30 minučių – tiek trunka trumpa kelionė iš Sibiu iki Altanos kaimo, kuris, rodos, įstrigęs praeityje. Pakėlus akis matyti, kaip iš savo lizdo dairosi gandras, aplink seni ūkinės paskirties pastatai, nudažyti pastelinėmis spalvomis, o štai ir arklio tempiamas vežimas... Vis dėlto ne toks romantiškas kaimo vaizdas atsiveria už kalno, kaimo pakrašty, kur gyvena romų bendruomenė.
Pamažu statosi namus
Gruntiniai keliai veda į romų gyvenvietę, o kai palyja lietus, visa teritorija tampa tiesiog didžiule pelke. Maža mergaitė žvelgia pro vieno iš namų, šalia kurio grupelė žmonių darbuojasi prie naujo namo statybų, langą. Daugelis čia tradiciškai gyvena namuose, pastatytuose iš molio – su medinėmis sijomis, todėl galėti įsikelti į nedidelį plytų namą yra kažkas ypatinga.
Prikopsai yra viena iš tokių laimingų šeimų. Jų namo statybos lėtai artėja prie pabaigos, nors šiuo metu ir trūksta lėšų interjerui. Taigi dabar motina, tėvas ir šeši jų vaikai vis dar tebegyvena viename iš tipinių molio namelių, kurių dydis siekia vos 4 kvadratinius metrus... Jame yra viryklė, skirta ir maisto ruošai, ir pasišildyti, o vandens čiaupą galima rasti tik už namo, kur pirmiausia reikia įveikti „purvo jūrą“. Trumpai tariant, ši gyvenvietė – kaimo lušnynas ir panašu, kad šiandieninėje Europoje niekas nesitikėtų į tokį pakliūti.
Rumunija, ES nurodymu, turi įgyvendinti nacionalinę strategiją pagerinti romų integraciją. Tačiau Altanos pakraštyje, kaip ir šalies kitose kaimo teritorijose, atrodo, kad šiame procese pasistūmėta labai mažai.
Vokiečių aktyvistė Jenny Rasche į Rumuniją atvyko prieš 15 metų – imtis pokyčių. Jos labdaros organizacija „Kinderhilfe Siebenbürgen“ renka privačias aukas romų tautybės žmonėms. Jos dėka Prikopų šeima galėjo užbaigti pagrindines savo naujų namų konstrukcijas. Tačiau dabar jie turi laukti naujų aukų.
Kurį laiką šeimos galva Cosminas Prikopas užsidirbdavo pragyvenimui prekiaudamas statybinėmis medžiagomis. Tačiau romai geriausiu atveju gauna minimalų atlygį, o to nepakanka išmaitinti visą šeimą. Vis dėlto Cosminas troško savo mylimiausiems pastatyti geresnį namą. „Kreipiausi pagalbos į banką, tačiau jie nesuteikė man paskolos dėl mažo atlyginimo“, – pamena vyras. Taigi Jenny Rasche organizacijos pagalba buvo labai vietoje ir iš tiesų svarbi.
Įstrigę skurdo spąstuose
Jenny Rasche kiek užtruko suprasti, kaip padėti romų šeimoms išeiti iš skurdo rato. Pirmiausiai ji važiuodavo į Rumuniją padėti benamiams, apleistiems vaikams. Netrukus ji suprato, kad turi kreiptis į tėvus ir eiti į tų vaikų namus, jei nori iš tiesų jiems padėti.
Kai romų atžalos gyvena molio nameliuose ir purvini eina į mokyklą, jie yra atstumiami. Taip pat jie negali mokytis mokykloje, jei prastai maitinasi ir neturi pakankamai drabužių, knygų, mokyklinių reikmenų. Šiandien Jenny Rasche organizacija padeda jiems nupirkti šiuos daiktus, nors romų šeimos turi parodyti iniciatyvos, kad gautų papildomą paramą. Jenny organizacijoje tėvai, kurie, tarkime, susiranda darbą, gauna papildomą paskatą – daugiau reikalingų daiktų.
Iki šiol tik vienas iš penkių vietinių romų vaikų lanko mokyklą. Jenny Rasche svajonė, kad vieną dieną visi vaikai gautų išsilavinimą ir tam tikrų įgūdžių, nes tai, jos nuomone, kelias į šviesesnę ateitį. Tai, žinoma, reikalauja sunkaus darbo. Net romų vaikai, kuriems pavyksta pabaigti vidurinę mokyklą ir dalyvauti profesinio rengimo programose, vis dar susiduria su sunkumais. Kartais romų vaikai negali lankyti mokyklos vien todėl, kad jų tėvai neturi pinigų sumokėti už jų autobuso, vežančio iki mokyklos, bilietą.
Kartais romų vaikai negali lankyti mokyklos vien todėl, kad jų tėvai neturi pinigų sumokėti už jų autobuso, vežančio iki mokyklos, bilietą.
J.Rasche tikslas padėti romų bendruomenei Sibiu ir jo apylinkėse, kad jiems pavyktų išbristi iš skurdo rato. Tai – nelengvas iššūkis. Tačiau jos pragmatiškas požiūris leidžia jai matyti kiekvieną nedidelį žingsnį šio tikslo link – užbaigtas namas ar romų mergaitė, lankanti mokyklą – jai pergalė.
ES galėtų padėti daugiau
Europos romų bendruomenė yra didžiausia tautinė mažuma bloke, o kiekviena valstybė narė turi pateikti programą, skirtą geriau integruoti ir skatinti šią grupę. Europos valstybės nuolat deda pastangas, tačiau to nepakanka. Nacionalinės vyriausybės yra atsakingos už šių planų įgyvendinimą, tačiau jos dažnai prioritetus susidėlioja kitaip.
Kai Rumunijoje paklausiate, ką vietos valdžia daro, kad padėtų romų bendruomenei, dauguma prabyla apie didžiulę problemą – korupciją.
J.Rasche metų metus bando bendradarbiauti su vietos valdžia, tačiau procesas dėl to tampa tik sudėtingesnis. Ji net nebesistengia kreiptis dėl ES finansavimo, nes nesitiki įveiksianti biurokratinių iššūkių. Ji mano, kad Briuselis turėtų atidžiau tikrinti, kaip ES lėšos naudojamos Rumunijoje.
Pinigai neišleidžiami tinkamai
Nepaisant šių klausimų, J.Rasche yra įsitikinusi, kad „Rumunija laimi nemažai būdama ES nare“. Ji sako, kad Rumunijos policijos pajėgos ir valdžios institucijos nebegali taip elgtis su romų bendruomenėmis, išardyti gyvenviečių ir jų perkelti. Romų bendruomenė vis dar gyvena skurde.
2014–2020 m. laikotarpiui Rumunijai buvo skirta 10,7 mlrd. Eurų (12 mlrd. JAV dolerių) iš ES regioninės plėtros fondų. Dalis šių lėšų yra skirta šalies romų bendruomenei remti, tačiau nepakankamai tikrinama, kaip šie pinigai iš tiesų išleidžiami, rašo portalas. Be to, Briuselio raginimai daugiau duoti romų tautybės žmonėms nuolat atsimuša tarsi į sieną.
Sibiu pasirinktas ES viršūnių susitikimui. Kaip įprasta, ES vadovai mato tik tiek, kiek jie turėtų matyti priimančioje šalyje. Tačiau J.Rasche nori, Europos lyderiai užuot buvę mieste, "užsuktų čia ir pamatytų, kaip atrodo tikrasis gyvenimas". Kadangi daugeliui lankytojų, pažintis su Altanos lūšnyno molio namelių gyvenviete, suveiktų kaip žadintuvas.
