Žuvusiųjų giminaičiai nesėkmingai siekė teismuose peržiūrėti prokuratūros sprendimą atsisakyti tirti šiuos įvykius, kad būtų galima nustatyti, ar jie nebuvo genocido aktas.
Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistus kelių žemesnės instancijos teismų sprendimus, priimdamas nutartį, kad 1940 metų įvykiams turi būti taikomas sovietinis Baudžiamasis kodeksas, priimtas 1926 metais.
Pagal šį kodeksą nusikaltimams taikomas 10 metų senaties terminas.
Katynės miške netoli Smolensko buvo sušaudyti 22 tūkst. lenkų, tarp jų – 15 tūkst. lenkų karininkų, likusių Sovietų Sąjungos kontroliuojamoje teritorijoje, kai ji Lenkiją pasidalijo pagal Molotovo-Ribbentropo paktą su nacistine Vokietija.
Advokatė Ana Stavickaja, atstovaujanti 10-ies žuvusiųjų giminaičių interesams, pažadėjo paduoti skundą į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, kur jau yra dviejų lenkų skundai dėl Katynės bylos.
Apie Katynėje netoli Smolensko aptiktą masinių žudynių vietą vokiečiai paskelbė 1943 metų balandžio 13 dieną. Tačiau jau po dviejų dienų Maskvos radijas apkaltino vokiečius lenkų žudynėmis, aiškindamas, kad lenkų karininkus jie sušaudė 1941 metais. Šios versijos laikėsi ne tik SSRS, bet ir liaudies Lenkijos vadovai.
Tiesa paaiškėjo tik daugiau kaip po pusės amžiaus. 1990 metų balandžio 13 dieną Maskva prisipažino, jog lenkų masines žudynes Katynėje, Charkove ir Tverėje vykdė NKVD.
1992 metais Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas paviešino dokumentus, apkaltinančius žudynėmis SSKP CK politinį biurą ir J.Staliną. Po metų viešėdamas Lenkijoje B.Jelcinas perdavė dalį Katynės žudynių dokumentų.
2005 metais Rusijos karinė prokuratūra baigė beveik 14 metų trukusį Katynės žudynių tyrimą ir pripažino, kad tai nebuvo masinės žudynės, todėl nieko negalima teisti. Rusija nuslėpė net 116 iš 183 tyrimo bylos tomų.
