Mokslininkų ir ekspertų projektuojamų „ateities scenarijų“ apskritai tiesiog nekenčiu. Tarsi nuo žmonių valios niekas nepriklausytų arba tarsi jie, mokslininkai ar ekspertai, vieninteliai ta valia disponuotų. Dar, sakyčiau, pakęsti galima, kai kalbama apie racionaliai veikiančias, ypač sudėtingos struktūros organizacijas ar žaidimo taisyklių visad besilaikančius politinius subjektus. Tačiau kai įvykiai griūva, o ne kyla vienas iš kito, kai esminis posūkis gali priklausyti nuo konkretaus žmogaus ar jų būrelio sprendimo veikti arba ne, o jei veikti – kuria konkrečia kryptimi ir būdu – „ateities scenarijai“ neveikia. Ypač turint reikalą su diktatūromis, ypač – bepriaugančiomis prie didžiųjų XX a. totalitarinių režimų.
Tokiu atveju racija (suveiks, įtakõs, apsimokės – ar ne) visada galioja 50/50, o veiksnių kombinacijos įvykius pradedančiuose ar procesus išjudinančiuose sprendimuose nebūtinai pažinios net ir patiems sprendėjams, prie kurių savivokos galios jokie išorės „analitikai“ nė per Царь-бомба sprogimo regėjimo spindulį nepriartėja. Gal kiek per sudėtingai čia kalbu, sakys kolegos. Nenoriu paneigti svarstymų apie ateitį naudingumo (pavyzdžiui, psichologinio), juoba tvirtinti, kad „tie mokslininkai nieko nesupranta“. Supranta. Bet kur kas prasmingiau visuomet yra vis dėlto kalbėti apie tai, kas yra (duota, pasiekiama), pastebimai vyksta ar jau įvykę. Prasmingiau, jei norime ką geriau suprasti, nei esame supratę, pažinti, nei žinojome, susivokti patys.
Rusijos ekspansinės politikos ir karo planų analizėmis senokai nesidomėjau: ginčais apie naujos ginkluotės techninį lygį ir faktinį paleidimą į apyvartą (persiginklavimą), kovinę galią, realią prezenciją Kryme ir Donbase, perdislokavimo tendencijas. Patekus kokiai analizei į akis susipažindavau, bet praleisdavau viską, kas apie tikras ar fiktyvias grėsmes. Tačiau karas, kad ir kaip būtų keista, neužklupo netikėtai: pernelyg jau realistiškai skambėjo perspėjimai iš už Atlanto, pernelyg akivaizdžiai kito dezinformacinė erdvė Rytuose, o ir dislokacijos ėmė įtikinti. Taigi sau daviau mintyse dvi datas – paryčiai po olimpiados ir paryčiai po 23-iosios, „tarybinių berniukų dienos“, ir be didesnės baimės susitaikiau su grėsmės išsipildymu. Kad ir nieko neišmanydamas apie galimas puolimo strategijas, Ukrainos gynybos pasirengimus, bet kokią faktinę padėtį su diversijomis, net nesiimdamas spėlioti apie galimas tarptautines reakcijas, kažkaip ramiai likau prie seno: nieko karine prasme, išskyrus destrukcijas ir autodestrukcijas, agresorius nepasieks, o politinis Rusijos pralošimas bus laisvę mylinčių žmonių pergalė. Greičiau anksčiau, nei vėliau. Panašiai galvoju ir dabar, nors pati karo įvykių ir reakcijų bei atoveiksmių banga visame pasaulyje negalėjo nepriblokšti.
Tą dieną, vasario 24-ąją, turėjau užsiėmimą su magistrantais, kurse „Nacizmas ir komunizmas: istorija, teorija, teismas, atmintis“. Prieš kolegės pranešimą ir seminarą iš Orwello 1984 turėjau padaryti apyilgį įvadą apie Erico Voegelino, Friedricho Augusto von Hayeko, Ericho Frommo, Albert‘o Camus antitotalitarines įžvalgas ir impresijas „iš paukščio skrydžio“. Bet, kurį laiką padvejojęs, apsigalvojau: įžanga į totalitarinio žmogaus užvaldymo studijas tebus mano čia pat išversima pilna Vladimiro Vladimirovičiaus Putino karo paskelbimo kalba. Kas tą rytą medijose buvo lietuviškai, angliškai, vokiškai – netenkino: kupiūruota, su prasminių krūvių praradimais, netikslu, nepilna. Tokie šaltiniai, kitaip nei „šiaip kalbos“, man visai patinka: čia ne (tik) grasinama, bet ir projektuojama ateitis, šiaip kažkas dėstoma. Daugiasluoksniame melo luobe atsiveria plyšiai ir kažkas vienaip ar kitaip pasakoma, nes reikia kažkaip pridengti padarytus lemtingus sprendimus, atliekamus veiksmus, kurie radikaliai keičia faktinę padėtį. Į tokius tekstus gilinantis jau galima užčiuopti pagrindą svarstymams apie kalbos turinio santykį su tikrove, apie konfigūracijas dalykų, kurie buvo iki lūžio ir klostosi po jo.
Geriau pažinti Rusiją, kuri kaip tik čia, dabar, keičiasi – objektyviai ir subjektyviai. Kad ir kaip (prastai) jai paskiau seksis su tuo karu, teroru, smurtu Ukrainoje. Visko nespėjau išversti, liko keli fragmentai viduryje, labiau atkartojantys ankstesnes Putino kalbas, ir galiukas, kur kreipiamasi į Rusijos žmones ir piliečius. Bet užsiėmimas pavyko, nes medžiaga buvo visai į temą: ir totalitarinės indoktrinacijos, ir fikcinio pasaulio santykio su realybe kampais. Tad ką gi ji mums atveria apie slėpinius už русский мир širmos dabar, įpusėjus trečiai karo savaitei? Apsiribosiu čia trimis momentais: kalbamojo meto, neonaciniu ir postalininiu.
Stebėtojai iškart, po keliolikos minučių nuo Putino kreipimosi, skubėjo pranešti: kalba – nemokšiška, nelogiška. Detaliau patyrinėjus ji išties nevientisa, vien stilistiškai galima matyti mažiausiai tris kolektyvinio putino autorystes, o ir šaltiniai (ankstesnės kalbos, truputį primiršti diskursai, aktualizacijos) sunkiai davėsi apjungiami į visumą. Kalbos dalys apie JAV/NATO (migločiausia); Ukrainą ir ukrainiečius (objektiškiausia); Rusiją (čia vis dėlto atsiskiria linijos apie praeitį ir dabartį); „mus“ (čia ir toliau kabutėmis žymėsiu citatas ir idiomas iš diktatorių kalbų, kursyvais – numanomų teksto personažų mintijimus) – organizuotos skirtingai ne tik retorikos, bet ir žinutės požiūriu. Tas aišku.
Tačiau būta ir netikėtai įdomių vietų: Putino turbototalitarizacija (fikcijos ir tikrovės santykiu, kai pramanai ir kliedesiai užlieja ir tą tikrovės segmentą, kuris daugeliui patikrinamas savo patirtimi) vykdoma sąlygomis, kai nebuvo sukurtas nei putiniškos erdvės dezinformacijos monopolis, nei užsitikrintas piliečių, kuriems kalba skirta, nemąstymas. Kitaip tariant, Putinas vėlavo į savo paties kuriamą ar trokštamą tikrovę, nes monopolį režimas ėmė gamintis tik reaktyviai, t. y. sulaukus masyvių sankcijų ir „priešiškos“ informacinės reakcijos į agresiją iš nevaldiškų (įstatymo žodžiais, „užsienio agentų“) ir lengvai pasiekiamų užsienio medijų, kai imta uždarinėti informacinius kanalus bei bausti bet ką už tiesos apie karą sakymą viešai.
Kitaip tariant, Putinas vėlavo į savo paties kuriamą ar trokštamą tikrovę.
Sukurti viešosios erdvės monopolį reikėjo dar iki karo, ir seniai. Ir ne tik tiems, kurie jau ir taip įkritę į izoliacijos nuo tikrovės eketę, užvaldyti propagandos apie NATO, nacius ir žydobanderovcus Ukrainoje ir Pribaltikoje. Pastarieji, pasitelkiant Hannah Arendt vaizdinį – prijaučiančiųjų masės – sudaro tik išorinį režimo atramos sluoksnį: nei iš jų kokios naudos, nei ypatingos žalos, jei nustotų kuo tikėję. Tai masės varganų žmonių, kurie viską suima, viskam pritaria, ką Putinas, bet greta to gyvena savo gyvenimus ir nederina įsitikinimų su gyvenimu (mano rusakalbiame 6 butų name tokių bent trečdalis). Bet tai – tik smulkmė, mailius.
Pagal žanrą karo pradžios, lūžio kalba turi apimti ir tuos, kurie labiau prakutę, kurie žino daugiau (kad antai Putinas mausto Vakarus, kad jie – durniai), kurie moka skaityti patikliesiems skirtus propagandos srautus, ir įskaito daugiau. Reikia juos įspėti, kad karo metu galimai daug kas pasikeis mūsų gyvenime, pasaulyje. Reikės persiorientuoti, prisitaikyti, todėl svarbu kreiptis ir į juos užšifruotu turiniu, idant pasijaustų, kad rūpinamasi ir normaliais rusais, kurie važinėja po pasaulį, virtualiai socialiai įsitinklinę. Tačiau kalboje to nėra. Ilgam karui nesiruošta: apie ilgalaikiškesnes pasekmes, ypač sukeltas reakcijų į karą, nepagalvota. Tiesiog kalbama taip, tarsi niekas nepasikeis: jūs čia susitelkit, dirbkit (verslai, bankai, specialistai), o „mes pasirengę bet kokiai įvykių raidai, priimti visi tam būtini sprendimai“.
Kalboje apskritai nėra tiesioginio fokuso į adresatą. Tie „mes, pasirengę bet kokiai įvykių raidai“, yra iš kalbos vietos, kurioje atgrasomi tie, „kam gali kilti pagunda iš šono įsikišti“ – tarsi jie klausysis ir išgirs. Be jau užglušintų piliečių dar kreipiamasi į savus karius; Ukrainos karius; tam tikras, kažkiek parengtas Vakarų medijas; į nieką. Aiški empirinės falsifikacijos grėsmė. O jei neišdegs? Apie tai nepamąstyta, kaip ir apie galimybę, kad tėvynę užplūs Rusijos vykdomų karo nusikaltimų vaizdai, rusų karių lavonai, kad Rusija bus atkirsta nuo pasaulio finansų, brendų, kad bus pasikėsinta į patį ekonomikos funkcionavimą. Taip, į tai reaguota naujomis propagandos, draudimų, karo padėties teisės suvaržymų ir nelegalumo įteisinimo bangomis, bet jau po laiko, kai daug kam turėjo paaiškėti, kad Putinas prašovė. Tą suprato minios skubančiųjų grynintis dolerius, pirktis daiktų atsargas, palikti Rusiją, nusprendusiųjų negrįžti. Jų galvos suręstos kitaip nei patikliųjų: iki karo pragyvenimo lygis augo, galimybės dirbti, kurti ir net tirti buvo kuo palankiausios, jei nelieti nacionalinės politikos esmės ir švento Antrojo pasaulinio karo (kaip kalboje – „Antrojo pasaulinio karo išdavos, kaip ir aukos, mūsų liaudies sudėtos ant pergalės prieš nacizmą altoriaus, yra šventos“). Pakanka užmerkti pusę akies į nemalonius dalykus ir gyventi sau. Ir štai dabar tas gyvenimas byra. Po karo, kurį pradedant pažadėta: niekas nesikeis, mes stiprūs, o jie – silpni. Kas yra tokių žmonių galvose? Visko. Bet tikrai ne mobilizacija režimo palaikymui. Veikiau išsilakstymas kas sau, nebesukant galvos, o ką tas Putinas.
Apibendrinant pirmą momentą, kalboje net nebandyta bent preventyviai užkišti plyšį tarp fikcijos (indoktrinacijos ir propagandos sužalotai iškraipyto vaizdo apie Ukrainą, NATO, Vakarus, JAV) ir galimai prasiveršiančios realybės (kas yra agresorius, ką jis daro, kas iš to, kur dingsta tūkstančiai šauktinių, kaip jaučiasi ir reaguoja kiti ir kas iš to mums bus). Kitaip tariant, kalba nepasirūpinta parengti žmones karui.
II
Čia galima atsiremti į Adolfo Hitlerio, su kuriuo Putinas taip dažnai lyginamas, pavyzdį. Lyginti aš pradėjau nuo 2003-iųjų, bet, prisimindamas mokytojo Vytauto Ališausko išmintį, visada kartoju: lyginimas ne apie vienodybes, jis atveria ne tik panašumus, bet ir skirtumus. Hitlerio kalba 1939 m. rugsėjo 1 d. (tądien prasidėjo Antrasis pasaulinis karas) irgi iš pažiūros struktūruota panašiai: priešų pinklės, jų keliama ar iš jų teritorijos kylanti grėsmė. „Mes mėginom“ tartis dėl visko, bet mus tik durstė, tyčiojosi, tad kas beliko? Ir vis tiek nieko kito nenorim, tik trijų dalykų: išspręsti Dancigo ir Koridoriaus klausimus bei perkrauti santykius su Lenkija pacifikacine linkme. Nieko daugiau. Visa tai Putino kalboje irgi yra, bet kai ko iki Hitlerio lygio itin trūksta. Pirmiausia, šis sugebėjo nusimesti kalboje tą nuskriausto berniuko ir Versalio atneštų nelaimių vaizdinį ir susitelkė į Lenkiją, nes juk su ja reikės kariauti.
Antra, jis labai daug kalbėjo apie save, greta to, išryškindamas ir savo ryšį su visa nacija („aš visuomet pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą dėl tautos, Vokietijos“). Visų vokiečių pasiryžimai lygūs jo pasiryžimams, ir atvirkščiai. Galiausiai padaryta viskas, kad retoriškai karas būtų maksimaliai lokalizuotas („mes neturim jokių interesų Vakaruose“, „ir ateityje neturėsim tikslų“), priminta apie sąjungininkus (Italija, „Maskva“). Taip, retrospektyviai vertinant, Hitleris prašovė su karo lokalumo prognozėmis, ką ir kalbėti apie pabaigą, bet taikinius jis apibrėžė gana aiškiai, kovos (taip, ne karo, bet vis dėlto kovos) mobilizacinius išteklius pasistengė sutelkti kiek įmanydamas. Putino kalboje ir priešas visiškai pasklidęs – kaip atpažinti „naciukus“, „neonacius“, „NATO artėjimą prie sienų“, „juos“? Svarbiausia, kitaip nei vokietkalbiai Lenkijos gyventojai Dancige ir Koridoriuje 1939 m. rugsėjį, Ukrainos rusakalbiai nepasirodė laukiantys apgynimo.
Tiems, kurie įsijungė į karą, vaizdinys apie tai, kas jų laukia, ir tikrovės patyrimas visiškai prasilenkė.
Tiems, kurie įsijungė į karą, vaizdinys apie tai, kas jų laukia, ir tikrovės patyrimas visiškai prasilenkė. Tai vargiai buvo įkalkuliuota ateities scenarijuose, tame galėjo būti ir saviapgaulės. Klausimas, kas ką išdūrė (Putinas su patarėjais – elitus, ar dalis jų – jį) jau gerą savaitę po karo pradžios jaudino analitikų protus. Man gi labiau rūpi kita detalė: atotrūkis tarp kalbos sakytojo ir faktinio adresanto, t. y. per televiziją rodomo, kalbančio ir faktiškai sprendžiančio pradėti karą Putino. Pirmasis, tekstą sakantis ir jame besislepiantis Putinas (vos trys „aš“ paminėjimai, ir tai kaip teksto figūros – аš tikiu, aš kalbu, mane išgirs; netgi beasmenis „buvo priimtas mano sprendimas pradėti karinę operaciją“) erdviškai yra įsikūręs Tėvynės, kuriai vis labiau gresia pavojus, pasienyje. Nuo ten jis tai, kas darosi anapus, mato geriau ir atsisukęs į savuosius skelbia, kaip ten viskas klostosi. Bet kad visa tai nesąmonė, visi arba pamatė iškart, arba netruko patirti: nėra faktinio Putino nei pasienyje, nei centre, joks jis ne Vadas. Slepiasi kažkur po žemėmis, išlenda su kalbelėmis, viešai nesirodo, neina į Tautą, Liaudį, Naciją, Deržavą. Heroizmo „spec. operacijoje“ apskritai nulis – kur tie kariai išvaduotojai, herojai? Nieko, tik neigimas ir draudimas, truputis (ir tik truputis!) dezinformacijos apie „juos“.
Bet tai nemotyvuoja. Jei jau norime lyginti su Hitleriu, turime atsispirti ne nuo 1939 m. rugsėjo: pasipūtusio, hiperpasitikinčio savimi, jaučiančio, kaip viską kontroliuoja, o kurio kito meto. Pavyzdžiui, po pasikėsinimo, po priešo įžengimo į Reicho žemes: nebežinančio, ką ir galvoti, kuo pasitikėti, ką beplanuoti. Kuris jau nebe savimi ar tauta kliaujasi, o stebuklu. Arba bent besileidžiančio į didžiausią avantiūrą: karą su ligtoliniu sąjungininku taip ir neišsiaiškinus, kas jis toks ir kas jo žemėse laukia Vokietijos ir vokiečių.
1941 m. birželio 22 d. fiurerio kreipimąsi į tautą per radiją perskaitė dr. Josephas Goebbelsas. Čia jau globaliai užsimota: dėl visko kalta karą Europoje (kaip ir senovėje būdavę) sukursčiusi Anglija, o šio konkretaus lūžio kaltė krenta ant sovietų (kartais pavadinamų žydų-bolševikų valdančiaisiais, nors pats žydų paminėjimas tekste (5) retesnis nei Lietuvos (7); beje, lygiai tiek pat, 5 kartus savo kalboje naciu(ku)s Ukrainoje pamini ir Putinas, dar 4 kartus pridurdamas apie nacių originalą). Sovietai vis laužę ir laužę prisiimtus įsipareigojimus, kol savitarpio pagalbos sutartimi su naująja Jugoslavijos valdžia juos apgailėtinai išdavę: „Tad šio fronto užduotis yra nebe atskirų šalių gynyba, o Europos apsaugojimas ir visų išgelbėjimas. Todėl aš šiandien nusprendžiau Vokietijos Reicho ir mūsų tautos likimą vėl atiduoti į mūsų kareivių rankas. Tepadeda mums šioje kovoje Viešpatsdievas!“
Kad ir kaip žiūrėsime – Putino karo skelbimas buvo kuklesnių maštabų: kalbama tik apie Tėvynės saugumą, o reali grėsmė, greta „karo mašinos artėjimo“ prie sienų, įvardijama tik pastraipoje, kuri neturi tokio globalaus polėkio: „Žinoma, kad jie [nesuprasi, neonaciai ar NATO, – N. Š.] veršis į Krymą, kaip ir į Donbasą, karu siekdami žudyti, kaip Didžiojo Tėvynės karo metais beginklius žmones žudė ukrainiečių nacionalistinių gaujų smogikai, Hitlerio bendrininkai. Jie atvirai skelbia, kad pretenduoja ir į daugelį kitų Rusijos teritorijų“. Hitleris kalboje vis dėlto yra ne sektinas pavyzdys, o pamėklė, baubas (adresatui). Neturime pamiršti, kad visi poveikiai dabartinei Rusijos tvarkai iš nacionalsocializmo galėjo rastis nebent netiesiogiai, per pasąmonę, per įgytas fiksacijas, kitokias priklausomybes ir negalint jų įveikti atsiradusį automatinį mėgdžiojimą. Fašizmas/nacizmas jiems – būtinas išorinio priešo atributas, ir ne tik kaip propagandinis jaukas, bet ir kaip neatsiejamas doktrinos, kuri įgyvendinama, momentas. Didelės dalies elitų galvose kova su nacizmu yra savaime suprantama, permanentinė užduotis.
III
Paskutinis kalbos momentas – apie stalininio pasakojimo motyvų tęstinumą. Čia, žinoma, ir vėl dėmesio centre atsiduria karas, kurį daugiau vadina Antruoju pasauliniu nei Didžiuoju Tėvynės. Viena vertus, to karo rezultatai, „kaip ir aukos, mūsų liaudies sudėtos ant pergalės prieš nacizmą altoriaus, yra šventos“. Kita vertus, tada, prie Stalino, buvę pridaryta klaidų: stengtasi užkirsti kelią karui, neprovokuoti, „numaldyti agresorių. Antrą kartą mes tokios klaidos nebedarysim, neturime tam teisės“. Aišku, labai sunku pavaizduoti Ukrainą kaip vienintelę nacizmo citadelę. Užtai ir stiprinamas pasakojimas „melo imperijos“, kuria vadinama Amerika, motyvu, išplečiant tai visam „Vakarų blokui“, suprask – NATO. Jie yra tikrasis priešas, su kuriuo tiesiogiai nekariaujama. Bet juk tiesiogiai nekariaujama ir su Ukraina, nesigviešiama jos teritorijų, tik siekiama pastatyti į vietą Ukrainoje valdžią užgrobusius neonacistus, „antiliaudinę chuntą“. Iš čia ir „specialios operacijos“ tikslai: „apsaugoti žmones“ (kurie 8 metus „patiria genocidą“), o tam reikia „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“ bei „atiduoti teismui“ minėtuosius kaltininkus.
Bet jei gerai įsižiūrime, matome suprastintą, minimalizuotą kopiją tikslų, kuriuos Didžiajame kare 1941 m. liepos 3 d. suformulavo Josifas Stalinas, pareiškęs, kad tai nebus įprastas karas tarp dviejų kariuomenių. Tai bus visos tarybinės liaudies Didysis karas prieš vokiečių fašistinius grobikus. Šio visaliaudinio Tėvynės karo tikslas būsiąs „ne tik likviduoti pavojų, pakibusį virš mūsų šalies, bet ir padėti visoms Europos tautoms, kenčiančioms fašizmo priespaudą“. Šiame išvadavimo kare būsią daug sąjungininkų, įskaitant ir Vokietijos liaudį, geriausius Vokietijos žmones.
Stalino fantazija masinio triuškinimo, viršmilijoninės raudonarmiečių dezertyracijos sąlygomis praėjus vos dviem savaitėm nuo karo pradžios – pakratanti: eis Stalinas laisvinti Vokietijos, kitų Europos ir Amerikos tautų ir liaudžių kovoje už demokratiją. Jo tolimas įpėdinis Kremliuje tik vienur prilygo vaizduote: „mūsų veiksmai yra savigyna nuo mums kylančių grėsmių ir nuo dar didesnės nelaimės, nei ta, kuri vyksta šiandien“. Tačiau tame, kaip konstruojamas santykis su imaginaciniais Vakarais, Putino stalinizmui nėra lygių: jis idealiai primeta priešininkui [JAV] intencijas: „Iš kur ši maniera kalbėti iš savo išskirtinumo, neklystamumo ir man-viskas-leidžiama pozicijų? Iš kur tas paniekinantis, ignorantiškas santykis mūsų interesų ir absoliučiai teisėtų reikalavimų atžvilgiu?“ Arba: „Mūsų šaliai duoti pažadai neplėsti NATO nė per pėdą į rytus. Pakartosiu – apgavo, liaudiškai tariant – išdūrė. [...] Vien tik kiauras melas ir veidmainystė“. Arba dar: „Taip nebus, niekada ir niekam tai nepavyko. Nepavyks ir dabar“ (apie Vakarų pseudovertybių primetimą, suprask – LGBT). „Tai ir yra ta pati raudonoji linija, apie kurią ne kartą kalbėta. Jie ją peržengė.“ Šia prasme Putinas kiek peržengė ir faktinį sprendimą, ir pirminius jo atnešimus pokyčius, projektuodamas būsimą neišvengiamai gilesnę konfrontaciją su Vakarais.
Bet, primenu, tai, kas žadama kitiems, lauktina sau; kas skelbiama apie kitų intencijas, leidžiama suprasti veikiant savąsias: Rusija sulaukė pasekmių, kokių niekas iki šiol tarptautiškai nebuvo patyręs. Atsakas, atsižvelgiant į skriaudžiančiųjų sankcijomis nenusakomą įvairiopumą ir minkštakūniškumą, tikrai neužtruko. Taip ir tikslai: tikslas šiame kare – apsaugoti mielus Rusijos žmones nuo baisaus režimo, atlikti denacifikaciją ir demilitarizaciją, atiduoti Tarptautiniam tribunolui karo nusikaltėlius. Labai tiksliai pasakyta. Nes tas kitas tikslas – Putino kalboje neigtoji, o faktiškai siektoji Ukrainos teritorijų okupacija ir aneksija, Ukrainos karinės neonacistinės chuntos įvedimas, o ne nuvertimas – neišdegs.
Iki ir po 2014 m. apie radikalų nacionalizmą, net neofašizmą pasaulyje pračiulbo tikrai daug kas (negali sakyti, kad visada – be pagrindo ar „už rusų pinigus“). Užtat dabartinis viešą erdvę užliejęs sutarimas apie neonacizmą, fašizmą Rusijoje yra toks, kad jo nepavyks nuplauti 100 metų. Prisišnekėjo. Kaip sakoma, pribrendo ir nukrito ilgalaikis vaisius, kuriam saulėgrąžos buvo sudėtos ir parengtos tą 1939 m. rugpjūčio 23 d. naktį Maskvoje, apie kurią Stalinas 1941 m. liepos 3 d. kalboje bylojo: „Manau, kad nė viena taiką mylinti šalis negali atsisakyti sudaryti taikos susitarimo su kaimynine [sic! – N. Š.] galybe, net jei tai galybei vadovauja tokie išgamos ir žmogėdros kaip Hitleris ir Ribbentropas“. Susipynė, sutapo, susivėlė, atskirsi paskui. Kaip savo kalboje Rusijos žmonėms septyniskart pakartojo Putinas, „pakartosiu“: prisikalbėjo.
IV
O kaipgi karo ekspertai, nuo kurių prasidėjo byla? O, jie dabar klesti. Šalia profesionalų (kuriuos mielai seku, skaitau, klausau) priviso gausybė savamokslių. Nuo jų patarimų sprendėjams čia, Lietuvoje, Vakaruose, tiesiog plyšta galva. Tad pabaigai – trys pastabos apie šiuos mielus karo išmanėlius, žinovus ir ekspertus, ypač naujai gimusius. Tiksliau, pastabos apie trijų tipų nuostatas, kurios ir liejasi minėtais srautais patarimų. Pirma, tai nuostata reikia kažką daryti. Pirmomis karo savaitėmis tai buvo: duoti ginklų Ukrainai (ypač MiG-ų, nepamaišytų ir Patriot sistemos, nors 9 iš 10 jų neatskirtų prieštankinio pabūklo nuo priešlėktuvinio), uždaryti oro erdvę, įvesti tokias ir anokias sankcijas Rusijai ar jos tiems ir aniems žmonėms. Tokie visada (nors tik kelios savaitės, kai pradėjo domėtis) žino, kas yra Rusija, ką darys ir ko nedarys Putinas, kaip turi elgtis NATO ir pan.
Tik kabliukas iš viso šito vienas – kai pračiulbama apie ultimatumus NATO, būtina tokiems priminti: NATO = mes. Jei ką darys NATO, mes darysim. Ar Tu, tavo vaikas, brolis, koks nors tarnaujantis artimasis eisi užtikrinti neskraidymo zonos, kilsi pasitikti Rusijos SU-34? Kiek mes, mieli Lietuvos žmonės, tauzijantys apie Vakarų, NATO, ES pareigas kuo greičiau padėti Ukrainai, įsikišti į karą, nulemti jį pergalingai, esam patys pasirengę, jei jau taip, atsidurti karo zonoje, padėtyje, sąlygose, prisiimti savo ir savo artimųjų, gal mažų, sergančių ir neįgalių kailiu su tuo susijusias pareigas? Panašiau, kad tie, kurie pasirengę, aukoja ir padeda asmeniškai. Aiškina daugiau kiti.
Antra nuostata, labai taupiai įvardyta nesyk minėtoje Stalino „atsivėrimo“, liepos 3 d. kalboje: susidūrus su milijoniniu bėgimu, metimu ir palikimu ginklų, sprukimu, pasidavinėjimu (karininkų ir kareivių, NKVD-istų ir komunistų, eilinių funkcionierių), teko kažkaip įvardyti: nеобходимо, далее, чтобы в наших рядах не было места нытикам и трусам, паникёрам и дезертирам. Inkštikai ir bailiai, panikieriai ir dezertyrai. Juos vis prisimenu, kai matau ir girdžiu dokumentėlius vaikučiams staigiai pasigaminusių, tašytes susipakavusių: kaip baisu, tuoj karas. Ne, karo baimė yra normali. Bet iš to kyla ir pamokymai, reikalavimai: stop, nutraukite, gana, karui – ne. Kiek galima kariauti, gal jau baigsit? Jau labai jaudinuosi, negaliu daugiau tverti, ištisai nemiegu.
Taip, žinios apie karą traumuoja, ekonominės pasekmės nemalonios, bet: kuo labiau priešinasi Ukraina, tuo ramiau inkščiantiems, čia, Europoje. Mūsų jau nepasieks. Neužteks smarvės, raketų, elektronika galutinai subyrės. O svarbiausia – šįkart ne taika mūsų tikslas, deja, o Pergalė. Režimo sužlugdymas, agresoriaus ir žmonių naikintojų teismas. Ir čia grįžtam prie pirmo klausimo: ar mes jau pasirengę? Įsijungti patys? Pasiryžti žūti? Nestatydami kitų priešais? Užtruks atsakymas. Bet tiesa svarbi, ji svarbesnė už visa kita.
Trečia nuostata – užkratas. Kare nesunkiai užsikrečiama, ne tiek kovingumu, kiek neapykanta. Gal ta neapykanta, kurios iš savo karių tikėjosi Putinas, neužaugo tokia didelė, bet Ukrainoje Rusijos kariai jos prigamino su kaupu. Ją galima suprasti. Bet mes? Ar mes norime būti panašūs į tuos, kuriuos kasdien, noriai, be užsikirtimo vadinam orkais, muchamorais, išsigimėliais? Ar jie mums – kaip žydai naciams, buožės ir jų pakalikai – komunistams? Mes tikrai juos laikome ne žmonėmis? Norime, trokštame, kad jie būtų sunaikinti, išnaikinti, likviduoti kaip parazitai?
Neneigsiu, man labai suprantama J. R. R. Tolkieno fikcija. Ir nepaprastai mėgstama, istorinių analogijų prasme taip pat. Bet tai, kas mūsų viešėje veši, nėra vien analogijos, metaforos, kitokie tropai. Čia yra automatizmas, pasidavimas nužmoginimui, kuris užkrečiamai ateina. Ne pandemiškai, bet protui priimant vaizdinį užkratą. Plėšk, daužyk, žudyk! (taip Tolkieno orkai šaukdavę). Tarp džiūgavimo, kad priešas gauna į kailį, mėgavimosi blogio pajėgų pralaimėjimais, sudeginta (ne be žmonių viduje) technika, ir reikalavimo dar daugiau, visų pakratymo, rasinio pravalymo – didelis, bet ne milžiniškas žingsnis. Mokykimės jo nežengti, net mintyse. Karas, ypač toks, kuris Ukrainoje kariaujamas gynėjų, nėra blogis. Bet nepaverskime jo savo vaizduotėse naikinimo fiesta. Nes taip kenkiame sau. O ne save ardyti turime, ir ne rusus kaip tokius. Žinoma, ir ne vien Putiną. O gal Putino Rusiją, „Russkij mir“ fikciją – bet tik tų, kurie renkasi, sutinka tam priklausyti. Naikinti tuos, kurie puola naikinti. Bausti tuos, kurie prisideda. Kantriai kalbėti tiems, kurie pasiklydo, pametė protą, prarado veiksnumą. Išlikime kažkaip, kažkuo daugiau nei tauta. Nes jau buvo – tų paniekų, atmetimo visų tautų. Pakankamai. Prisivaizdavom.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.
