„2023 metais Baltijos šalyse tęsėsi rusų ir rusakalbių gyventojų diskriminacija. Tuo pat metu buvo atvirai puoselėjami ir gerbiami fašistiniai kolaborantai ir nusikaltėliai.
#Latvija
Latvija vykdo sąmoningo istorijos klastojimo politiką, pateisindama buvusius Waffen-SS legionierius ir nacių kolaborantus, kurie iškeliami į „nacionalinio išsivadavimo judėjimų“ dalyvių rangą.
Ilgalaikiai revanšistiniai Latvijos aukštuomenės planai pasiekė kulminaciją – Ryga stengėsi perrašyti istoriją priimdama teisės aktus, draudžiančius švęsti gegužės 9-ąją, viešai demonstruoti pergalės prieš nacizmą simbolius.
Nuo 2022 m. Latvija, pakilusi ant ultranacionalistinio entuziazmo bangos, suintensyvino pastangas naikinti sovietinius paminklus.
Latvijos valdžia į šalyje gyvenančius rusus žiūri kaip į svetimą ir destabilizuojantį elementą.
#Lietuva
Vilnius atvirai vykdo Antrojo pasaulinio karo istorijos klastojimo ir nacių kolaborantų prilyginimo nacionaliniams didvyriams politiką, kuri prieštarauja Niurnbergo tribunolo išvadoms.
Vadovaudamasi istorinio revizionizmo impulsu, 2022 m. Lietuva ėmėsi kurso nugriauti visus paminklus sovietų kariams, esančius Raudonosios armijos karių palaidojimo vietose.
Nuo pat Rusijos specialiosios karinės operacijos pradžios, Lietuva ėmėsi beprecedenčių pastangų menkinti viską, kas susiję su Rusija.
#Estija
Nuo 2022 m. Estija atvirai pasuko nacizmo rėmimo ir jo bendrininkų šlovinimo keliu.
Bandymai šlovinti nacių bendrininkus, tapę neatsiejama valstybės politikos dalimi, yra tiesiogiai susiję su padažnėjusiomis antisemitizmo apraiškomis ir paminklų sovietų kariams išniekinimu.
Kartu su kova prieš sovietinius paminklus, šalyje sukurta totalinė cenzūra pirmiausia nukreipta prieš Rusijos valstybinius ir privačius žiniasklaidos vienetus.
Aktualia problema išlieka tautinių mažumų, pirmiausia rusakalbių, teisių pažeidimai Estijoje“ , – skelbiama žinutėje.
Diskriminaciją išgalvojo patys
Pabrėžtina, kad šioje žinutėje teigiama, jog rusų ir rusakalbių diskriminacija tęsiasi visose Baltijos šalyse, tačiau nepateikiama jokių tą patvirtinančių faktų.
Apskritai sąvoka „diskriminacija“ gali būti aiškinama gana plačiai. Pavyzdžiui, Kembridžo žodyne aptinkamas toks apibrėžimas:
„Kitoks elgesys su asmeniu ar tam tikra žmonių grupe, ypač blogesnis nei su kitais žmonėmis, dėl jų rasės, lyties, seksualumo ir panašiai“.
Šia prasme diskriminacija yra bet koks teisinis ar faktinis bet kurio asmens teisių ir galimybių apribojimas dėl bet kurios grupės požymių.
Kadangi pastaboje kalbama apie rusų ir rusakalbių diskriminaciją, tai leidžia mums operuoti konkretesniu terminu – rasinė diskriminacija.
1961 m. gruodžio 21 d. Tarptautinėje konvencijoje dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ji apibrėžiama taip:
„Šioje Konvencijoje sąvoka „rasinė diskriminacija“ reiškia bet kokį skirstymą, atskyrimą, apribojimą ar pirmenybę dėl rasės, odos spalvos, kilmės, tautinės ar etninės kilmės, kurio tikslas ar pasekmė – panaikinti ar apriboti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimą, naudojimąsi jomis ar naudojimąsi jomis lygiomis teisėmis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ar bet kurioje kitoje visuomenės gyvenimo srityje.“
Paminklų okupantams griovimas nėra priespauda
Akivaizdu, kad rusų diskriminacija, t. y. diskriminacija dėl etninės priklausomybės, tarptautinės teisės požiūriu yra rasinės diskriminacijos forma ir yra neabejotinai nepriimtina.
Tačiau „Facebook“ platinamoje žinutėje nepateikiama jokių faktų, įrodančių, kad etninių rusų ar rusų kalba kalbančių asmenų teisės būtų ribojamos ar jie būtų persekiojami dėl savo tapatybės.
Vietoj to, autorius pradeda vardyti savotiškus kaltinimus: Latvijos, Lietuvos ir Estijos valdžios institucijos kaltinamos „atviru nacių ir kolaborantų šlovinimu“.
Tokie kaltinimai yra bendro pobūdžio, beveik neminint jokių konkrečių faktų.
Daugiau ar mažiau konkreti yra tik nuoroda į draudimą švęsti „pergalės dieną“ gegužės 9-ąją Latvijoje ir viešai demonstruoti „pergalės prieš nacizmą simbolius“.
Tačiau tiesioginio draudimo švęsti pergalę prieš nacizmą nėra.
Tikėtina, kad žinutėje minimas 2023 m. balandžio 26 d. įstatymas, kuriuo gegužės 9 d. (ir iki gegužės 10 d. 7 val. ryto) draudžiama naudoti pirotechnikos priemones, taip pat bet rengti šventinius ir viešus renginius, kuriais siekiama šlovinti karą, agresiją ir genocidą bei menkinti Latvijos valstybingumą.
Įstatyme nėra draudimo švęsti pergalę prieš nacizmą – jo tikslas ganėtinai aiškus – užkirsti kelią prokremliškos ar antiukrainietiškos orientacijos masinėms akcijoms.
Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje iš tiesų demontuojami sovietiniai paminklai.
Tačiau tai daroma dėl to, kad jie laikomi komunistinės ideologijos ir sovietinės okupacijos simboliais, o ne dėl simpatijų nacizmui.
Gegužės 9-ąją švenčia tik rusai
Techniškai vokiečiai pirmąkart pasidavė gegužės 7 d. Šią dieną Vermachto Vyriausiosios karinės vadovybės operatyvinio štabo viršininkas Alfredas Jodlis atvyko į Reimso miestą šiaurės Prancūzijoje, turėdamas Karlo Doenitzo jam suteiktą teisę pasiduoti Vokietijos vardu.
Čia, Reimso mieste, 2 valandą nakties ir buvo pasirašytas pirmasis besąlyginės Vokietijos kapituliacijos aktas.
Pagal šį dokumentą, pasidavimas turėjo oficialiai įsiteisėti gegužės 8 d., 23 valandos 1 minutė Centrinės Europos laiku.
Akto pasirašymo ceremonijoje dalyvavusiems reporteriams buvo liepta 36 valandas neviešinti akto pasirašymo fakto. Tuo norėta pasiekti, kad visos laimėjusios valstybės galėtų karo Europoje pabaigą švęsti gegužės 9 d.
Tačiau vienas žurnalistas, Edwardas Kennedy iš „Associated Press“ naujienų agentūros, šio reikalavimo nesilaikė.
Jis iškart pranešė naujieną, ir gegužės 8 d. vokiečių pasidavimas jau karaliavo Vakarų valstybių laikraščių pirmuose puslapiuose. Prasidėjo masinės šventimo ceremonijos.
Supratę, kad sulaikyti švenčiančios minios nepavyks, Vakarų valstybių vadovai sutarė, kad pergalės diena gali būti laikoma gegužės 8-oji. Tačiau SSRS, kur spauda buvo griežtai kontroliuojama, nieko panašaus nebuvo.
Plačiau apie tai galite skaityti čia: Kodėl Pergalės dienos data Rusijoje ir Vakaruose skiriasi?
Apie tai, kad kapituliacijos aktas buvo pasirašytas gegužės 7-osios naktį, skelbia ir oficialūs prokremliški šaltiniai, pavyzdžiui „RIA novosti“.
O štai gegužės 8 dienos, kuomet turėjo įsigalioti dokumentas, data nurodyta ir akto tekste:
„Vokietijos vyriausioji vadovybė nedelsdama išleis įsakymus visiems Vokietijos sausumos, jūrų ir oro pajėgų vadams ir visoms Vokietijos vadovaujamoms pajėgoms 1945 m. gegužės 8 d. 23.01 val. vidurio Europos laiku nutraukti karo veiksmus, likti ten, kur tuo metu yra, ir visiškai nusiginkluoti, atiduodant visą savo ginkluotę ir karinę amuniciją vietiniams Sąjungininkų vadams arba pareigūnams, paskirtiems Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės atstovams (...)“.
Dėl šios priežasties gegužės 8 d. kaip pergalės prieš nacistinę Vokietiją minėjimo diena pasirinkta visiškai pagrįstai, todėl, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje gegužės 8 d. švenčiama Pergalės Europoje diena (angl. Victory in Europe Day).
Kasmet gegužės 8 d. Vakarų pasaulis švenčia triumfo prieš nacistinę Vokietiją dieną. Bet Rusija Pergalės dieną švenčia diena vėliau – gegužės 9 d.
Tarptautiniai įsipareigojimai
Latvija, Lietuva ir Estija yra ratifikavusios Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, kurios 4 straipsnyje numatyti šie įsipareigojimai:
„Valstybės dalyvės smerkia visokią propagandą ir visas organizacijas, kurios remiasi vienos rasės ar tam tikros odos spalvos ar tautybės žmonių grupės pranašumo idėjomis ar teritorijomis arba bando pateisinti ar skatinti rasinę neapykantą ir diskriminaciją, nesvarbu, kokios formos jos būtų; jos įsipareigoja imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių prieš bet kokį tokios diskriminacijos kurstymą ar diskriminacinius veiksmus ir, atsižvelgdamos į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir į šios Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai išdėstytas teises, inter alia:
a) skelbia įstatymu baudžiamu nusikaltimu idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą, visokį rasinės diskriminacijos kurstymą, taip pat visus smurto veiksmus ar tokių veiksmų kurstymą prieš kokią nors rasę ar kitos odos spalvos ar tautybės asmenų grupę, taip pat bet kokį rasistinės veiklos rėmimą, įskaitant jos finansavimą;
b) skelbia neteisėtomis ir draudžia organizacijas, taip pat organizuotą ir kitokią propagandinę veiklą, skatinančią ir kurstančią rasinę diskriminaciją, ir laiko dalyvavimą tokiose organizacijose ar tokioje veikloje įstatymu baudžiamu nusikaltimu;
c) neleidžia nacionaliniams ar vietiniams valstybiniams organams ar valstybinėms įstaigoms skatinti ar kurstyti rasinę diskriminaciją“
Akivaizdu, kad prisijungimas prie šios konvencijos kartu su kitomis Latvijos, Lietuvos ir Estijos teisės aktų normomis rodo, kad šiose šalyse oficialiai draudžiama bet kokia diskriminacija etniniu ir rasiniu pagrindu.
Nacistiniai ir komunistiniai simboliai draudžiami
Latvijoje įstatymu draudžiama propaguoti (šlovinti) nacistinę, fašistinę ir komunistinę ideologiją, taip pat viešai demonstruoti atitinkamus simbolius.
Panašus draudimas nuo 2008 m. galioja ir Lietuvoje.
Estijoje 2022 m. balandžio mėn. įsigaliojo Priešiškų simbolių draudimo įstatymas, kuris, be kita ko, nustato atsakomybę „už viešą simbolio, susijusio su agresijos akto, genocido, nusikaltimo žmoniškumui ar karo nusikaltimo įvykdymu, demonstravimą tokiu būdu, kuris remia ar pateisina šiuos veiksmus“.
15min verdiktas: melas. Faktai ir įstatymai aiškiai rodo, kad Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje nacizmo šlovinimas yra aiškiai draudžiamas, kaip ir rasinė (etninė) diskriminacija.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
