Angela Merkel patyrė smūgį. Vokietija sudrebinta. Nacionalistinės partijos AfD atstovai kalba taip, lyg Adolfo Hitlerio naciai nieko pernelyg baisaus nepadarė.
Ne, reikalinga perspektyva. Jungtinė Karalystė balsavo už „Brexit“, JAV – už Donaldą Trumpą. Tad faktas, kad 12,5 proc. vokiečių per rinkimus parėmė AfD, tikrai nereiškia, kad bunda Ketvirtasis Reichas.
Vis dėlto suprantama, kodėl daug vokiečių sukrėtė tokios aistringai ksenofobiškos partijos iškilimas. Tabu, kad tokios skausmingos praeities šalies Bundestage neturėtų būti kraštutinių dešiniųjų, sulaužytas.
Paliko erdvės ir kairėje, ir dešinėje
Tuos pačius vokiečius, tiesą sakant, už AfD nebalsavusią jų daugumą, dabar gąsdina galimybė, kad AfD įsikraustymas į parlamentą galbūt net visam laikui supjudys šalies politikus. Rasė ir etniškumas grįžta į politines diskusijas.
Kai AfD pradeda reikalauti, kad reikia išgriauti minaretus, ir tikinti, esą Vokietijai laikas baigti atsiprašinėti už nacizmą, atsiminimai gali greitai virsti košmarais.
Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris mano, kad radikalios dešinės sėkmė reiškia „gėdą Vokietijai“.
Jis bijo, kad padėtis tik pablogės, jei A.Merkel ir Krikščionių demokratų sąjungai (KDS) nepavyks suformuoti stabilios koalicijos su ekonominį liberalizmą propaguojančia Laisvųjų demokratų partija ir žaliaisiais. Niekas Vokietijoje nė neapsimeta, kad tai padaryti bus lengva.
Tiesa, nereikia galvoti, kad trupa Vokietijos politikos centristinės jėgos. KDS ir socialdemokratai, dirbę didžiojoje koalicijoje, iš tiesų buvo nubausti. Lengva sutikti su tais, kurie teigia, kad centro dešinės ir centro kairės kokteilis išmušė politinių debatų saugiklius.
A.Merkel paliko erdvės KDS dešinėje, kurią užėmė AfD, o kairėje prie socialdemokratų patogiai įsitaisė bei iš dalies nemenko populiarumo sulaukė „Die Linke“ ir žalieji.
AfD sėkmė Rytų Vokietijoje
Vis dėlto vokiečiai nebalsavo už paraštes. Atimkime AfD bei „Die Linke“ ir paaiškės, kad beveik keturi penktadaliai rinkėjų parėmė lengvai atpažįstamas pagrindines partijas. Skirtumas tik toks, kad centristinių pažiūrų rinkėjų balsus dabar išsidalijo ne dvi ar trys, o keturios partijos.
AfD, 2013 metais įkurta kaip platforma nepatenkintiems euru, į šiuos rinkimus ėjo kritikuodama A.Merkel sprendimą užpernai atverti Vokietijos sienas daugiau nei milijonui pabėgėlių. Per rinkimų kampaniją AfD atstovai įrodinėjo kone nežinantys, kas yra žemas lygis – aiškinta, kad musulmonai atvykėliai yra teroristai ar kad tiesiog netinka Vokietijai.
Kita vertus, susirūpinimas dėl prieglobsčio prašytojų integravimo reiškė ir gerokai daugiau vokiečių – ne vien balsavusieji už ksenofobus. Ne vienas ir ne du nuosaikūs rinkėjai A.Merkel sprendimą komentavo taip: „Pasielgėme taip, kaip reikėjo, bet daugiau – niekada.“
Be to, kraštutinė dešinė daug balsų surinko ne vien dėl kalbų apie imigrantus. AfD geriausiai pasirodė buvusioje Rytų Vokietijoje – migrantų ten atvyko nedaug, tačiau vietos žmonės jaučia, kad turtingi buvusios Vakarų Vokietijos gyventojai juos visiškai ignoruoja. Kruopščiai parengtas pabėgėlių integracijos programas Leipcige ir Dresdene žmonės pasitiko piktais klausimais: „O kaip mes?“
Būtent šioje vietoje susikerta AfD, Donaldo Trumpo strategų JAV, „Brexit“ šalininkų Jungtinėje Karalystėje bei Marine Le Pen rėmėjų Prancūzijoje linijos. Visi jie dėl visko kaltina globalizaciją ir „kitokius“ – tiek musulmonus, tiek žydus.
Tačiau Vokietijoje reakcija į sunkumus, nulemtus vis dar spazmuojančios ekonominės krizės, ne tokia tulžinga ir audringa. Juk M.Le Pen savęs link patraukė daugiau nei trečdalį prancūzų rinkėjų. Daugiau nei pusė per 2016 metų referendumą dėl „Brexit“ balsavusių britų pasirinko šalies izoliaciją.
Vokietija – Vakarų egzaminas
Didžiausias pavojus šiuo metu yra ne tai, kad Vokietijoje ims dominuoti radikalūs dešinieji, o galimybė, esą tradiciniai politikai, reaguodami į AfD žygį, perims šių išsišokėlių retoriką ir „užsklęs“ šalį.
Vokietijoje ir ne tik šiandien matoma skirtis ne tik tarp tradicinių dešiniųjų bei kairiųjų, bet tarp tų, kurie supranta, kad kylančius iššūkius protingiausia bandyti atremti kartu, o ne užbarikaduojant valstybines sienas.
A.Merkel per rinkimų kampaniją manė, kad geriausia laikytis kukliai. Tai buvo klaida. Ir panašu, kad klaida kartosis, nes koaliciją lipdyti būtina atsargiai.
Vokietijoje ir ne tik šiandien matoma skirtis ne tik tarp tradicinių dešiniųjų bei kairiųjų, bet tarp tų, kurie supranta, kad kylančius iššūkius protingiausia bandyti atremti kartu, o ne užbarikaduojant valstybines sienas.
Nors populistai rinkėjams siūlo placebus, Vokietija yra Vakarų egzaminas. Nacionalizmas sugriovė šalį, o europeizmas ją grąžino į klestėjimo kelią. Nėra kitos tokios turtingos demokratijos, kuri labiau priklausytų nuo atviros ir taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos – Vokietijai labai svarbi prieiga prie užsienio rinkų.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas jau pasiūlė seriją ambicingų idėjų dėl tolesnės ES integracijos. Berlynas kol kas atsargus: A.Merkel dar reikia suformuoti koaliciją, o galimi partneriai, neatmestina, muistysis.
Tačiau užimti gynybinę poziciją globalizacijos keliamų iššūkių akivaizdoje būtų kvaila.
