Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris dar vasario 22 dieną pasauliui pasiūlė pernelyg nesijaudinti dėl būsimų parlamento rinkimų Italijoje rezultatų. Jis teigė esąs tikras, kad „turėsime vyriausybę, kuri leis Italijai toliau vaidinti svarbų vaidmenį Europoje ir formuoti jos ateitį.“
Visgi tą pačią dieną, tik jau privačiai, J.C.Junckeris kalbėjo kur kas pesimistiškiau. Jis neslėpė manantis, kad rinkimuose daug geriau nei anksčiau pasirodys populistinės, prieš ES nusistačiusios partijos, ir įspėjo apie gresiantį politinį chaosą.
„Europiečiai turi pasiruošti blogiausiam scenarijui – nefunkcionuojančiai vyriausybei“, – pasakė J.C.Junckeris.
Pradėjus skaičiuoti balsus, panašu, kad J.C.Junckerio košmaras pildosi. Kiek daugiau nei pusė balsavusių rinkėjų parėmė populistines partijas, o stabilios vyriausybės horizonte nematyti.
Kalbos apie žemės drebėjimą
Du didžiausi laimėtojai – prieš politinį elitą kovojantis pusiau anarchistinis „Penkių žvaigždučių judėjimas“ (apie 32 proc. balsų) ir kraštutinių dešiniųjų Šiaurės lyga, pasisakanti prieš imigraciją ir ES.
Matteo Salvini vadovaujama Šiaurės lyga pagal balsus (beveik 18 proc.) net aplenkė iki rinkimų vyresniąja seserimi dešiniųjų koalicijoje vadintą partiją „Pirmyn, Italija“, kurios dirigentas – buvęs premjeras Silvio Berlusconi (maždaug 14 proc.).
O „Penkių žvaigždučių judėjimas“, kurį remia padrikas euroskeptikų, libertarų ir viskuo nusivylusio jaunimo būrys, dabar oficialiai yra populiariausia partija Italijoje.
„Šis judėjimas, panašu, laimėjo beveik tiek pat balsų, kiek tradicinės centro kairiųjų ir centro dešiniųjų partijos kartu sudėjus.
Sudėtinga rinkimų sistema reiškia, kad rezultatai dar gali pasikeisti, bet pirmosios projekcijos prilygsta žemės drebėjimui“, – parašė „The Washington Post“ korespondentas Briuselyje Michaelas Birnbaumas.
Prieš balsavimą taikliai skelbta, kad Italijos rinkėjai pikti ir nusivylę politikais, bijantys šimtų tūkstančių migrantų, išvarginti nuosaikių partijų neefektyvaus darbo ir tariamo korumpuotumo.
Tiesa, rinkimų baigtis nėra visiškai netikėta. Prieš balsavimą taikliai skelbta, kad Italijos rinkėjai pikti ir nusivylę politikais, bijantys šimtų tūkstančių migrantų, išvarginti nuosaikių partijų neefektyvaus darbo ir tariamo korumpuotumo.
Nuomonių apklausose pirmavo partijos, kurių vieta kur nors Skandinavijoje būtų politikos paraštės, – neofašistai (Šiaurės lyga), nenuspėjami euroskeptikai („Penkių žvaigždučių judėjimas“) ir veteranas ekspremjeras, labiausiai žinomas dėl sekso vakarėlių.
„Italijos politika garsėja chaotiškumu. Premjerai čia retai išsilaiko pareigose visą penkerių metų kadenciją. Bet šiais metais ypač stiprus jausmas, kad senoji sistema griūva ir kad tai, kas vyksta Italijoje, gali pasikartoti kitose Europos šalyse“, – rašo „The Washington Post“.
Populistų aljanso nebus
Kai kurie analitikai rinkimus Italijoje vadino itin svarbia kova tarp vis drąsesnių populistų ir vis labiau spaudžiamų nuosaikios Europos sergėtojų. Kokia bus Italija po kovo 4-osios rinkėjų, klausė garsus prancūzų politologas Dominique'as Moisi.
„Ar Italija prisijungs prie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, kuris bando sustiprinti Europos projektą, ar šalis pasirinks autoritarinį populizmą, siautėjantį Centrinėje Europoje?
Supranta jie tai ar ne, Italijos rinkėjai renkasi ne tik tarp politinių partijų, bet ir tarp politinių tvarkų“, – teigė D.Moisi.
Naujosios valdžios kontūrai, žinoma, dar neaiškūs, bet senoji tvarka sekmadienį buvo atmesta su trenksmu. Rinkėjai tarė griežtą „ne“ net galimybei, kad būtų suformuota didžioji koalicija tarp centro dešiniųjų ir centro kairiųjų Demokratų partijos.
Iškart po rinkimų buvo ir svarstymų apie galimą populistinę koaliciją – „Penkių žvaigždučių judėjimo“ ir Šiaurės lygos aljansą. Tiesa, į premjero postą nusitaikęs M.Salvini tokį scenarijų jau atmetė.
Daugiau kalba negu daro
Aišku, artimiausiomis savaitėmis Italijos populistams ir ultranacionalistams teks pirmasis rimtas išbandymas – žvilgsnis į galimybę iš tiesų atsidurti valdžioje, o ne ją nuolat keikti. Tad gali būti, kad radikalios idėjos sušvelnės, ir gerokai.
„Italijos politikai daugiau kalba nei daro, – pastebėjo olandas politologas Casas Mudde. – Nors vyriausybės Romoje vis viešai paflirtuoja su euroskepticizmu ir populizmu, ES problemų daugiau kelia ne Italija, o Prancūzija ar Nyderlandai, ką jau kalbėti apie Jungtinę Karalystę.“
C.Mudde: „Nors vyriausybės Romoje vis viešai paflirtuoja su euroskepticizmu ir populizmu, ES problemų daugiau kelia ne Italija, o Prancūzija ar Nyderlandai, ką jau kalbėti apie Jungtinę Karalystę.“
Be to, kitų ES šalių pareigūnai privačiai tvirtina, esą chroniškos Italijos problemos – didžiausia viešoji skola visoje Bendrijoje ir aukštas jaunimo nedarbo lygis, yra tokios skaudžios, kad valstybė negali sau leisti ilgo nežinomybės laikotarpio.
„Aš tiesiog nežinau, ar finansų rinkos turės tiek kantrybės, – „Politico“ teigė vienas diplomatas iš Šiaurės Europos. – Vokietijoje ar Nyderlanduose derybos dėl koalicijos užsitęsė, bet šios šalys neturi tokios didžiulės skolos.“
Kita vertus, bent jau kol kas apie racionalius sprendimus Italijos populistai nekalbės. Vis dar gyva kampanijos retorika: Šiaurės lyga žadėjo masines migrantų deportacijas, radikalų šalies ekonomikos pertvarkymą.
Bent jau buvęs JAV prezidento Donaldo Trumpo patarėjas Stephenas Bannonas, aktyviai palaikantis M.Salvini, praėjusią savaitę džiūgavo: „Italijos žmonės per trumpesnį laiką nuėjo toliau nei britai dėl „Brexit“ ir amerikiečiai dėl Trumpo. Italija – lyderė.“
