„Toje krūvoje buvo kažkieno kaklas, kažkieno galva, kažkieno koja... Aš kažkaip iš ten ištrūkau, nežinau, kaip“, – pasakoja ji.
Toje krūvoje buvo kažkieno kaklas, kažkieno galva, kažkieno koja... Aš kažkaip iš ten ištrūkau, nežinau, kaip, – pasakoja ji.
Anot jos, košmaras, kurį ji iškentė, čia ir toliau nesustoja. Po to, kai pabėgo iš masinės kapavietės, Mumtaz teigimu, ji buvo nutempta į kaimo namą ir prievartaujama Mianmaro armijos karių. Po visko medinis namas buvo užrakintas ir padegtas. Septynerių metų jos dukra Razia buvo viduje ir ją galų gale išgelbėjo.
„Paskambinau savo mamai. O ji paklausė „Kas tu?, – sako Razia, – Mano mamos galva buvo praskelta. Ji buvo trobos viduje. Jie sumušė mane ir numetė šalin.“
Joms pavyko pabėgti ir pasislėpti, vėliau su gyventojų pagalba jos nusigavo į Bangladešą, kur nuo rugpjūčio 25 d. pabėgo 615 tūkst. rohinjų pabėgėlių.
Pabėgėliai paspruko nuo smurtinių susirėmimų Rachinų valstijos šiaurėje, kur Mianmaro kariuomenė sustiprino tai, ką ji vadina „valymo operacijomis“, kurios esą nukreiptos į „teroristus“. To imtasi po to, kai minios rohinjų užpuolė kelias policijos nuovadas ir nužudė 12 pareigūnų.
JT tai, kas vyksta Rachinų valstijoje, vadina „etninio valymo vadovėliniais pavyzdžiais“, o žudymai, kurie įvykdyti Mumtaz kaime rugpjūčio 30 d., buvo apibūdinti kaip vienas iš didžiausių žiaurumų per pastaruosius du su puse mėnesius.
Dokumentuoja žudynes
Dokumentinių filmų kūrėjas Shafiuras Rahmanas pirmas išgirdo apie tai, kas įvyko Tula Toli kaime po to, kai jis nufilmavo rohinjų grupelę, kertančią sieną tarp Mianmaro ir Bangladešo rugsėjo 2 d., praėjus trims dienoms po žudynių.
Dramatiškas vaizdo įrašas parodo, kaip daugybė vyrų ir moterų lipa per spygliuotą tvorą į „niekieno žemę“, kai kurie iš jų kraujuoja ir neša sužeistus ar negyvus giminaičius. Jų sielvartas akivaizdus.
„Man greitai tapo aišku, kad baisiausia, ką jie man pasakojo, buvo iš Tula Tolo kaimo“, – CNN pasakoja Rahmanas. „Ir kas taip pat mane nustebino – tai jų pasakojimų nuoseklumas“, – priduria jis.
Jis susipažino su Mumtaz ir Razia Bangladeše rugsėjį. Beveik paversta mumija – beveik visa sutvarstyta – Mumtaz praleido 15 dienų lovoje, klinikoje, negalinti kalbėti ir net atsigerti vandens. Spalio viduryje nudegimai visame veide ir kūne ėmė lėtai gyti, o Mumtaz ėmė su Rahmanu dalytis savo istorija. Šimtai tūkstančių rohinjų patyrė daugybę masinių prievartavimų, žudymų, padegimų, todėl jie pabėgo iš Mianmaro.
Vis dėlto Rahmano surinkti liudijimai iš 30 Tula Toli kaimo gyventojų per pastaruosius du mėnesius išsamiai apibūdina tai, ką spalio mėnesį ataskaitoje tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ apibūdina kaip „vieną iš baisiausių Mianmaro armijos etninio valymo kampanijų“.
„Amnesty International“ mano, kad, remiantis nuosekliais įrodymais, paremtais liudininkų pranešimais, rugpjūčio 30 d. kariai žudė daugybę rohinjų moterų, vyrų ir vaikų iš Min Gyi“, – rašoma „Amnesty International“ ataskaitoje. Min Gyi yra dar vienas Tula Toli kaimo pavadinimas.
„Amnesty International“ taip pat paviešino palydovinius vaizdus, rodančius kaimą prieš ir po to, kai buvo sudeginta daugybė namų.
„Jie nenori nieko žudyti“
Detaliuose vaizdo interviu ir pokalbiuose dauguma iš 30 išgyvenusių pasakojo Rahmanui, kad juos vietos pareigūnai patikino, jog, likę kaime, jie bus saugūs. Mohammedas Nasiras sako: „Jie gali padegti namus, tačiau jie nenori nieko žudyti.“
Gyventojai pasakoja, kad rugpjūčio 30 d. ankstų rytą kaime nusileido sraigtasparniai. Prie kareivių prisijungė apie 50 rohinjų budistų ir kitų ne rohinjų mažumų, gyvenančių už kaimo ribų, teigė išgyvenusieji.
„Jie paprašė susirinkti paplūdimyje“, – pasakoja Nasiras, prisimindamas smėlėtą krantą prie vingiuojančios upės, kuri teka per Tula Toli kaimą. Jis, stovėdamas ant kalno, matė, kaip žudomi žmonės.
Kai jie pamatė, kad žmonės renkasi, jie iškart jų ėmėsi. Šaudė be perstojo, tuo pačiu metu buvo padeginėjami namai, – pasakoja Nasiras.
„Kai jie pamatė, kad žmonės renkasi, jie iškart jų ėmėsi. Šaudė be perstojo, tuo pačiu metu buvo padeginėjami namai“, – pasakoja Nasiras. Kita kaimo gyventoja Rehana Begum pasakojo, kad jai taip pat buvo liepta išeiti iš namo ir eiti prie upės. „Jie laikė mus tenai, sakydami, kad jie nenori mūsų sužaloti“, – teigia Rehana. „8 val. ryto sraigtasparnis nusileido ir kaimas buvo apgultas. Bet kuris galėjęs pabėgti tai ir darė“, – tęsia ji.
„(Armija) apsupo mus staiga ir mes negalėjome pabėgti dėl upės. Ji buvo gili, valčių nebuvo. Kadangi mano broliai galėjo panešti mano vaikus, aš galėjau plaukti ir pabėgti“, – sakė ji.
„Daugybė žmonių buvo nušauti, daugybė buvo pastumti ir krito veidu į žemę“, – pasakoja Rehana. „Tie, kurie gulėjo ant žemės, buvo surinkti, sukapoti ir išmesti į upę“, – tęsia ji.
Hasina, rohinjų moteris iš Tula Toli kaimo, sako, kad kariai ir jų bendrininkai esą įmetė jos vienų metų dukrą Sohaifą į ugnį, kai ji dar tebebuvo gyva.
„Jie išplėšė man dukrą iš rankų“, – teigė Hasina, pravirkdama. „Jie įmetė ją į degančių drabužių krūvą. Ugnį jie kurstė naudodami žmonių daiktus ir dukrą jie įmetė į didelę degančią krūvą“, – pasakojo ji.
Jos vyras dirbo netoli kaimo, kai prasidėjo žudymai, ir vėliau susitiko su žmona Bangladeše, kur sužinojo ir apie jų vienintelio vaiko mirtį.
CNN negali patikrinti pabėgėlių liudijimų tikrumo.
