M. Zacharovos teigimu, Baltijos šalyse „rusofobija pasiekė kokybiškai naują lygį“.
Rusijos užsienio reikalų ministerija savo pareiškime nurodė, kad rusakalbių gyventojų diskriminacija pasireiškia atsisakymu suteikti jiems pilietybę ir nepiliečių pasų išdavimu, švietimo rusų kalba panaikinimu ir neigiamo rusų, kaip vidaus priešų, įvaizdžio formavimu. Taip pat ministerija mini paminklų sovietų kariams griovimą.
Rusijos užsienio reikalų ministerija nurodo, kad prieš „šias nedraugiškas valstybes, pažeidžiančias rusakalbių gyventojų teises“, bus panaudoti visi turimi tarptautiniai teisiniai mechanizmai. Visų pirma minima 1965 m. Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo.
Dar 2023 m. socialiniuose tinkluose sparčiai plito žinutė apie tai, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos valdžios institucijos nesuteikia etniniams rusams lygių pilietinių teisių ir siekia juos asimiliuoti. Kaip tuomet rašė 15min, toks teiginys neatitinka tiesos.
Kodėl toks teiginys neatitinka tiesos?
Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 4 straipsnyje numatyti šie įsipareigojimai:
„Valstybės dalyvės smerkia visokią propagandą ir visas organizacijas, kurios remiasi vienos rasės ar tam tikros odos spalvos ar tautybės žmonių grupės pranašumo idėjomis ar teritorijomis arba bando pateisinti ar skatinti rasinę neapykantą ir diskriminaciją, nesvarbu, kokios formos jos būtų; jos įsipareigoja imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių prieš bet kokį tokios diskriminacijos kurstymą ar diskriminacinius veiksmus ir, atsižvelgdamos į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir į šios Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai išdėstytas teises, inter alia:
a) skelbia įstatymu baudžiamu nusikaltimu idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą, visokį rasinės diskriminacijos kurstymą, taip pat visus smurto veiksmus ar tokių veiksmų kurstymą prieš kokią nors rasę ar kitos odos spalvos ar tautybės asmenų grupę, taip pat bet kokį rasistinės veiklos rėmimą, įskaitant jos finansavimą;
b) skelbia neteisėtomis ir draudžia organizacijas, taip pat organizuotą ir kitokią propagandinę veiklą, skatinančią ir kurstančią rasinę diskriminaciją, ir laiko dalyvavimą tokiose organizacijose ar tokioje veikloje įstatymu baudžiamu nusikaltimu;
c) neleidžia nacionaliniams ar vietiniams valstybiniams organams ar valstybinėms įstaigoms skatinti ar kurstyti rasinę diskriminaciją“
Prisijungimas prie šios konvencijos kartu su kitomis Latvijos, Lietuvos ir Estijos teisės aktų normomis rodo, kad šiose šalyse oficialiai draudžiama bet kokia diskriminacija etniniu ir rasiniu pagrindu.
Tai, kad Baltijos šalyse gyvenantiems rusų tautybės asmenims „nepripažįstamos lygios teisės“, akivaizdžiai siejasi su nepiliečių institutu. Tačiau jis egzistuoja ne visose trijose valstybėse, o tik Latvijoje ir Estijoje.
Lietuvoje niekada nebuvo nepiliečių
Asmenys, gyvenę Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo, turėjo teisę tapti Lietuvos piliečiais, nepriklausomai nuo tautybės: „Asmenys, kurie iki 1989 11 03 nuolat gyveno Lietuvoje ir turėjo nuolatinį darbą ar legalų pragyvenimo šaltinį, per 2 m. (iki 1991 11 04) galėjo laisvai apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės priėmimo.“
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas numato, kad šie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais.
Šiomis lengvatinėmis sąlygomis pasinaudojo dauguma žmonių, po 1940 m. birželio 15 d. apsigyvenusių Lietuvoje.
Šiuo metu įstatymas numato, kad pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, kuris gyvena Lietuvoje pastaruosius 10 metų, išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų, turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį ir išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą.
Atitinkamai, asmenys, kurie okupacijos laikotarpiu persikėlė į Latviją, yra laikomi migrantais ir neturi pilietybės teisių.
Atsižvelgiant į tai, kad tokių SSRS piliečių buvo gana daug ir daugelis jų didžiąją gyvenimo dalį gyveno Latvijoje (kai kurie iš jų čia gimė), jiems buvo numatytas kompromisinis pereinamasis statusas – nepiliečio statusas.
Nepiliečiai gali įgyti arba Latvijos pilietybę (atlikus natūralizacijos procedūrą), arba Rusijos pilietybę.
Latvijoje siekiama ne padidinti susiskaldymą, kaip tvirtinama socialiniuose tinkluose platinamoje žinutėje, o išsaugoti dvi lygiagrečias švietimo sistemas, tuo pačiu maksimaliai padidinant integraciją latvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, pagrindu.
Nepilietybės institutas egzistuoja Estijoje ir Latvijoje (nors kiekvienoje šalyje yra tam tikrų ypatumų).
Latvijoje atitinkami įstatymai nenumato jokių privilegijų ar skirstymo etniniu, rasiniu ar konfesiniu pagrindu.
Latvijos pilietybė suteikiama asmenims, turėjusiems ją iki 1940 m. birželio 17 d., ir jų palikuonims.
Tokia norma grindžiama pagrindiniu Latvijos Respublikos de jure nepertraukiamo egzistavimo principu, kuriuo remiantis buvimas SSRS sudėtyje laikomas sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Tuo pačiu metu nuo 2020 m. sausio 1 d. nepiliečių vaikai automatiškai gauna Latvijos pilietybę (jeigu tėvai jiems neparenka kitos pilietybės).
Tai reiškia, kad pilietybės neturėjimo institutas galutinai įgijo laikino arba pereinamojo teisinio mechanizmo statusą ir ateityje neišvengiamai išnyks.
Estija iš savo nepiliečių reikalauja mažiau
Estijos Respublikos teisės normos šiuo požiūriu daugeliu atžvilgių yra panašios į Latvijos.
Tačiau čia neapibrėžtą SSRS piliečių padėtį reglamentuoja ne specialus įstatymas, o Užsieniečių įstatymas.
Kartu, lyginant su kitais užsieniečiais ir asmenimis be pilietybės, tam tikros privilegijos nustatytos net sovietinės okupacijos laikotarpio imigrantams.
Pavyzdžiui, 232 straipsnyje nustatytos leidimo gyventi Estijoje išdavimo sąlygos, tačiau tam tikri reikalavimai netaikomi „užsieniečiui, kuris apsigyveno Estijoje iki 1990 m. liepos 1 d., faktiškai gyveno ir gyvena Estijoje, nėra išvykęs iš čia į jokią kitą šalį ir jo gyvenimas Estijoje nekenkia Estijos valstybės interesams“.
Tuo pat metu ne piliečių vaikai iki 18 metų gali gauti Estijos pilietybę nelaikydami egzaminų.
