Užkliuvo kompensacija
Viename Rusijos naujienų portale bei socialiniuose tinkluose ir „Telegram“ platformoje platinamoje publikacijoje apie padėtį Baltijos respublikose sovietų okupacijos metais, rašoma:
„Tie, kurie trokšta piniginės kompensacijos, nurodo, kad Baltijos šalys pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną pagal Molotovo-Ribentropo paktą, todėl galima ir reikia kalbėti apie okupaciją, pamirštant, kad teisėtus sprendimus dėl prisijungimo prie Sovietų Sąjungos priėmė šių respublikų valdžia.“
Baltijos šalių teisingumo ministrai 2015 m. lapkričio mėn. pasirašė deklaraciją, kuria paskelbtas siekis apskaičiuoti dėl sovietinės okupacijos patirtą žalą, reikalauti ją atlyginti ir Sovietų Sąjungos nusikaltimus įvertinti tarptautiniu mastu.
Joje teigiama, kad atėjo laikas nustatyti savo santykį su praeitimi ir mokslo patvirtintais metodais apskaičiuoti žalą, patirtą dėl Sovietų Sąjungos totalitarinio komunistinio režimo.
Deklaracijoje buvo išsakytas siekis santykiuose su Rusija pabrėžti okupacijos faktą ir užsitikrinti, kad kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusijos Federacija pripažintų okupacijos faktą, taip pat prisiimtų atsakomybę ir kompensuotų žalą.
Sovietų okupacijos žalos atlyginimas minimas 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.
1992 m. vykusiame referendume 90 proc. atėjusių balsuoti Lietuvos piliečių pasisakė už tai, kad būtų reikalaujama per SSRS okupaciją padarytos žalos atlyginimo.
2000 m. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį Lietuva privalo reikalauti iš Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos Rusijos atlyginti okupacijos žalą.
Tam įkurta komisija suskaičiavo, kad Lietuva patyrė 80 mlrd. litų (2000 m. ši suma buvo lygi maždaug 20 milijardų JAV dolerių) žalą.
2009 m. liepos 30 d. Latvijos sudarytos Komisijos informacinėje ataskaitoje teigiama, kad SSRS okupacinio režimo šiai valstybei padaryta žala vertinama daugiau kaip 300 mlrd. eurų.
Estija paskaičiavo, kad jos pretenzijos Rusijai siekia 1,2 mlrd. eurų, o kiekvieno represuoto asmens reikalavimas turėtų būti atlygintas 250 tūkst. eurų suma. Latvijoje komisija priskaičiavo dviejų šimtų milijardų eurų okupacijos žalą.
Kremlius atsisako svarstyti kompensacijų Baltijos šalims už okupaciją klausimą.
Istorinių melagienų puokštė
Teiginys, esą Baltijos šalys nebuvo okupuotos, savaime yra neteisingas, nes sovietų okupacijos Baltijos šalyse teisinis pagrindimas niekada nebuvo grindžiamas vien tik Molotovo–Ribbentropo paktu.
Šiam pagrindimui patvirtinti yra daug svaresnių faktų.
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad 1939–1940 m. padėtis Baltijos respublikose, nepaisant daugelio panašumų, vis dėlto buvo skirtinga.
Ir Latvijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje vyravo autoritariniai režimai. Tačiau Latvijos Respublikoje, skirtingai nei šiaurinėse ir pietinėse kaimynėse, de jure galiojo 1922 m. demokratinė Konstitucija.
Dėl šios priežasties, net ir neatsižvelgiant į visus kitus veiksnius, teisinis okupacijos fakto pagrindimas nekelia nė menkiausių sunkumų.
Faktas tas, kad Latvijos Konstitucija reikalavo visuotinio balsavimo (referendumo), jei parlamentas (Saeima) keistų pirmąjį Konstitucijos straipsnį, apibrėžiantį Latviją kaip suverenią, nepriklausomą ir demokratinę valstybę.
Vadinasi, valstybės santvarkos keitimui (demokratijos atsisakymui ir perėjimui prie sovietinės santvarkos – „proletariato diktatūros“), taip pat valstybės suvereniteto atsisakymui reikėjo pritarimo nacionaliniame referendume.
Kadangi nacionalinio referendumo nebuvo, sovietinių okupantų sušaukto naujojo parlamento – „Liaudies seimo“ – sprendimas įtvirtinti sovietų valdžią ir prisijungti prie SSRS buvo neteisėtas.
Neteisėti kišeniniai parlamentai
Lietuvoje ir Estijoje situacija buvo kiek kitokia. Abiem atvejais autoritarinio valdymo laikotarpiu buvo priimtos naujos konstitucijos.
Lietuvoje sovietų okupacijos metu galiojo 1938 m. Konstitucija. Jeigu ją apibūdintume šiuolaikinio politologijos mokslo terminais, ji buvo prezidentinė ir net „superprezidentinė“, o tokio instituto kaip referendumas apskritai nenumatė.
Naujoji Estijos Konstitucija, taip pat priimta 1938 m., iš esmės taip pat buvo „superprezidentinė“ ir, nors joje buvo numatytas visuotinis balsavimas, joje nebuvo jokių normų, tiesiogiai nurodančių, kad priimant tam tikras konstitucines pataisas referendumas yra privalomas.
Į tai atkreipia dėmesį okupacijos neigėjai, pabrėžiantys, kad „atitinkamus sprendimus“ parlamentai priėmė „teisėtai“.
Tačiau šiuo atveju kyla klausimas ne dėl taip vadinamo „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos procedūros teisėtumo, o dėl šiuos sprendimus priėmusių parlamentinių organų teisėtumo ir legitimumo.
Tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje „rinkimai“ vyko jau po sovietų kariuomenės įvedimo, tiesiogiai kontroliuojant sovietų slaptosioms tarnyboms ir Maskvos politinei vadovybei.
Opozicinėms ir demokratinėms partijoms nebuvo leista dalyvauti rinkimų procese, nebuvo jokios rinkimų kampanijos laisvės, buvo iškreiptas ir pats naujų parlamentų rinkimų procesas, kuriame tiesiog nebuvo pasirinkimo.
Dėl to šie organai, suformuoti tiesiogiai spaudžiant okupacinei valdžiai, negalėjo būti laikomi demokratiniais, taigi ir teisėtais. O dėl to jų sprendimas de jure yra niekinis ir negaliojantis.
Lietuvos situacija
Apie tai, kaip neva „sąžiningai“ vyko Baltijos šalyse tuomet rengti rinkimai, puikiai liudija Lietuvos pavyzdys.
Portalo LRT.lt kalbinto Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Algirdo Jakubčionio teigimu, sovietmečiu vykusiam procesui nusakyti sąvoka „rinkimai“ apskritai netinka: „Jokių rinkimų tuo laikotarpiu nebūdavo. Geriausiu atveju tai būtų parinkimas tų asmenų, kuriuos parinkdavo atitinkamos institucijos.“
Lietuva su sovietine rinkimų sistema pirmą kartą susidūrė 1940 m. vasarą – pirmosios sovietų okupacijos metu. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvos Vyriausybei be jokio pasipriešinimo priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą, jau kitą dieną mūsų valstybės sieną kirto sovietinė karinė technika.
Birželio 15 d. popietę į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas. Realią valdžios kontrolę okupuotoje Lietuvoje į savo rankas perėmusiam Maskvos pasiuntiniui paskirtos ypatingojo Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinio pareigos.
Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas Antanas Smetona birželio 15 d. savo pavaduotoju eiti valstybės vadovo pareigas paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį.
Iki rinkimų vedę įvykiai klostėsi pagal Maskvoje parengtą scenarijų. Birželio 17 d. prezidentą pavadavęs A.Merkys ministru pirmininku paskyrė tarpukariu su komunistais bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį. Tą pačią dieną patvirtinta ir marionetinė Liaudies vyriausybė.
Tos pačios birželio 17 d. vakare J.Paleckis ministro pirmininko postą perdavė Vincui Krėvei-Mickevičiui, o pats ėmėsi prezidento pareigų.
Okupacija – pripažintas faktas
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir daugelis kitų demokratinių valstybių iš karto pripažino sovietų okupaciją Baltijos šalyse.
JAV pozicija buvo suformuluota Welleso deklaracijoje – Jungtinių Valstijų valstybės departamento dokumente, kuriuo visos trys Baltijos respublikos buvo pripažintos SSRS okupuotomis.
Ir tai buvo ne vien Amerikos pozicija: de jure nepriklausomų Latvijos, Lietuvos ir Estijos diplomatinės atstovybės veikė ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse.
Net kai kurios valstybės, pripažinusios Baltijos respublikų inkorporavimą į SSRS kaip teisėtą (pvz., Švedija), pripažino jų išduotus dokumentus (pvz., pasus).
Akivaizdu, kad teisinis pagrindimas, jog Baltijos respublikos buvo okupuotos, o ne savanoriškai įtrauktos į Sovietų Sąjungos sudėtį, yra pakankamas ir tikrai neapsiriboja vien teiginiu, kad vadinamojo Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosiuose protokoluose jos minimos kaip sovietų įtakos zona.
Iš tiesų, SSRS komunistinė valdžia grubiai pažeidė daugybę tarptautinių normų ir pačių Baltijos respublikų konstitucinius įstatymus. Todėl apie jokį „savanorišką“ ir „teisėtą“ prisijungimą negali būti nė kalbos.
15min verdiktas: melas. Istoriniai faktai apie sovietų okupaciją iškraipomi arba itin subjektyviai interpretuojami.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
