Kai Vladimiras Putinas praėjusią savaitę nusileido Chabarovske per savo kelionę po Rusijos Tolimuosius Rytus, jį šiltai pasitiko nedidelė grupė patriotiškai nusiteikusių jaunuolių su plakatais.
„Prašome dėvėti kepurę“, – buvo parašyta viename iš jų. „Vladimirai Vladimirovičiau, čia šalta“, – perspėjo prezidentą kitas. „Mums reikia, kad būtumėte sveikas“, – sakė trečias.
Jų žinutėje nebuvo nė trupučio ironijos, nors kaip tik tuo metu dešimtys tūkstančių jų tautiečių kentė šaltį savo namuose.
Rusijoje žiema, kaip ir kasmet, prasidėjo minusine temperatūra, todėl naujienų agentūros praneša, kad maždaug dvidešimtyje regionų nutrūko šildymas. Kol V.Putinas raketomis bando sunaikinti Ukrainos infrastruktūrą, šalies viduje atjungtas centrinis šildymas atskleidžia jo paties valstybės trūkumus, korupciją ir darbo jėgos stygių, rašo „Politico“.
Prieš kovo mėnesį vyksiančius rinkimus, kuriuose jis tikisi, kad jo 24 metus truksiantis valdymas bus patvirtintas, V.Putinui tikrai nepalanku, kad drebantys rusai kėsintųsi į jo galingos Rusijos viziją ne tik tolimose provincijose, bet ir vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Kremliaus.
Ekspertai teigia, kad visoje šalyje vykstančius šildymo sutrikimus lėmė kelios priežastys, iš kurių nė viena nėra gera žinia paprastiems žmonėms.
Problemos šaknys siekia sovietinius laikus. Tuomet energetikos sektorius buvo centralizuotas, daugiausia dėmesio skiriant „pigios šilumos ir elektros energijos gamybai pramonei, o ne paprastų piliečių poreikiams“, – „Politico“ sakė buvęs energetikos ministro pavaduotojas, tapęs opozicijos politiku, Vladimiras Milovas.
Šiandien Rusijos šildymo sistema vis dar daugiausia priklauso nuo didžiulių katilinių, kurios dažnai stovi miestų pakraščiuose ir yra sujungtos su gyvenamaisiais rajonais plačiu vamzdžių tinklu.
V.Milovas prisiminė apsilankymą Chabarovsko rajone, kurio gyventojai karštą vandenį gauna iš maždaug už 15 km esančios katilinės.
„Kai vanduo juos pasiekė, jis jau buvo šaltas“, – sakė jis.
Centralizuota sistema ne tik neveiksminga, bet ir reiškia, kad, kai kas nors sugenda, tai sugenda labai smarkiai, pasakoja „Politico“.
Sibiro Novosibirsko mieste dėl vieno įtrūkusio vamzdyno nutrūko karšto vandens tiekimas maždaug pusei iš 1,5 mln. miesto gyventojų, sakė Sergejus Boiko, buvęs miesto tarybos narys.
„Esant tokiai temperatūrai, tai kelia pavojų gyvybei“, – sakė S.Boiko ir pridūrė, kad nukentėjo šimtai daugiabučių namų, ligoninių ir mokyklų.
Krizė neapsiriboja vien centrinio šildymo nebuvimu. Kai kur iš trūkusių vamzdynų į namus ir gatves išsiveržė karšto vandens geizeriai, kurie sužeidė praeivius. Kitur nutrūko elektros ir vandens tiekimas.
Apokaliptinę viziją vainikavo tai, kad Novočerkaske trūkus nuotekų valymo įrenginiui visą rajoną užtvindė fekalijos.
Įrodymų slėpimas
Tačiau kitos buvusios sovietinės šalys paveldėjo tą pačią centralizuotą sistemą, bet be tendencijos sprogti.
Analitikai teigia, kad atsakymas į šią mįslę yra korupcija.
Nuo dešimtojo dešimtmečio į senstančių vamzdynų priežiūrą ir keitimą buvo sukišta keliasdešimt milijardų JAV dolerių valstybinio finansavimo, sakė V.Milovas, buvęs energetikos ministro pavaduotojas.
Tačiau, kaip ir karštas vanduo Chabarovsko kaimynystėje, didžioji jo dalis taip ir nepasiekė galutinio tikslo.
Komunalinių paslaugų sektorius, kuriame beveik nėra viešosios priežiūros ir kuriame naudojamos astronominės valstybės pinigų sumos, buvo mėgstamiausia korumpuotų pareigūnų melžiama karvė.
Kiekvieną vasarą rusams kelioms dienoms laikinai atjungiamas karštas vanduo, neva tam, kad būtų galima atlikti priežiūros darbus. Tačiau dažnai tai būna ad hoc arba tik popieriuje.
Daugybė anekdotų apie darbininkus, kurie ardo kelius, apipurškia vamzdžius šviežiais dažais, kad paslėptų koroziją, arba perkelia sugedusias detales iš vienos vietos į kitą, taip sudarydami veiklos įspūdį, o paskui užkasa įrodymus po žeme.
Dešimtmečius visoje Rusijoje vykdytų tokių machinacijų rezultatas – Potiomkino stiliaus komunalinių paslaugų tinklas, kuris kasmet, kai tik nukrenta temperatūra, trūkinėja per siūles.
Tačiau šiemet dėl daugelio veiksnių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su karu Ukrainoje, krizė tapo ypač sunki.
Viena iš jų yra ta, kad tai, ką V.Putinas mėgsta pagyrūniškai vadinti rekordiškai mažu nedarbo lygiu, reiškia skaudų darbo jėgos trūkumą žemėje.
Šimtai tūkstančių darbingo amžiaus Rusijos vyrų buvo išsiųsti į frontą arba pabėgo iš šalies, kad išvengtų mobilizacijos. Dėl silpnesnio rublio Rusija taip pat tapo mažiau patraukli darbininkams migrantams.
Neseniai atliktoje apklausoje, kurią atliko vienas didžiausių Rusijos darbo tinklalapių „Superjob“, 86 proc. iš 1 000 apklaustų įmonių ir institucijų teigė, kad joms sunku užpildyti laisvas darbo vietas.
Labai tikėtina, kad problemų yra daug daugiau nei santechnikų, elektrikų ir inžinierių, galinčių jas išspręsti.
Antra, beveik visiškas susidorojimas su pilietine visuomene vardan visuomenės konsolidacijos karo metu reiškia, kad visuomenės priežiūra yra dar mažesnė nei prieš karą.
Vietiniai informatoriai, tokie kaip S.Boiko iš Novosibirsko, kuris yra įkalinto politiko Aleksejaus Navalno sąjungininkas, buvo priversti emigruoti (jo atveju – į Meksiką, kad išvengtų Rusijos išduoto tarptautinio arešto orderio). Kiti buvo įkalinti arba pasitraukė į pogrindį.
Galiausiai regioniniai gubernatoriai, stengdamiesi išspręsti Kremliaus jiems primestas problemas, „juodai dienai“ skirtas lėšas išleido karinėms skylėms užlopyti, pavyzdžiui, kariams aprūpinti ar gydyti iš fronto grįžusius sužeistus karius, sakė S.Boiko.
„Dabar, kai pinigų reikia remontui, jie jau išleisti neperšaunamoms liemenėms pirkti“, – kalbėjo jis.
Kitais metais, kai sistema išsiderins ir vis daugiau infrastruktūros, kurios didžioji dalis sukurta dar 1970-aisiais, baigs savo gyvavimo laiką, Vakarų sankcijos technologijoms gali pabloginti ir taip blogą padėtį.
