Keičiantis valdžiai, ypač – prezidentams, Kijevas kaimynams rodydavo tai daugiau, tai mažiau prielankumo. Tačiau jau kone dešimtmetį santykiai buvo itin priešiški. Jie smarkia pablogėjo 2014-ųjų pradžioje, kai po kelis mėnesius užtrukusių protestų ir vadinamosios Orumo revoliucijos iš posto buvo pašalintas prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Gyventojų nepasitenkinimą sukėlė jo sprendimas nepasirašyti asociacijos su Europos Sąjunga (ES) sutarties, kurią, beje, pasikeitusi valdžia netrukus palaimino.
V.Janukovyčiaus pabėgimą į Rusiją sekė Krymo okupacija ir aneksija bei Maskvos remiamų separatistinių Donecko bei Luhansko regionų pasiskelbimas respublikomis.
Dvi valstybes, 1922 m. buvusias tarp Sovietų Sąjungos įkūrėjų, nuo seno siejo tvirti socialiniai ir kultūriniai ryšiai. Rusiškai kalba nemažai Ukrainos gyventojų.
Tačiau Rusija nuo seno priešinosi Kijevo norui šlietis prie ES ir NATO. Jos prezidentas Vladimiras Putinas vadina Ukrainą Vakarų marionete, kuri esą niekada nebuvo tikra valstybė.
Be to, jis baiminasi, kad, Ukrainai tapus šių organizacijų nare, Vakarų sąjungininkai apribos Rusijos priėjimą prie Juodosios jūros.
Įtampa – nuo nepriklausomybės pradžios
Diskutuotinų temų Rusija ir Ukraina turėjo nuo pat 1991 m., kai nustojo egzistuoti Sovietų Sąjunga. Ukraina po sovietmečio paveldėjo trečias pagal dydį pasaulyje branduolinių ginklų atsargas kartu su jų kūrimo bei gamybos priemonėmis. Be kita ko – daugiau nei 100 tarpžemyninių balistinių raketų su 1,7 tūkst. kovinių galvučių.
Tiesa, nors Ukraina fiziškai turėjo šiuos ginklus, jų kontrolė priklausė nuo Rusijos. Netrukus Kijevas savanoriškai sutiko atsisakyti branduolinių ginklų.
Buvo nesutariama dėl Juodosios jūros laivyno ir jo bazių, labiausiai – Krymo pusiasalyje esančio Sevastopolio.
Lyg alyva į ugnį buvo svarstymai, kam priklauso laivynas, Ukrainos noras vykdyti narystės NATO veiksmų planą, Rusijos politikų teritorinės pretenzijos į kai kurias Krymo dalis ir Valstybės Dūmos pareiškimas, kad 1954 m. pusiasalis Ukrainai buvo padovanotas neteisėtai. Dėl to šis Ukrainos regionas buvo nuolatinis diskusijų objektas.
Galiausiai klausimas buvo išspręstas trimis susitarimais – vadinamąja Padalijimo sutartimi. 1997 m. buvo sutarta, kad Rusijai atiteks daugiau nei 80 proc. laivyno, ji savo ruožtu įsipareigojo sumokėti 526 mln. JAV dolerių kompensaciją.
Ukraina sutiko išnuomoti Kryme esančią laivyno infrastruktūrą Rusijai iki 2017-ųjų su automatinio pratęsimo 5 metams galimybe. Metinis nuomos mokestis – 97 mln. JAV dolerių – turėjo būti išskaičiuojama iš Ukrainai tiekiamų dujų kainos.
Rusijai taip pat buvo leista Kryme dislokuoti iki 25 tūkst. karių, 24 artilerijos sistemas, 22 karinius lėktuvus, 132 šarvuočius. Kartu ji buvo įpareigota „gerbti Ukrainos suverenitetą, jos įstatymus ir nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus“.
Dar vienas diskusijų objektas buvo energetikos išteklių tiekimas, mat dar nuo sovietmečio kai kurios naftos ir dujų tiekimo į Vakarų Europą linijos ėjo per Ukrainą.
Pabėgo prieš pat apkaltą
Nepaisant įvairių apsižodžiavimų, 2001 m. virš Juodosios jūros per klaidą numušto Rusijos keleivinio lėktuvo su 78 keleiviais ir įgulos nariais (ukrainiečiai pripažino, kad į jį pataikė per pratybas paleista raketa, dėl to nusprendė sumokėti aukų šeimoms po 200 tūkst. JAV dolerių), artėjant 2004 m. prezidento rinkimams įkaitusios politinės atmosferos, Leonido Kučmos kadencijos pabaigoje valstybių santykiai klostėsi kur kas sklandžiau.
Beje, kaip tik 2004-ųjų pabaigoje V.Putinas žurnalistams tvirtino, kad Rusija neturi jokių planų aneksuoti kurią nors šalį. Naujasis prezidentas Viktoras Juščenka savo ruožtu turėjo aiškintis, jog Ukrainos noras įstoti į NATO nerodo, kad jos politika yra antirusiška (Kremlius kaip tik taip traktavo šiuos planus).
Ukrainoje net įsiplieskė diskusijos, ar rusų kalbai nereikėtų suteikti valstybinės kalbos statuso. Mat bemaž trečdalis šios šalies gyventojų ją laiko gimtąja.
Bet per konfliktą dėl dujų 2009 m. Rusijos žiniasklaida kone vieningai Ukrainą piešė kaip agresyvią ir godžią šalį, kuri tenorėjo susivienyti su Maskvos priešais bei naudoti pigias rusiškas dujas.
Rusijos-Sakartvelo karo metu Maskvos ir Kijevo santykiai dar labiau pašlijo dėl to, kad Ukraina rėmė kartvelus ir tiekė jiems ginklus.
2010-aisiais tuometis Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius – pats prorusiškiausias iš šios šalies lyderių – ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas pasirašė sutartį dėl karinio laivyno bazės Sevastopolyje nuomos 25 metams už nuolaidą gamtinėms dujoms. Ir pastarasis, ir po jo į prezidento postą grįžęs V.Putinas džiaugėsi, kad per V.Janukovyčiaus kadenciją dvišaliai santykiai stipriai pagerėjo.
Likus geriems metams iki jo kadencijos pabaigos, prasidėjo įvykiai, bent iš dalies susiję su tuo, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje.
2013 m. Ukraina tapo stebėtoja Eurazijos muitų sąjungoje, bet po kelių mėnesių turėjo pasirašyti asociacijos ir laisvos prekybos su ES sutartį. Šie statusai nebuvo suderinami, tad rugpjūtį Rusija sustabdė prekių importą iš Ukrainos. Taip ji tarytum bandė užkirsti kelią sutarčiai, nors esą net netikėjo, kad sutartis gali tapti realybe.
Maskva įspėjo Kijevą, kad sutartis su ES reikštų finansinę katastrofą ir galbūt valstybės griūtį. Dokumentas turėjo būti pasirašytas Vilniuje (mat Lietuva tuo metu pirmininkavo ES Tarybai) pačioje lapkričio pabaigoje, tačiau likus kelioms dienoms V.Janukovyčius sustabdė pasiruošimą šiai procedūrai.
Tai įplieskė didžiulius protestus Kijeve, kurie netrukus buvo pavadinti Euromaidanu ir tęsėsi kelis mėnesius. Kulminaciją jie pasiekė 2014 m. vasario antroje pusėje – per kelias dienas, pavadintas Orumo revoliucija, žuvo daugiau nei šimtas protestuotojų.
Šių įvykių įkarštyje, vasario 21-ąją, parlamento opozicijos lyderiai pasirašė susitarimą su V.Janukovyčiumi dėl pirmalaikių rinkimų ir laikinos vienybės vyriausybės suformavimo.
Jau kitą dieną prezidentas, prieš pat balsavimą dėl apkaltos, paliko sostinę. 73 proc. parlamentarų pritarė, kad V.Janukovyčius būtų pašalintas iš prezidento posto kaip negalintis eiti savo pareigų.
Krymą perėmė vienu ypu
Tuomet įvykiai ėmė keisti vienas kitą. Naktį iš vasario 22-osios į 23-iąją V.Putinas situaciją aptarė su saugumo struktūrų vadais. Jau paryčiais, baigiantis susitikimui, jis esą davė nurodymą: „Turime pradėti dirbti, kad Krymą sugrąžintume Rusijai“.
Po kelių valandų Sevastopolyje keli tūkstančiai mitinguotojų paskelbė norį prisijungti prie šios šalies. Vasario 27 d. būriai Rusijos karių be skiriamųjų ženklų užėmė Krymo parlamentą ir strateginius pusiasalio miestus.
Kovo 16-ąją surengtame referendume daugumai jo gyventojų esą pritarus, Krymas kartu su Sevastopoliu tapo Rusijos federaliniais subjektais. Netrukus jį Maskva net pripažino suverenia valstybe ir ėmėsi pusiasalio aneksijos.
Taip pat skaitykite: Žaliųjų žmogeliukų istorija: receptų, kaip elgtis su niekieno pajėgomis, yra
Aukščiausioji Rada netrukus paskelbė, kad Krymas su Sevastopoliu yra laikinai okupuoti Rusijos kariuomenės, bet išlieka neatskiriama Ukrainos dalimi, kurioje galioja šios šalies įstatymai.
2014 m. kovą ir balandį rytų Ukrainoje nuvilnijo protestų banga, o Donecko ir Luhansko sritys buvo paskelbtos „liaudies respublikomis“. Donbaso regione prasidėjo ginkluoti susirėmimai tarp prorusiškai nusiteikusių separatistų ir Ukrainos karių. Per pastarųjų metų konfliktus šalies rytinėje dalyje žuvo apie 13 tūkst. ukrainiečių karių ir civilių gyventojų.
2014 m. rudenį Ukrainos vyriausybė ir Donecko liaudies respublika (DLR) bei Luhansko liaudies respublika (LLR) pasirašė paliaubas, bet tai kovų nenutraukė.
Prieš septynerius metus Rusija, Ukraina, Prancūzija ir Vokietija pasiekė vadinamąjį Minsko taikos susitarimą dėl visiško ugnies nutraukimo šiose teritorijose ir Kijevo valdžios jose atkūrimo, suteikiant ypatingą statusą. Tačiau jo nebuvo laikomasi.
Netrukus Ukraina ir Rusija ėmė viena po kitos nutraukti įvairias sutartis, tam tikrų produktų ir žaliavų tiekimą, skrydžius, didinti muitus, neįsileisti atlikėjų ir menininkų. Ukraina rekomendavo savo piliečiams vengti kelionių į kaimyninę šalį, uždraudė komercinį knygų importą iš Rusijos.
2018-ųjų pradžioje Aukščiausioji Rada įstatymu paskelbė teritorijas, užimtas DLR ir LLR „laikinai okupuotomis Rusijos“, o šią pavadino agresore.
Įspėjo apie „pabaigos pradžią“
Prieš metus Donbase vėl suaktyvėjo susirėmimai, pranešta apie pastebėtą karinės technikos judėjimą įvairiose vietose Rusijos pusėje.
Rusijos vyriausybė ramino, kad kariai (įvairiais skaičiavimais, 85–90 tūkst.) nekelia jokios grėsmės. Tačiau prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Kozakas buvo įspėjęs, kad jie gins šios šalies piliečius, o bet kokia situacijos eskalacija reikš „Ukrainos pabaigos pradžią“.
Dar 2016-aisiais, kai buvo vicepremjeras, D.Kozakas buvo gavęs užduotį stiprinti Krymo socialinius, politinius ir ekonominius ryšius su Rusija.
Ukrainos prezidentas, buvęs aktorius Volodymyras Zelenskis rinkimus 2019 m. laimėjo žadėdamas sugrąžinti Donbasą. Šis planas, žinia, kol kas neįgyvendintas.
Pernai V.Putinas sustiprino pastangas užkirsti kelią Kijevui judėti JAV ir jų sąjungininkų link. Jis garsiai reikalauja „saugumo garantijų“, įskaitant pažadą, kad Ukraina netaps NATO nare, o ši atitrauks karius, dislokuotus Rytų ir Vidurio Europoje.
Buvo paskaičiuota, kad šiomis savaitėmis Rusija prie Ukrainos sienos sutelkė iki 190 tūkst. karių.
Pirmadienį Maskva pripažino apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę bei įsipareigojo joms teikti karinę paramą, rūpintis jų gynyba. V.Putinas kitą dieną gavo parlamento leidimą naudoti kariuomenę užsienyje.
Nepaisant ištisus mėnesius kartotų pažadų nepulti Ukrainos, ketvirtadienį paryčiais V.Putinas paskelbė pradedantis „specialią karinę operaciją“. Taip jis esą tikisi „demilitarizuot ir denacifikuoti“ Ukrainą šalį ir apsaugoti Rusiją. V.Putino veiksmus pasmerkė visas demokratinis pasaulis.
