Caras Ivanas IV Vasiljevičius valdė Rusiją 1547–1584 metais ir pelnė Rūsčiojo arba Žiauriojo (Groznyj) pravardę dėl savo sukurto brutalaus opričninos režimo. Jo įkurtos slaptosios saugumo struktūros nariai (opričnikai) kėlė siaubą visoje šalyje ir nužudė tūkstančius žmonių.
Visgi Rusijos Oriolo srities, esančios maždaug už 335 km į pietus nuo Maskvos, gubernatorius išreiškė palaikymą naujajam paminklui. Per jo atidengimo ceremoniją penktadienį regiono administracijos vadovas Vadimas Potomskis sakė, kad Ivanas Rūstusis buvo „mūsų tėvynės gynėjas – caras, kuris išplėtė šalies sienas“.
Kalbėdamas susirinkusiems žmonėms, tarp kurių buvo daug laikančių geltonos ir juodos spalvos Rusijos Imperijos vėliavas, populiarias tarp nacionalistų, gubernatorius sakė, kad Ivanas Rūstusis gynė Rusiją ir stačiatikių tikėjimą nuo priešų.
Bronzinė statula, vaizduojanti raitą carą, vilkintį karališkąjį apdarą ir laikantį stačiatikių kryžių, buvo pastatyta Oriolo mieste. Pasak pareigūnų, šį miestą, kuris yra Oriolo srities administracinis centras, asmeniškai įkūrė minėtas valdovas.
Paminklą taip pat parėmė Rusijos kultūros ministerija, tvirtinanti, kad Ivano Rūsčiojo žiaurus režimas tėra mitas.
Tačiau istorikai neigia, kad Ivanas Rūstusis kada nors lankėsi šiame regione.
Paminklą taip pat parėmė Rusijos kultūros ministerija, tvirtinanti, kad Ivano Rūsčiojo žiaurus režimas tėra mitas ir kad caro įvaizdį apjuodino keliautojai iš Vakarų šalių, šmeižę jį savo raštuose.
Ivano IV valdymo laikų ekspertas istorikas Vladislavas Nazarovas sako, kad šio caro politika lėmė socioekonominę ir politinę krizę, po dviejų dešimtmečių atvedusią Rusiją į pirmąjį pilietinį karą per šalies istoriją.
Pasak istorikų, vien Naugardo mieste vykdant Ivano Rūsčiojo įsakymus buvo įvykdytos egzekucijos apie 3000 žmonių – maždaug dešimtadaliui jo gyventojų. Caras taip pat nužudė savo paties sūnų – veikiausiai atsitiktinai, apimtas staigaus įniršio priepuolio.
Tuo tarpu užsienio politikos srityje „Rusijos tarptautinė padėtis buvo susilpninta palei visas sienas“, pažymėjo V.Nazarovas.
Daugiau kaip 500 žmonių pasirašė peticiją, kurioje sakoma: „Mūsų mieste nereikia paminklo tironui.“
„Kaip istorikas ir pilietis esu nusistatęs prieš šį paminklą“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP. „Esu sukrėstas“
Atrodo, ši statula taps dar vienu simboliu, bylojančiu apie Rusijos visuomenės skilimą į sluoksnį, palaikantį Stalino laikų griežtą valdymą ir tuos, kas piktinasi represijomis bei autoritarizmu.
Kai kurie Oriolo aktyvistai kelis pastaruosius mėnesius protestavo prieš planuojamą paminklą ir netgi buvo pateikę ieškinį dėl merijos sprendimo jį pastatyti.
Visgi jiems tepavyko pasiekti, kad statula būtų pastatyta ne centrinėje aikštėje prie teatro, o parke ant vietos upės kranto.
Daugiau kaip 500 žmonių pasirašė peticiją, kurioje sakoma: „Mūsų mieste nereikia paminklo tironui.“
Aktyvistas Dmitrijus Krajuchinas sakė, kad sprendimas pagerbti Ivaną Rūstųjį atspindi Rusijos visuomenės jaučiamą „griežtos rankos ilgesį, kad valstybės reikalai būtų laikomi daug svarbesniais negu asmens poreikiai“.
Jis pridūrė, kad paminklas iškilo dar nebaigus nagrinėti bylos ir teismui priėmus sprendimą atidėti jo pastatymą iki proceso pabaigos.
„Esu sukrėstas“, – sakė D.Krajuchinas.
Sociologė Karina Pipija, dirbanti Maskvoje įsikūrusiame Levados centre, savo ruožtu sakė, kad Ivano Rūsčiojo reabilitacija atitinka sušvelnėjusį požiūrį į Josifo Stalino režimą.
„Dėmesys sutelkiamas į jų nuveiktus gerus darbus, o įvykdytų žiaurumų palikimas trinamas“, – ji sakė AFP ir pridūrė, kad debatai dėl šių lyderių pasiekimų yra „atminties karai“.
„Vyksta nacionalinės tapatybės simbolių paieška. Galbūt Ivanas Rūstusis dabar keliamas į priekį kaip kandidatas šiam vaidmeniui“, – pastebėjo ji.
