Tiesa, daugelis iki šiol galvoja, kad karas prasidėjo 08.08.08. Nepriklausomas kartvelų leidinys „Sova News“ primena, kad Rusija sąmoningai mini rugpjūčio 8 d. kaip 2008 m. ginkluoto konflikto pradžios dieną. Kremlius siekia svarbaus politinio tikslo teigdamas, kad „taikos įvedimo operacija“ buvo paskelbta tik po Tbilisio išpuolio Cchinvalio regione. Visa Rusijos propagandos kampanija ir diplomatinės pastangos yra pagrįstos būtent šiuo klastojimu.
2008 m. rugpjūčio 7 d. rytą Rusijos reguliariosios pajėgos per Rokio tunelį kirto sieną su Sakartvelu ir įsiveržė į jo teritoriją, apie tai nepranešę oficialiam Tbilisiui. Pagal tarptautinę teisę, vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų invazija į kitos valstybės teritoriją be pastarosios sutikimo yra agresijos aktas. Valstybė, prieš kurią vykdoma tokia agresija, turi teisę į gynybą.
Sakartvelas pasinaudojo šia teise rugpjūčio 7 d. 23.35 val., pradėdamas atsakomąją karinę operaciją Cchinvalio regione. Rusijos armija neteisėtai įsiveržė į šalį likus ne mažiau kaip 19-20 valandų iki šios operacijos pradžios.
Taigi 2008 m. rugpjūčio 7 diena gali būti laikoma pirmąja atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos data, po kurios buvo daugiau XXI amžiaus Putino Rusijos užkariavimo karų, į kuriuos pasaulio bendruomenė laiku ir tinkamai nereagavo. Tai leido Rusijai įgyvendino naujus karinius išpuolius: Ukrainos Krymo užgrobimą ir karą Rytų Ukrainoje.
Prielaidos
Rusijos agresijos prieš Sakartvelą prielaidos atsirado dar 1990 m., kai, slapta palaikant Maskvai, separatistiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos regionai paskelbė „nepriklausomybę“ nuo Sakartvelo. Po lokalių karų Rusijos Federacija primetė Sakartvelui „taiką“ ir konflikto zonoje dislokavo savo „taikdarius“. Tačiau Maskva nesilaikė taikos palaikymo neutraliteto principo, nekreipdama dėmesio, kad Pietų Osetijos separatistai sistemingai pažeidinėjo paliaubas. Be to, šių regionų gyventojams buvo masiškai išdalinti Rusijos pasai.
Invazijos į Sakartvelo išvakarėse Rusija surengė didelio masto karines pratybas „Kaukazas-2008“. Didindama provokacijų intensyvumą, Maskva ieškojo svarios atviros agresijos priežasties ir ją sukūrė. Sakartvelo kariuomenės bandymas nutraukti osetinų separatistų apšaudymus ir šliaužiančią teritorijų okupaciją tapo tokia proga.
Rugpjūčio 8 d. Rusija paskelbė, kad gins „savo piliečius“ Sakartvelo teritorijoje. Rusijos karinė aviacija užpuolė kartvelų pozicijas. Kremliaus įsakymu Rusijos armija bombardavo gyvenvietes, uostus ir karinius įrenginius visoje Sakartvelo teritorijoje. Rusija pradėjo puolimą ir iš Abchazijos teritorijos, be dviejų separatistinių regionų, buvo okupuotos gretimos Sakartvelo teritorijos, rusai praktiškai sunaikino Sakartvelo karines jūrų pajėgas Juodojoje jūroje.
Nepaisant kai kurių ryškių Sakartvelo kariuomenės pasisekimų (Rusijos 58-osios armijos štabo kolonos sunaikinimas, bombonešio „Tu-22M“ numušimas), pajėgos buvo pernelyg nevienodos. Kai Rusijos kariuomenė pajudėjo į šalies gilumą ir pradėjo kelti grėsmę sostinei, Sakartvelo valdžia paskelbė vienašales paliaubas. Sakartvelas pasiūlė taikos iniciatyvas, tačiau Rusijos apšaudymai tęsėsi.
Penkios dienos karo pareikalavo šimtų gyvybių. Tūkstančiai žmonių liko benamiais. Beveik 20 proc. suverenios valstybės vis dar yra okupuota Rusijos kariuomenės ir Kremliaus kontroliuojamų separatistų. Politinis karo rezultatas buvo tai, kad Maskva de jure pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybę“ ir toliau tęsė okupuotų teritorijų militarizaciją.
Šliaužianti okupacija ir žmonių grobimai
Tačiau Rusija nesustojo ir šiandien tęsia „šliaužiančią okupaciją“: Rusijos pasieniečiai periodiškai perkelia savo pozicijas gilyn į Sakartvelą, plėsdami okupuotų žemių teritoriją. Be to, Rusijos specialiosios tarnybos ir separatistų gaujos praktikuoja Sakartvelo piliečių grobimą, kurie kartais grąžinami už išpirką, o kartais žiauriai kankinami ir žudomi.
Rusija taip pat naudoja okupuotas Sakartvelo teritorijas kaip centrus agresijai prieš Ukrainą.
OSINT – okupacijos tyrimai
Tarptautinės žvalgybos bendruomenės „InformNapalm“ savanoriai surinko daug duomenų apie Rusijos kariuomenės karius, dalyvavusius agresijoje prieš Sakartvelą, ir apie tuos, kurie yra okupacinių pajėgų dalyviai. Visų pirma, 7-osios Rusijos karinės okupacinės bazės (karinis vienetas 09332), dislokuotos netoli Gudautos, ir 4-osios Rusijos okupacinės karinės bazės (66431 karinis vienetas), dislokuotos Cchinvalyje ir Džavoje, kareivių ir karininkų duomenys.
Žinoma, kad šių Rusijos karinių bazių kariai taip pat aktyviai dalyvavo agresijoje prieš Ukrainą.
Išvados
2008 m. neįvertinta Rusijos Federacijos ginkluota agresija prieš suverenią Sakartvelo valstybę ir lėta pasaulio bendruomenės reakcija sudarė prielaidas tolesnėms Kremliaus karinėms avantiūroms Europoje, Viduriniuose Rytuose ir Afrikoje.
Rusijos apetitas auga ir vis daugiau valstybių tampa hibridinio karo aukomis, panaudojant įprastines Rusijos pajėgas ir ginkluotus samdinius. Daugelį metų Ukraina tebėra Rusijos agresijos taikinyje, kuri taip pat gali plisti Baltarusijoje ir Baltijos šalyse. Tik griežta pasaulio bendruomenės reakcija, sustiprintos ekonominės sankcijos ir parama okupuotų teritorijų išlaisvinimui gali priversti agresorių atsisakyti tolesnių agresyvių planų. Agresijos kaina turi būti nepakeliama Rusijos Federacijai, o aukščiausia karinė-politinė vadovybė ir karo nusikaltėliai turi būti teisingai nubausti. Priešingu atveju nebaudžiamas blogis tik augs.
Daugiau skaitykite – informnapalm.org/lt
