15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rusija 1941-aisiais ir 2017-aisiais: keistos paralelės

Rusijos politologas, publicistas ir vienas aršiausių Kremliaus kritikų Andrejus Piontkovskis nepraleido pro akis stulbinamos paralelės tarp Maskvos pareiškimo 1941-ųjų vasaros pradžioje, likus kiek daugiau nei savaitei iki SSRS ir Trečiojo Reicho karo pradžios, ir praėjusį mėnesį Maskvoje nuskambėjusio pareiškimo dėl Kinijos branduolinių raketų dislokavimo prie Rusijos sienos.
Kinijos kariai
Kinijos kariai / „Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr.

„Laisvės radijo“ rusų kalba portale svoboda.org A.Piontkovskis ne tik įvertino šias paraleles, bet ir nupiešė, Rusijos akimis žiūrint, apokaliptinį Sibiro ir Tolimųjų Rytų regiono kolonizacijos, kurią jau ne vienerius metus sėkmingai vykdo kinai, vaizdą.

A.Piontkovskis primena, kad Sovietų Sąjungos oficiozinės naujienų agentūros TASS 1941 m. birželio 13-osios pareiškimas pateko į visus istorijos vadovėlius apie Antrąjį pasaulinį karą. 2017 m. sausio 24 d. Dmitrijaus Peskovo paviešintas pareiškimas į vadovėlius turbūt nepateks, tačiau savo turiniu ir stilistika ne vienam sukėlė įvairių minčių.

Dviejų tekstų sulyginimas yra gana pamokantis, nes nors jie ir gana panašūs išoriškai, tačiau jų autorių – Josifo Stalino ir Vladimiro Putino – motyvai, ketinimai ir karinė-strateginė situacija, kurioje SSRS ir Rusijos Federacija buvo per šių pareiškimų paskelbimą, smarkiai skiriasi, rašo A.Piontkovskis.

Kalbant apie 1941 m. birželio 13 d. pareiškimą, dažniausiai cituojama ši pastraipa:

1941 m. birželio 13 d. „taiki“ SSRS politika pasiekė ribą, kuri kariškių kalba vadinama „strateginiu karinių pajėgų išskleidimu“. Tūkstančiai ešelonų su kariuomene judėjo prie vakarinės šalies sienos.

TASS pareiškia, kad, SSRS duomenimis, Vokietija, kaip ir Sovietų Sąjunga, taip pat nenukrypdama laikosi Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties sąlygų, o dėl to, sovietų atstovų nuomone, gandai apie tai, kad Vokietija ketina sulaužyti sutartį ir užpulti SSRS, neturi jokio pagrindo, o pastaruoju metu Balkanuose atsilaisvinusių Vokietijos kariuomenės dalinių permetimas į Vokietijos rytinius ir šiaurės rytų rajonus susijęs, dera manyti, su kitais motyvais, neturinčiais nieko bendro su Sovietų Sąjungos ir Vokietijos santykiais.“

Iki istorikų Viktoro Suvorovo ir Marko Solonino mokslinio perversmo šie žodžiai begalybę kartų cituoti kaip įrodymas, kad SSRS vadovybė buvo nepasirengusi karui, naivi, mėginanti apgauti save, kvaila ir bailiai besigerinanti pranašesniam priešui. Oficialioje Didžiojo Tėvynės karo istoriografijoje šios J.Stalino savybės buvo perleistos visai Raudonosios armijos vadovybei. Tačiau 1941 m. birželio 13 d. TASS pareiškime yra dar du punktai:

3) SSRS, vykdydama savo taikią politiką, laikosi ir ketina laikytis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties sąlygų, o dėl to gandai apie tai, kad SSRS rengiasi karui su Vokietija, yra melagingi ir provokaciniai;

4) šiuo metu vykdomas šaukimas į Raudonąją armiją ir rengiamos karinės pratybos turi tik vieną tikslą: apmokyti atsargos karius ir patikrinti geležinkelio aparato darbą.“

1941 m. birželio 13 d. „taiki“ SSRS politika pasiekė ribą, kuri kariškių kalba vadinama „strateginiu karinių pajėgų išskleidimu“. Tūkstančiai ešelonų su kariuomene judėjo prie vakarinės šalies sienos. Nuslėpti tai buvo neįmanoma, tačiau tikėtasi, kad pavyks bent kelioms dienoms užmigdyti priešininko budrumą. Abu diktatoriai nenumaldomai artėjo prie karo, stengdamiesi aplenkti vienas kitą. Birželio 13-osios pareiškimas buvo viso labo viena iš netikrų žinių jau prasidėjusiame, šių dienų žodžiais tariant, informaciniame kare.

Wikipedia.org nuotr./Bendras nacistinės Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradas Brest Litovske 1939 m. rugsėjo 22 d. po Lenkijos okupacijos
Wikipedia.org nuotr./Bendras nacistinės Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradas Brest Litovske 1939 m. rugsėjo 22 d. po Lenkijos okupacijos

SSRS buvo kaip reikiant pasirengusi karui su Vokietija, turėjo didžiulę kariuomenę, persvarą visose pagrindinėse ginkluotės srityse. Be to, ypač svarbu, kad jėgų išsidėstymas pasaulinėje arenoje buvo nepaprastai palankus Kremliui. Po įspūdingo Prancūzijos sutriuškinimo Adolfas Hitleris vis dėlto įstrigo Vakaruose. Po pralaimėto mūšio dėl Anglijos ore ir žlugusios idėjos išsilaipinti Britų salose Vokietija buvo strategiškai pasmerkta.

Suvokdamas savo apverktiną padėtį, A.Hitleris manė, kad vienintelis būdas išsigelbėti yra SSRS užpuolimas ir sėkmingas „žaibo karas“. Jam pavyko aplenkti J.Staliną ir beveik pavyko įgyvendinti savo avantiūrinį planą, bet tai jau kitos publikacijos tema, o dabar derėtų atkreipti dėmesį į padėtį prie rytinės Rusijos sienos 2017-aisiais.

Šių metų sausio 24 d. pareiškimas skamba taip:

Kremlius nevertina Kinijos balistinių tarpkontinentinių raketų „Dongfeng“ (Rytų vėjas) 41 dislokavimo prie Rusijos sienos kaip grėsmės. Bet kokie Kinijos ginkluotųjų pajėgų vystymo veiksmai, jeigu ši informacija atitinka realybę, nėra laikomi grėsme mūsų šaliai. Kinija yra strateginis Rusijos sąjungininkas ir partneris tiek politinėje, tiek prekybos ir ekonomikos srityje, ir Maskva brangina šiuos santykius.“

Prieš pradedant aptarinėti šį tekstą, norėtųsi patikslinti vieną aspektą, svarbų lyginant karinį Rusijos ir Kinijos potencialą. Daugelis yra įsitikinę, kad branduolinis Rusijos potencialas visiškai nusveria akivaizdų Kinijos Liaudies Respublikos pranašumą įprastinės ginkluotės srityje. Tai atsispindi ir 8-ajame Rusijos Federacijos karinės doktrinos, priimtos dar 2000 metais, punkte (ši formuluotė beveik pažodžiui buvo pakartota ir 2014 metais patvirtintoje naujoje doktrinos versijoje): „Rusijos Federacija pasilieka sau teisę panaudoti branduolinį ginklą kaip atsaką, jeigu prieš ją bus panaudotas branduolinis arba bet koks kitas masinio naikinimo ginklas, taip pat kaip atsaką prieš stambaus masto agresiją naudojant įprastinę ginkluotę, jeigu kyla pavojus pačiam valstybės išlikimui.“

Tai nedviprasmiška deklaracija apie Rusijos pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą tais atvejais, kai užpuola konvenciniu lygiu pranašesnis priešas. Būtent taip reikėtų suprasti žodžius „jeigu kyla pavojus pačiam valstybės išlikimui“.

Wikipedia.org nuotr./Ankstesnės kartos Kinijos balistinė raketa „Dongfeng“ 31
Wikipedia.org nuotr./Ankstesnės kartos Kinijos balistinė raketa „Dongfeng“ 31

Be abejonės, Kinija, priimdama svarbius sprendimus, atsižvelgs į Rusijos branduolinį pranašumą, bet, deja, jis nebus radikalia sulaikymo priemone. Realybė tokia, kad šiandien Kinijai „nepriimtinų nuostolių“ slenkstis yra nepalyginamai aukštesnis nei Rusijai ir išsivysčiusioms poindustrinėms šalims. Tai sunkiai formalizuojamas parametras, kuris priklauso ne nuo ginklų charakteristikų, o nuo civilizacinio visuomenės tipo ir žmogaus gyvybės kainos vienoje ar kitoje kultūroje. Kinija gali ryžtis milžiniškiems nuostoliams, kad pasiektų sau svarbių politinių tikslų. To pavyzdys – Kinijos ir Vietnamo konfliktas 1979-aisiais, kai buvo taikoma „gyvosios bangos“ taktika, o puolančiųjų nuostoliai kasdien buvo skaičiuojami tūkstančiais.

Kadangi didesnę dalį branduolinės strategijos sudaro psichologija, tai viršenybė šioje psichologinėje dvikovoje gali atitekti ne tai pusei, kuri turi modernesnį branduolinį arsenalą, o tai, kurios kultūra pakantesnė milžiniškoms žmonių aukoms. Turint galvoje tai ir vertinant galimą Rusijos ir Kinijos konfliktą, teks atsisakyti iliuzijos, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė visada gali sulaikyti pranašesnes konvencines priešininko pajėgas.

Be to, per pastaruosius 15 metų Kinijos branduolinis potencialas gerokai sustiprėjo, tad kalbėti apie Rusijos pranašumą šioje srityje nebeliko jokio pagrindo. Kaip šiomis dienomis tapo žinoma ir plačiajai Rusijos visuomenei, kinai turi ir tarpkontinentinių balistinių raketų, galinčių pasiekti bet kurią Rusijos vietovę.

Dabar derėtų pažvelgti į rytinį Rusijos pasienį. Vienoje sienos pusėje – depresyvus regionas su mažėjančiu gyventojų skaičiumi, degraduojančia ekonomika ir vis didesne priklausomybe nuo pietinio kaimyno. Kitoje pusėje – demografinis gigantas su audringai augančia antra pasaulyje ekonomika, didžiausia pasaulyje sausumos kariuomene, reguliariai vykdančia pratybas, per kurias imituojami koviniai veiksmai Rusijos teritorijoje. Branduolinėje sferoje – net ne klasikinė garantuoto abipusio susinaikinimo koncepcija, kaip SSRS ir JAV atveju Šaltojo karo metais, o situacija, kurioje galimas „radioaktyvių pelenų“ scenarijus visų pirma nieko gero nežada pačiai Rusijai.

Greta to – atitinkamas tarptautinis kontekstas: glaudūs ekonominiai Kinijos ir JAV ryšiai, augantis amerikiečių elito imperinio nuovargio sindromas ir didelės jo dalies pasirengimas priimti didžiojo dvejeto – JAV ir Kinijos – modelį. Tai atitinkamai reikštų Sibiro ir Tolimųjų Rytų pripažinimą privilegijuotų Kinijos interesų zona.

Iš esmės Kinija gavo viską, ko jai šiandien reikia: licenciją per ilgą laiką suvirškinti strateginį rajoną, kuris yra už jos geografinių sienų, ir stabilų žaliavų tiekimą iš šalies, kurią ji virškins.

Rusijos ir Kinijos santykiuose nebus nei birželio 22-osios, nei gegužės 9-osios. Tai lėtinis procesas, kuriame Rusijos kleptokratija jau seniai peržengė savo santykių su Kinija ribą, iš už kurios negrįžtama, pažymi A.Piontkovskis. Tai parsidavę valdininkai ir nieko neveikiantys verslininkai – antrasis ir trečiasis buvusios komunistų nomenklatūros ir saugumo struktūrų ešelonas. Siekdami asmeniškai pralobti, jie jau „prapylė“ vieną valstybę, kuriai prisiekinėjo – Sovietų Sąjungą, o vietoje jos sukūrė išsigimusią, nieko bendro su rinka neturinčią mutantinę ekonomiką, leidžiančią jiems be perstojo turtėti. Leidžiančią kaupti ir su įkarščiu švaistyti savo brangenybes tuose pačiuose Vakaruose, kurių jie visą laiką nekentė ir kurių šiandien nekenčia dar labiau – už savo istorinį pralaimėjimą, už savo turtų pažeidžiamumą, už savo niekingumą.

Dabar per „Bendradarbiavimo programą 2009–2018 metais“ nutekinę Sibirą ir Tolimuosius Rytus į Kinijos gyvybinės erdvės zoną, jie nusišalino nuo atsakomybės už regiono likimą, kad galėtų netrikdomi „stotis nuo kelių“ ir, vedami savo fantominių imperinių kompleksų, puldinėti tai Gruziją, tai Ukrainą.

Pagal šią programą, Rusija ėmė kartu su kinais eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkinius. Iš šių iškasenų jau Kinijos teritorijoje bus vykdoma geležies, vario, molibdeno, aukso, stibio, titano, vanadžio, sidabro, germanio, alavo ir kitų medžiagų apdirbimas ir gamyba.

Kinija perdirbimo gamyklas stato ir Rusijos teritorijoje, bet su sąlyga, kad jose dirbs darbininkai iš Kinijos. Pagal tą pačią schemą Kinija pastaraisiais metais sudarė daugybę susitarimų ir su Afrikos diktatoriais. Ta pati programa numato naujų pasienio kontrolės postų įrengimą ir „Rusijos bei Kinijos bendradarbiavimo darbinėje veikloje stiprinimą“. Iš karto po jos pasirašymo Kinijoje buvo sukurta valstybinė kompanija investicijoms į žemės ūkį, vykdanti žemės Rusijoje nuomą ir supirkimą.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Kinijos ir Rusijos pasienis Mandžiūrijoje
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Kinijos ir Rusijos pasienis Mandžiūrijoje

Iš esmės Kinija gavo viską, ko jai šiandien reikia: licenciją per ilgą laiką suvirškinti strateginį rajoną, kuris yra už jos geografinių sienų, ir stabilų žaliavų tiekimą iš šalies, kurią ji virškins. Licencijos pratęsimo Kinijai neprireiks. Kaip prasitarė Pekino karo teoretikai, „efektyvi ilgalaikė teritorijos kontrolė galų gale lems geografinių sienų perstūmimą“. Tad nuo šiol žaidimas vyks tik pagal kinų taisykles.

Viena iš priežasčių, kodėl Kremliuje buvo priimtas toks sprendimas, galėjo būti dabartinės Rusijos vadovybės noras gauti papildomų garantijų savo valdžiai sustiprinti.

Kinijos lyderiai turi suprasti, kad jei Rusijoje pasikeis valdžia, bet kokia nauja vyriausybė – ar ji bus liberali, ar komunistinė, ar nacionalistinė, ar raudonoji, ar baltoji, ar žalioji – ji iš karto pareikalaus peržiūrėti tokio palankaus Kinijai, bet paminančio Rusijos interesus „bendradarbiavimo“ sąlygas. Dėl to Kinija tampa subjektu, tiesiogiai suinteresuotu, kad Rusijos valdžia ir toliau liktų rankose tų žmonių, kurie taip maloningai užleido jai naudingąsias iškasenas ir kitus resursus.

Jeigu kada nors Rusijoje atsiras nauja vyriausybė, ji, žinoma, pamėgins iškelti tokį klausimą, bet ar ta vyriausybė sugebės ką nors pakeisti dėl jau susiklosčiusių ekonominių ir karinių-politinių realijų? Rusija kol kas išsaugo formalią administracinę didžiulės teritorijos už Uralo kontrolę, bet tik todėl, kad šiame virškinimo etape kinams taip yra technologiškai patogiau. 2017 m. sausio 24 d. D.Peskovo lūpomis Moskovijos valdovai viešai patvirtino, kad jie išmintingai susitaiko su šiomis geopolitinėmis aplinkybėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais