarkiai stokojantis A.Laschetas.
Tą patį pavasarį apklausose į priekį iškart išsiveržė žalieji, o apžvalgininkai prabilo, kad būtent pastarieji kartu su CDU formuos koaliciją ar bent jos branduolį.
Visgi tada ir A.Baerbock sulaukė smūgių reitingų lentelėse – paaiškėjo, kad ji yra riebiai pagražinusi savo CV ir „pasiskolinusi“ kito autoriaus minčių savo knygai. Į pirmąją vietą vėl grįžo CDU.
O.Scholzas, analitikų ir rinkėjų vertinimu, laimėjo visus svarbiausius debatus, kurie buvo transliuojami per TV.
Neilgam – kai Vokietiją vasarą nuniokojo neregėto masto potvyniai, kameros užfiksavo A.Laschetą smagiai besijuokiantį su kolegomis tragedijos fone.
CDU reitingai iškart nukrito – aišku, dar ir dėl to, kad A.Merkel, suprasdama, kad tai nebūtų labai etiška, ilgai nedalyvavo CDU kampanijoje. Praėjusią savaitę A.Laschetas per kampanijos renginį netgi buvo nušvilptas.
Kas lieka? Žinoma, socialdemokratai. Pastarųjų kandidatas į kanclerius O.Scholzas, analitikų ir rinkėjų vertinimu, laimėjo visus svarbiausius debatus, kurie buvo transliuojami per TV. Be to, finansų ministras ir vicekancleris tiesiog yra laikomas patyrusiu ir rimtu politiku – rimtesniu nei konkurentai.
Apklausos jau gerą mėnesį rodo, kad socdemai šiuo metu populiariausi. Šios savaitės pradžios 25 proc. rinkėjų teigė balsuosiantys būtent už juos, 22 proc. – už CSU, 15 proc. – už žaliuosius, 12 proc. – už FDP, 11 proc. – už AfD, o 6,5 proc. – už „Kairę“.
Tiesa, esti svarbus kabliukas – kaip pastebėjo įtakingas dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, maždaug keturi iš 10 balsuoti ketinančių rinkėjų dar nėra nusprendę, kurioje balsalapio vietoje pažymės varnelę. Ekspertų teigimu, tokį išskirtinį rodiklį lemia „nauja situacija“ – A.Merkel pasitraukimas.
Apie ką diskutuojama per kampaniją?
A.Merkel vyriausybė anksčiau užsibrėžė tikslą Vokietijai iki 2045 metų tapti neutralia klimato atžvilgiu. Apie klimatą ir jo kaitą šalyje kalbama vis daugiau, o per rinkimų kampaniją – ir apie tai, kaip apriboti pramonės taršumą.
Žalieji ir „Kairė“ tą patį tikslą nori pasiekti anksčiau – iki 2030 metų atsisakant anglies šiluminių jėgainių. FDP neutralumo klimato atžvilgiu nori 2050-aisiais, o AfD atmeta mokslininkų prognozę ir apskritai neturi darbotvarkės klimato klausimais.
Per kampaniją daug kalbama apie tai, ar ambicingi tikslai pakeis kasdienį žmonių gyvenimą. CDU ir FDP nori šnekėti apie ES prekybos emisijomis sistemą, bet socdemai, žalieji ir „Kairė“ siekia įvesti greičio ribojimus magistralėse, o galbūt net uždrausti trumpus skrydžius.
FDP neutralumo klimato atžvilgiu nori 2050-aisiais, o AfD atmeta mokslininkų prognozę ir apskritai neturi darbotvarkės klimato klausimais.
Dar viena svarbi tema – ekonominiai pandemijos padariniai. Vokietija turėjo daug skolintis, bet tiek CDU, tiek FDP atmeta galimybę ateityje didinti mokesčius – liberalai kaip tik žada juos mažinti.
Kita vertus, socialdemokratai ir žalieji kalba apie mokestines lengvatas smulkiesiems verslininkams, o turtingiausius gyventojus apmokestinti 1 proc. turto mokesčiu.
Užsienio politika rinkimų kampanijoje beveik nematoma. Taip, visos didžiosios partijos žada likti įsipareigojusios ES projektui, bet jų programose detalių trūksta.
Kokia koalicija realiausia?
Politikos analitikų manymu, labai svarbu tai, kad nė vienai partijai neprognozuojama surinkti daugiau nei 25–27 proc. balsų. Tai reiškia, kad daugiausia paramos sulauksianti partija turės burti koaliciją.
Be to, spėjama, kad maždaug 6–10 proc. balsų sekmadienį nukeliaus partijoms, kurios 5 proc. slenksčio neperžengs. Nors tai reiškia, kad daugumai galbūt užteks ir apie bendros 46 proc. paramos, nepanašu, kad tiek galėtų pasiekti dvi partijos – greičiausiai reikės trijų.
Galimos koalicijos Vokietijoje nuo seno turi pravardes. Pavyzdžiui, didžioji CDU ir socdemų koalicija vadinama „GroKo“, o potenciali CDU, FDP ir žaliųjų sąjunga – „Jamaika“, nes partijų spalvos maždaug atitinka šios valstybės vėliavą.
CDU, socialdemokratų ir žaliųjų koalicija vadinama „Kenija“, o socdemai, FDP ir žalieji burtųsi į „Šviesoforo“ koaliciją.
Beje, pastarasis scenarijus vadinamas bene realiausiu – juolab kad socdemų lyderiai viešai kalba apie norą dirbti su žaliaisiais. Antra vertus, daugiausia vietų Bundestage turėtų CDU, socdemų ir žaliųjų koalicija.
Dvi pastarąsias kadencijas Vokietiją valdė „GroKo“. Tačiau visus aštuonerius metus CDU ir socialdemokratams nebuvo lengva dirbti kartu – ypač pokyčių ištroškę kairieji, norintys ir manantys, kad nusipelnė griežti pirmuoju smuiku.
O.Scholzas neseniai prabilo apie „asmeninį tikslą“ pasiekti, kad CDU po dviejų dešimtmečių valdančiųjų stovykloje trauktųsi į opoziciją.
Tai reiškia, kad socdemai greičiausiai rinksis iš dviejų variantų – jau minėtą „Šviesoforo“ koaliciją arba darbą su „Kaire“ ir žaliaisiais. Derybas greičiausiai palengvins tai, kad žaliųjų kandidatė į kanclerius A.Baerbock sako esanti atvira partnerystei su socialdemokratais.
Darbas su FDP – kitas reikalas. Kaip minėta, liberalai nori mažesnių mokesčių ir subsidijų verslui, tad gali būti sunku suderinti bendrą ekonominę programą. FDP lyderis Christianas Lindneris praėjusią savaitę pareiškė, kad socdemai ir žalieji turi gerokai daugiau bendro su „Kaire“, o ne su FDP.
