Jie juokėsi iš rusų pasirinktų šaukinių – vienas iš jų net pasivadino „Maidanu“, tai nuoroda į Kijevo centrinę aikštę, pasakojo Ukrainos kariai. Tačiau jie taip pat stebėjosi nuolat girdimais skundais.
Vienas rusų karys pasiguodė, kad tą dieną jis visai negavo maisto. Rugpjūčio 24 d., praėjus lygiai šešiems mėnesiams po to, kai Rusija pradėjo puolimą prieš Ukrainą, vienas rusas kitam pasakė, kad tai yra pusmetis nuo tos dienos, kai jie „visi buvo apgauti“, sakė ukrainiečiai.
„Jie demoralizuoti, – sakė 24 metų ukrainiečių karys iš 60-osios brigados, kuris, kaip ir kiti šios istorijos dalyviai, prašė nurodyti jo šaukinį – Parakas. – Tai girdėjosi iš jų balso tono ir to, ką jie kalbėjo“.
Tačiau Ukrainos kariai taip pat jaučia fizinį ir psichologinį nuovargį, nors yra labiau motyvuoti, nes gina savo tėvynę ir stengiasi apsaugoti civilius gyventojus, kasdien žūstančius nuo Rusijos atakų. Kai kurie daliniai, pavyzdžiui, 60-oji brigada, nuo karo pradžios beveik prieš aštuonis mėnesius neturėjo pertraukos. Kova atkakli, ir vadai baiminasi, kad, į frontą atsiuntus mažiau patyrusias pajėgas, jų kovingumas bus mažesnis.
Artėjant tamsioms žiemos dienoms, palaikyti kovinę dvasią yra iššūkis kiekvienai pusei šiame psichologinio išsekimo karu virstančiame mūšyje.
Maskvos pajėgų gretose aukų skaičius didelis, o okupantų daliniai jau daugiau kaip mėnesį traukiasi – iš pradžių šiaurės rytinėje Charkivo srityje, o dabar Ukrainos pietuose. Neseniai Rusijos prezidento Vladimiro Putino įvykdyta mobilizacija privertė vyrus, kurie galbūt netiki karu, jame kovoti.
Ukrainos kariai kaunasi be pertraukos
Iš Ukrainos pusės 60-osios brigados vyrai nėra vieninteliai, kurie negavo ilgesnės pertraukos. 93-oji mechanizuotoji brigada pavasarį padėjo išstumti rusus iš šiaurinio Sumų regiono, o vasarą laikė gynybos liniją prie Iziumo ir dabar yra nuolat bombarduojama Donecko regione.
Vienas brigados karys sakė, kad jo batalionas jau patyrė „daug nuostolių“ ir „neturi pakankamai jėgų ar išteklių“, todėl sakė esąs susirūpinęs, kad Rusija į frontą siunčia 300 000 ar daugiau mobilizuotų vyrų – net jei jie yra nemotyvuoti ir prastai apmokyti.
„Žmonėms reikia poilsio“, – sakė karys ir pridūrė, kad padėtis pablogės, kai atvės orai.
Skirtumas tarp dabartinio laikotarpio ir ankstesnių aštuonerių metų kovų su Kremliaus remtais separatistais rytiniame Donbaso regione yra tas, kad didžiąją to laikotarpio dalį kariai galėjo išeiti atostogų ir atsikvėpti. Buvo reguliarios rotacijos. Jų tarnybos sutartyse buvo numatytos pabaigos datos.
„Jei žmogus žino, kad turės tarnauti 9, 12 ar 16 mėnesių, jis gali pasiruošti fiziškai ir psichologiškai, – sakė 32 metų leitenantas, kurio šaukinys yra Istorikas. – Čia mes nežinome, kada grįšime namo.“
-
J.Borrellis įspėjo Maskvą, kad panaudojus branduolinį ginklą Rusijos pajėgos būtų sunaikintos
-
Opozicijos lyderė: Baltarusijos kariuomenė nesijungs prie Rusijos karo Ukrainoje
-
Naujos Manto Kvedaravičiaus nužudymo detalės: liudininkų pasakojimai ir įtariamųjų paieškos
-
Raudonasis Kryžius reikalauja nedelsiant suteikti prieigą prie karo Ukrainoje belaisvių
„Kai kurie iš mūsų mobilizuotų žmonių apskritai niekada netarnavo, – pridūrė Istorikas. – Jie nebuvo pasirengę tokiems mūšiams.“
Šiam karui pabaigos nematyti. Nors tikriausiai bus pašaukta daugiau ukrainiečių – nuo pat Rusijos invazijos pradžios 18-60 metų vyrams uždrausta išvykti iš šalies – jau kovojantys kariai ir savanoriai nerimauja, kaip naujieji šaukiamieji bus pasirengę kovai.
Kaip sakė vienas karys, „vyksta karas, ir visi, kurie buvo pasirengę kovoti, iš karto išėjo į frontą“.
Parako ir Istoriko kuopa buvo viena iš tų, kurios šį mėnesį padėjo pietinę fronto liniją pastumti dešimtis kilometrų palei vakarinį Dnipro upės krantą, daužydamos besitraukiančius rusus.
Tačiau nors sėkmingas kontrpuolimas pakėlė nuotaiką, per jį žuvusių bendražygių netektis paliko didelių emocinių randų. Šią savaitę per mūšį Parako būrys neteko savo vado, ir jis sunkiai kalbėjo apie vado žūtį. „Mes čia esame šeima“, – sakė jis.
Bataliono vyriausiasis seržantas, pasivadinęs slapyvardžiu Alimychas, išvardijo tris kuopos vadus, kurie buvo sužeisti per Ukrainos kontrpuolimą. Pasak jo, Rusijos nuostoliai buvo kur kas didesni, o seržantai kovų įkarštyje, kai jų vyresnieji karininkai krito, ėmėsi savo pareigų.
Du ukrainiečių batalionai – vienas iš 128-osios kalnų šturmo brigados ir vienas iš 60-osios brigados – buvo kontrpuolimo vakariniame Dnipro upės krante priešakyje. Jie nustūmė rusus iki pat Dudčanų miestelio. Šie daliniai tebėra regione, tačiau jiems buvo įsakyta kelioms dienoms pasitraukti iš mūšio, kad galėtų atgauti jėgas.
Įžūlus kontrpuolimas rusus pribloškė
Kontrpuolimas tęsiamas be jų. Ukraina dabar visiškai kontroliuoja Dudčanus, o Rusijos pajėgos telkiasi toliau į pietvakarius, Mylove. Tačiau rusai turėjo laiko sukurti trečiąją gynybos liniją, sakė 60-osios brigados nariai. Priversti juos vėl atsitraukti bus sunku.
Tačiau čia esantys ukrainiečių kariai įsitikinę, kad psichologinis karas žaidžia jų naudai.
Alimychas „Washington Post“ žurnalistams parodė savo telefone esantį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas prieš dvi dienas pasidavęs rusų karys. Jis dalyvavo naujoje Putino mobilizacijoje ir parodė Alimychui karinį pažymėjimą, iš kurio matyti, kad buvo pašauktas vos prieš savaitę.
„Žmogus be patirties, jis dirbo statybose ir neturi motyvacijos kovoti, nežinau, kodėl jie jį čia atvežė, – sakė Alimychas. – Jis nežino, kodėl jis čia yra.“
Kai praėjusio mėnesio pabaigoje Parakas pirmą kartą išgirdo apie pietinio kontrpuolimo planus, jis juos vertino skeptiškai. Jis manė, kad tai per daug agresyvu ir įžūlu.
Kai jo būrys priartėjo prie rusų pozicijų netoli Zolota Balkos miestelio palei upę, ukrainiečiai vienu metu puolė kiekvieną flangą žnyplių taktika. Kol pėstininkų daliniai artėjo iš vienos pusės, tankai ir šarvuočiai jau buvo apsupti iš kitos.
„Toks įžūlumas juos šokiravo, – sakė Porokas. – Todėl jie pabėgo.“
Kitas būrio karys, 57-erių Zilas, išplėšė kulkosvaidį iš mirštančio ruso rankų. Ant jo kelnių tebėra kraujo dėmė. Šis kulkosvaidžio modelis buvo naujesnis už ukrainiečių turėtąjį, todėl, pasak jo, buvo verta. Parakas jau perdažė ginklą.
Norėdamas išsivalyti galvą po mūšio, Parakas mėgsta nuvažiuoti iki artimiausio miesto ir pabūti tarp taikių žmonių, kur ne visi apsirengę karinėmis uniformomis. Zilui šiek tiek paguodos suteikia laikas, praleistas su vietiniais gyventojais ten, kur jo būrys yra įsikūręs. Viename kaime jis reguliariai šėrė vieno namų ūkio apleistas kiaules, kol šeimininkai grįžo jų pasiimti. Zilas, prieš karą dirbęs stogdengiu, padėjo kitam vyrui sutvarkyti nuo apšaudymo nukentėjusį namą.
„Tai buvo žmonių pragyvenimo šaltinis, – sakė Zilas. – Ką jie padarė, kad su jais taip pasielgė?“
Artėjantis naujas rusų antplūdis kelia įvairių minčių
Sėdėdami dabartinės bazės kieme, kariai svarstė, ką reikš ką tik mobilizuotų Rusijos karių antplūdis.
Zilas sakė, kad jam gaila artėjančių žmonių netekčių. Parakas sakė, kad jam negaila, ir gūžtelėjo pečiais, kad vyrai, mesti į mūšį be patirties ir motyvacijos kovoti, nėra didelis galvos skausmas. Trečiasis būrio kareivis šaukiniu Dzeusas perspėjo nenuvertinti priešo.
„Įgiję patirties, per mėnesį jie gali virsti elitiniais kovotojais, – sakė Dzeusas. – Mes nežinome. Kai pradėjome, irgi ne visi turėjome patirties“.
Paskui vyrai išsiskirstė į skirtingas puses – kai kurie iš jų susitiko su pasaulio bokso čempionu Oleksandru Usiku, kuris tą dieną lankė Ukrainos pajėgas regione, kad pakeltų moralinę dvasią.
Istorikui, grupės kuopos vado pavaduotojui, einant į savo automobilį, Dzeusas jį sustabdė ir paprašė kreiptis į vyresniuosius karininkus, kad dalinys gautų užtarnauto poilsio.
„Aš dar kartą apie tai užsiminsiu, – pasakė jam Istorikas. – Pažadu.“
