Tačiau H.al Assado režimas tęsiasi, vadovaujamas jo sūnaus Basharo al Assado.
Buvo akimirkų, kai Basharo režimo išlikimas atrodė abejotinas. 2011 m. per regioną nuvilnijus vadinamajam Arabų pavasariui, nuvertusiam autokratus Tunise, Egipte ir Libijoje, o Jemene, Bahreine ir Sirijoje prasidėjus masiniams protestams, kai kas pradėjo rašyti epitafijas Assadų dinastijai.
Tačiau Sirijos sąjungininkai – Iranas, Libano „Hezbollah“ ir Rusija – atėjo į pagalbą.
Išliko
Pastaruosius kelerius metus kova Sirijoje tarp korumpuoto, žiauraus režimo Damaske ir susiskaldžiusios, dažnai kraštutinių pažiūrų opozicijos atrodė įšaldyta.
Kadaise kitų arabų autokratų atstumtas B.al Assadas pamažu susigrąžino abejotiną pagarbą, kurią vienas kitam teikia arabų režimai.
Ar Sirijos pilietinio karo košmaras artėjo prie pabaigos? Ar B.al Assadas laimėjo? Žinoma, daugelis taip manė, nepaisant to, kad dideles Sirijos dalis kontroliavo JAV remiama kurdų milicija ir Turkijos remiamos sunitų grupuotės, kad „Hezbollah“, Iranas ir Rusija palaikė režimą, kad JAV kontroliavo teritorijas Sirijos rytuose, kad Izraelis vykdė oro antskrydžius, kada ir kur jam atrodė tinkama, ir kad ISIS, nors ir nugalėta, vis dar sugebėjo rengti smūginius išpuolius.
Tai, kad po viso to Damasko vyriausybė vis dar sugebėjo veikti, atrodė savaime nemenkas pasiekimas.
Iliuzija išnyko
Tačiau tai tebuvo režimo pergalės iliuzija, kuri šią savaitę staiga sudužo į šipulius po to, kai opozicija, vadovaujama kadaise su „al Qaeda“ susijusios grupuotės „Jabhat al-Nusra“, perkrikštytos į „Hay'at Tahrir al-Sham“, pradėjo puolimą iš Idlibo provincijos ir vos per 72 valandas sugebėjo prasiveržti iki pat Alepo centro.
Šeštadienio vakarą Sirijos socialinės žiniasklaidos paskyrose buvo rašoma apie vyriausybės pajėgų žlugimą šiaurinėje šalies dalyje, o sukilėliai žengė į centrinį Hamos miestą. Būtent ten 1982 m. pradžioje B.al Assado tėvas liepė savo armijai ir žvalgybos tarnyboms išžudyti tūkstančius oponentų, taip užbaigdamas Musulmonų brolijos vadovaujamą sukilimą.
Kodėl vos per kelias dienas užtvanka prakiuro?
Akivaizdžiausias paaiškinimas yra tai, kad pagrindiniai Sirijos sąjungininkai – Rusija, Iranas ir „Hezbollah“ – patiria spaudimą ir nesaugo savo pozicijų.
Po 2023 m. spalio 7 d. „Hezbollah“, kuri tamsiausiomis pilietinio karo dienomis atliko svarbų vaidmenį stiprinant režimą, atitraukė daugumą savo karių namo kovoti su Izraeliu. Šis nukovė didžiąją dalį grupuotės aukštesniųjų vadovų.
Rusija taip pat atliko svarbų vaidmenį stiprinant vyriausybę Damaske po to, kai 2015 m. rugsėjo mėn. pasiuntė į Siriją karius ir karo lėktuvus. Tačiau dabar Maskvos svarbiausias prioritetas yra karas Ukrainoje.
Galiausiai, Irano patarėjus ir bazes Sirijoje per pastaruosius metus dažnai atakavo Izraelis.
Viskas baigiasi
Be viso to, yra ir pagrindinė ilgaamžiškumo realybė. Assadų dinastija valdžioje yra jau 53-ejus metus, nuo 1971 m. Nors vien tik išlikimas yra pasiekimas, ji turi nedaug ką kita, ką galėtų parodyti.
Visuotinė korupcija ir blogas valdymas buvo našta ekonomikai dar prieš prasidedant pilietiniam karui 2011 m. Nuo tada vidutinio sirų gyventojo gyvenimas sumenko nuo blogo iki tragiško.
Per karą žuvo šimtai tūkstančių žmonių, o milijonai kitų buvo perkelti kitur, ištremti ar pabėgo į kitas šalis.
Nuo 1971 m. Assadų dinastija ne kartą ištvėrė vidinius ir išorinius iššūkius tam, kad išgyventų dar ir dar vieną dieną. Tačiau niekas – nei režimai, nei lyderiai – netrunka ir negyvena amžinai.
Viskas galiausiai baigiasi, reziumuoja B.Wedemanas.
