Be kita ko, Š.Kalmanovičius buvo žinomas ir kaip įtakingas prodiuseris, tad jo mirtis Maskvoje 2009 metų lapkričio 2-ąją sukrėtė ir Rusijos šou verslo pasaulį. Dabar tyrimą atliekantys pareigūnai ketina apklausti tokias įžymybes kaip Ksenija Sobčiak, Anastasija Voločkova, Fiodoras Bondarčiukas ir kiti.
Dar, kaip primena lenta.ru, Š.Kalmanovičus buvo vadinamas KGB ir „Mossad“ agentu, Afrikos deimantų kontrabandos organizatoriumi ir net įvardintas kaip galimas įteisinto vagies Japončiko žmogžudystės užsakovas.
Kaip šį Rusijos portalą informavo šaltiniai teisėsaugos institucijose, Š.Kalmanovičiaus sušaudymo bylos atnaujinimas yra greičiau procesinis veiksmas: bylos, kurių tyrimas sustabdytas, periodiškai nukeliamos nuo lentynų, nuo jų tomų nupučiamos dulkės ir atliekami papildomi tardymo veiksmai. Taip pat pasielgta ir su šia byla, nors jokių naujų duomenų nei operatyviniai darbuotojai, nei kriminalistai nėra gavę.
Tačiau lieka viltis, kad po daugelio metų kas nors iš nužudytojo pažįstamų panorės prisiminti kokių nors detalių, padėsiančių užčiuopti nusikaltimo motyvą. Pasak šaltinio, viena iš bylos atnaujinimo priežasčių gali būti vieno autoritetingo verslininko mirtis. Neatmetama, kad būdamas gyvas jis galėjo daryti spaudimą liudininkams. Dėl to vėl bus apklausti visi tie, kurie jau davė parodymus tardytojams.
Sušaudymas krantinėje
2009 metų lapkričio 2-ąją, apie 16 valandą, 61 metų Š.Kalmanovičius išvažiavo iš savo biuro S.Makejevo gatvėje. Jis vyko į verslo susitikimą, o jau kitą dieną ketino išskristi į Izraelį. 16.30 val., kai jo automobilis „Mercedes Benz S500“ sustojo prie šviesoforo Smolensko krantinėje, ties sankryža su Naujojo Arbato gatve, greta stabtelėjo sidabrinės spalvos „Lada Priora“. Jos langai prasivėrė ir žudikai paleido uraganinę ugnį į priekinį šoninį automobilio stiklą: verslininkas paprastai važiuodavo sėdėdamas ant priekinės sėdynės greta vairuotojo.
Į Š.Kalmanovičių pataikė aštuonios kulkos – jis žuvo vietoje. Jo vairuotojas Piotras Tumanovas buvo sužeistas į krūtinę, bet užmynė akceleratorių ir nuvažiavo iš nusikaltimo vietos. Tik maždaug už trijų kilometrų jį apleido jėgos – kulkų suvarpytas mersedesas užvažiavo ant šaligatvio, trenkėsi į medį ir sustojo. 16.40 val. prie sušaudyto automobilio atvažiavo milicijos patrulių mašina.
Kai buvo nustatyta nužudytojo tapatybė, Maskvoje prasidėjo nematyta panika. Į įvykio vietą nedelsdamas išvažiavo Maskvos kriminalinės paieškos vadas generolas Viktoras Golovanovas ir Tyrimų komiteto vadovas Anatolijus Bagmetas, taip pat visa Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento nužudymų skyriaus vadovybė.
Vairuotojas P.Tumanovas buvo paguldytas į Sklifosovskio ligoninę ir nedelsiant operuotas. Tyrėjai įvykio vietoje surinkto devyniolika 9 mm kalibro šovinių tūtelių. Buvo nustatyta, kad žudikai šaudė iš dviejų pistoletų-kulkosvaidžių. Bet patys nusikaltimo įrankiai taip ir nebuvo surasti.
Be to, sušaudymo scena taip ir nepateko į vaizdo stebėjimo kamerų akiratį. Sąmonę atgavęs vairuotojas davė detalius parodymus, tačiau nieko konkretaus papasakoti nesugebėjo – nė vieno iš žudikų jis nematė.
Vėliau paaiškėjo, kad sužeistas vairuotojas su savimi į ligoninę pasiėmė 1,5 milijono dolerių grynaisiais – šiuos pinigus Š.Kalmanovičius vežėsi į susitikimą. Vėliau P.Tumanovas atiduos visus pinigus nužudytojo atstovams – tačiau tai, kad žudikai nė nepamėgino pagrobti krepšio su pinigais, leido atmesti apiplėšimo versiją.
Baudžiamąją bylą iškėlė Maskvos rajono, kuriame įvykdyta žmogžudystė, tyrėjai, tačiau jau kitą dieną ją perėmė vyriausioji sostinės milicijos valdyba, o dar po kelių dienų – centrinis Tyrimų komiteto aparatas. Nepaisant to, kad Š.Kalmanovičiaus nužudymo tyrimui buvo mestos didžiulės pajėgos, jokių nusikaltėlių pėdsakų aptikti nepavyko. Po metų tyrimas buvo sustabdytas su standartine formuluote – „nenustačius asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju“.
KGB šešėlis ir afrikietiški deimantai
Š.Kalmanovičiaus žmogžudystė tapo viena garsiausių vadinamųjų „nulinių“ metų žmogžudyste: to meto Maskvoje jis buvo labai pastebima asmenybė. O ir šiaip Š.Kalmanovičiaus biografija nebuvo eilinė.
Gimė jis žydų šeimoje Lietuvoje, Kaune, 1947 metų gruodžio 18 dieną. Jo tėvas buvo gumos fabriko direktorius, motina – mėsos kombinato vyriausioji buhalterė. Kaune Š.Kalmanovičius baigė mokyklą ir tuometinį Kauno politechnikos institutą, tapo chemijos pramonės inžinieriumi.
1971 metais kartu su šeima emigravo į Izraelį, kur baigė universitetą ir ėmėsi verslo. Kalbama, kad tada jis pradėjo bendrauti su sovietine žvalgyba: neva Š.Kalmanovičiui buvo duota užduotis infiltruotis į Izraelio vyriausybę. Pats jis apie tą gyvenimo periodą kalbėdavo nenoriai, žadėdavo išleisti memuarus, kai tik nustos galioti kažkokie susitarimai. To padaryti jis taip ir nesuspėjo.
Vėliau verslininkas išvažiavo į Pietų Afriką, kur dalyvavo ne viename pelningame nekilnojamojo turto projekte – tarp jų ir kazino „Sun City“ statybose.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Š.Kalmanovičius jau buvo multimilijonierius, tačiau paskui jį vilkosi įtarimų šleifas. Kalbėta, kad tokius turtus jis susikrovė iš deimantų kontrabandos. Beje, ir pats Š.Kalmanovičius ypatingai neslėpė artimų ryšių su tuometiniais Botsvanos ir Siera Leonės lyderiais. Šios šalys garsėja didžiuliais deimantų ištekliais, o jų lyderiai – „sukalbamumu“.
Kaip bebūtų, to dešimtmečio pabaigoje Š.Kalmanovičius Izraelyje tapo gana įtakingu ir gerbiamu žmogumi. Dėl to daugeliui dideliu netikėtumu tapo jo areštas 1988 metais, kai jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Sovietų Sąjungai. Priklausydamas partijai „Avoda“ jis turėjo prieigą prie vyriausybės ir Kneseto, tad naudodamasis ryšiais galėjo rinkti informaciją, taip pat ir slaptą, apie vidinę Izraelio politiką.
Kaip rašė „The Daily Telegraph“, JAV Centrinė žvalgybos valdyba taip pat įtarė, kad Š.Kalmanovičius perduodavo į Maskvą ir tuos duomenis, kuriuos Izraelio žvalgyba „Mossad“ gaudavo iš savo žvalgo Amerikoje Jonathano Pollardo (vienintelio amerikiečio, nuteisto kalėti iki gyvos galvos už šnipinėjimą JAV sąjungininkei). Kai kurios Izraelio žiniasklaidos priemonės apskritai tvirtino, kad Š.Kalmanovičius buvo dvigubas agentas, dirbęs ir KGB ir Izraelio saugumo tarnybai „Shin Bet“.
Prodiuseris Nr. 1
1993 metais Š.Kalmanovičius anksčiau laiko išleistas į laisvę – už jį užsistojo daugelis gerbiamų viso pasaulio žydų. Derybose dalyvavo dainininkas Josifas Kobzonas ir tuometinis Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus. Po išlaisvinimo Š.Kalmanovičius persikraustė į Rusiją: čia kartu su J.Kobzonu jis įkūrė kelias kosmetikos ir parfumerijos prekybos įmones. Be to, investavo į kelias Maskvos turgavietes.
Bet labiausiai Š.Kalmanovičius išgarsėjo ne verslo, o krepšinio projektais. 1996 metais jis investavo į Lietuvos krepšinio legendą Kauno „Žalgirį“. 1999 metais „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, o Š.Kalmanovičius buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Jam išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė.
Be to, Š.Kalmanovičius ėmė tvirtinti, kad taip pat gavo barono titulą, o todėl pageidavo, kad būtų vadinamas Šabtajumi fon Kalmanovičiumi, šis žodelis atsirado ir jo pase.
Pasitraukęs iš Kauno „Žalgirio“ Š.Kalmanovičius tapo Jekaterinburgo moterų krepšinio klubo rėmėju, tačiau vėliau pasitraukė ir iš šio klubo, kai kilo skandalas dėl padirbtų amerikiečių legionierių pasų. Tada verslininkas tapo Maskvos srities moterų krepšinio klubo „Spartak“ prezidentu (tyrėjai Š.Kalmanovičiaus veiklą šiame poste buvo palaikę viena iš galimų nužudymo priežasčių). Be to, Š.Kalmanovičius gavo Rusijos moterų krepšinio rinktinės vyriausiojo vadybininko pareigas.
O ir paskutine, trečiąja, Š.Kalmanovičiaus žmona tapo krepšininkė Ana Archipova. Bet ir su ankstesne žmona Anastasija Š.Kalmanovičius palaikė artimus ryšius: kartu jie prodiusavo pačius įvairiausius šou verslo projektus. Pavyzdžiui, Š.Kalmanovičius finansavo atlikėjos Zemfiros albumo įrašus, organizavo Michaelo Jacksono, Lizos Minnelli, Jose Carrero gastroles Rusijoje, galėjo pasigirti draugyste su Rusijos dainininku Levu Leščenka ir humoristu Vladimiru Vinokuru.
Japončiko pėdsakas
Ne paslaptis, kad Š.Kalmanovičius bendraudavo ir su abejotinos reputacijos asmenimis. Į jo pažįstamų sąrašą paprastai įtraukiami Solncevo organizuotos nusikaltėlių grupuotės lyderiai ir vienas iš pagrindinių Rusijos vadinamųjų įteisintų vagių – Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas. Pastarasis, beje, mirė 2009 metų spalio 9-ąją – vos mėnuo iki Š.Kalmanovičiaus sušaudymo, taip ir neišgijęs po pasikėsinimo liepos 28-ąją, kai buvo peršautas išeinantis iš restorano Maskvoje.
Prabėgus savaitei po Š.Kalmanovičiaus žūties Rusijos žiniasklaidoje buvo rašoma, kad tiriama versija, jog nužudytasis galėjo būti Japončiko nužudymo užsakovas, tad ir Š.Kalmanovičiaus nužudymą galima būtų vertinti kaip nusikaltėlių pasaulio kerštą už savo lyderio mirtį.
Šaltinis Rusijos teisėsaugoje teigė, kad pats Š.Kalmanovičius nepriklausė nusikaltėlių pasauliui, bet buvo priverstas su V.Ivankovu dalintis įtaka šou verslo srityje. Pastarasis neva norėjo viską kontroliuoti vienas, tad Š.Kalmanovičiui galėjo kilti noras atsikratyti galingo partnerio ir konkurento.
Mk.ru tuomet rašė, kad kriminalinio pasaulio tribunolas pavedė nustatyti Japončiko nužudymo užsakovą per keturiasdešimt dienų nuo jo mirties. Pasirodė, kad tai nebuvo sunki užduotis, nes užsakovas „pasinaudojo pigaus snaiperio paslaugomis“. Tuomet Š.Kalmanovičius, anot leidinio, pamėgino išpirkti savo kaltę – tam buvo ir skirti tie pusantro milijono dolerių, kuriuos jis vežėsi mirties dieną.
Verslininkas važiavo be apsaugininkų, nes buvo įsitikinęs, kad pinigus nusikaltėlių pasaulis iš jo paims. O ir „stoti prieš kriminalinio pasaulio tribunolą su apsauga nedera“. Tačiau tribunolas nusprendė skirti Š.Kalmanovičiui viešą mirties bausmę. Užduotį įvykdė buvę specialios paskirties dalinio kariai. Jiems buvo įsakyta pinigų, kuriuos vežėsi verslininkas, neimti.
Tačiau šiai versijai jokių įrodymų rasta nebuvo. Pats Š.Kalmanovičius 1997 metais duodamas interviu laikraščiui „Komersant“ pareiškė, kad su Japončiku nėra pažįstamas, kas toks yra Ivankovas, žino tik iš spaudos. Vidaus reikalų ministerijos ir Federalinės saugumo tarnybos agentūra nusikaltėlių pasaulyje irgi negalėjo šios versijos patvirtinti. Dar daugiau, nusikalstamų grupuočių emisarai operatyvinius darbuotojus patikino, kad su sušaudymu krantinėje neturi nieko bendro.
Vaistinių paslaptys
Tarp kitų nužudymo versijų tikrinta ir versija apie Š.Kalmanovičiaus sąsajas su machinacijomis Maskvos vaistinių rinkoje. Iš tiesų į verslininko interesų sferą pateko ir prekyba vaistais. Be to, kelios firmos, kurių bendraturtis buvo Š.Kalmanovičius, užsiėmė gyvybiškai svarbių medikamentų importu, o tai garantavo stabilias pajamas. Šioje srityje Š.Kalmanovičius artimai bendradarbiavo su J.Kobzonu – taip pat tuo metu stambiu žaidėju farmakologijos rinkoje.
Pats Š.Kalmanovičius keliems pažįstamiems pasiskundė, kad kažkoks verslo partneris jį smarkiai apgavo ir jis tam partneriui pareiškė dideles pretenzijas. Tuo pat metu J.Kobzonas kalbėjo, kad susipyko su Š.Kalmanovičiumi, kadangi išsiskyrė jų požiūriai į verslą.
„Tačiau nei operatyviniu, nei tardymo keliu nepavyko rasti įrodymų, kad tas partneris ir buvo J.Kobzonas“, – portalui lenta.ru sakė šaltinis teisėsaugos institucijose, tiesiogiai susijęs su tyrimu.
Ši versija, jo duomenimis, ilgą laiką buvo prioritetinė ir iki šiol nėra atmesta. Kadangi toli gražu ne visa Š.Kalmanovičiaus verslo imperija buvo įforminta jo paties vardu, kai kurių dokumentų tyrimui taip ir nepavyko aptikti.
Tarp kitų versijų tirtas ir galimas kurios nors šalies specialiųjų tarnybų kerštas už šnipinėjimo veiklą, finansiniai nesutarimai rekonstruojant Maskvos turgavietes, problemos su investicijomis į gyvenamųjų namų statybą ir pan. Ir, pasak šaltinio, nė viena iš šių versijų irgi nebuvo iki galo atmesta.
