Rugpjūčio pabaigoje Lydos rajono teismas Veišnorijos paskyras socialiniuose tinkluose pripažino „ekstremistine medžiaga“. Daugelis pagalvojo, kad kalba eina apie išgalvotą virtualią valstybę, kuri atsirado po bendrų Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2017“. Iš tiesų į „ekstremistų“ sąrašą buvo įtrauktas nedidelis pramoginių naujienų leidinys tokiu pačiu pavadinimu. Nepaisant to, dėl šios naujienos daugelis prisiminė apie 2017 metų valstybę-pokštą, kuris visų nuostabai, kaip kalba projekto autoriai, išaugo į „internetinę demokratinės Baltarusijos versiją“ – su pasais, kriptovaliuta ir parlamentu. „Meduza“ papasakojo, nuo ko prasidėjo Veišnorija ir kas su ja nutiko per penkerius metus.
Veišnoriją 2017 metų rugpjūčio 29 dieną „įkūrė“ Baltarusijos gynybos ministerija, per brifingą papasakojusi apie bendrų karinių pratybų su Rusija „Zapad 2017“ scenarijų. Baltarusijos valdžios sumanymu, Veišnorija kartu su Lubenija, esančia Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje, ir Vesbarija, esančia Lietuvoje ir Latvijoje, neva užpuolė Baltarusiją, o ši su sąjungininke Rusija gynėsi.
Kariškių fantazija iš karto tapo populiariu memu Baltarusijoje, nes Veišnorijai pratybų žemėlapyje buvo „atiduota“ Baltarusijos šiaurės vakarinė dalis. Pirmiausia, tai regionas, kuriame gyvena didžiausias etninių lenkų procentas ir kur paplitusi katalikybė. Antra, šios Baltarusijos dalies gyventojai per pirmuosius prezidento rinkimus 1994 metais labiau nei kitų Baltarusijos regionų gyventojai palaikė Zenoną Pozniaką – labiausiai tautiškai orientuotą kandidatą, kuris aktyviai kritikavo Aliaksandrą Lukašenką, o 1996 metais buvo priverstas išvykti į JAV ir ten gavo politinį prieglobstį.
Jau kitą dieną, 2017 metų rugpjūčio 30-ąją, baltarusiai Veišnorijai sugalvojo baltą-mėlyną-baltą vėliavą (pagal tautinės baltos-raudonos-baltos vėliavos analogiją), herbą su gandru, karūna ir auksiniu kryžiumi, o baltarusių grupė „Eizva“ sukūrė himną.
Aktyvistai taip pat sukūrė šalies generalinio konsulato interneto svetainę, kurioje buvo galima pateikti paraišką gauti Veišnorijos pasą.
Tviteryje atsirado Veišnorijos užsienio reikalų ministerijos paskyra, o jos atstovai paskelbė, kad Gardine įsisteigė oficiali valstybės rezidencija, Lydoje – vyriausybė ir parlamentas, o Smurgainys tapo kultūros sostine. Visi trys miestai įsikūrę Baltarusijos šiaurės vakaruose. Be to, baltarusiškoje, ukrainietiškoje ir angliškoje „Vikipedijos“ versijose atsirado Veišnorijos puslapiai.
Tuo pat metu, 2017 metų rugpjūčio 30-ąją, Rusijos užsienio reikalų ministeriją parodijuojanti tviterio paskyra „МИД Роисси“ paskelbė apie užmegztus diplomatinius santykius su nauja valstybe, o iki Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų pabaigos socialiniuose tinkluose buvo aktyviai sekama „karinių veiksmų“ eiga, skelbiamos Baltarusijos ir Rusijos armijų nuostolių suvestinės. Galiausiai, kaip pokštavo socialinių tinklų vartotojai, Veišnorija „sutriuškino Baltarusijos ir Rusijos armijas. Realybėje pratybos tiesiog baigėsi, jų scenarijuje nebuvo tokių spalvingų žaidybinių elementų.
Pratybos baigėsi rugsėjo 21-ąją, ir socialiniuose tinkluose buvo atšvęsta Veišnorijos pergalės diena. Tuo metu jau keli tūkstančiai žmonių buvo paprašę šalies pilietybės. 2017 metų spalį „veišnoriečiai“ išsirinko 110 asmenų soimą (taip projekto dalyviai pavadino šalies parlamentą) – 55 deputatus ir 55 opozicionierius.
Po pusmečio aktyvistai parengė parlamento darbo platformą. Deputatai surengė šešias sesijas, kurių metu sukūrė konstituciją ir priėmė visą pluoštą įstatymų, tarp kurių buvo įstatymas „Dėl valstybinės Veišnorijos simbolikos“, įstatymas „Dėl santuokos ir šeimos“, leidžiantis tos pačios lyties santuokas, ir įstatymas dėl „ateities ministerijos“ įsteigimo. Ši ministerija turėjo parengti dokumentą „Ateities strategija“, numatantį, kaip vystysis mokslas ir technologijos. Pirmoji baltarusiška kriptovaliuta – taleris – tapo oficialiai valstybės valiuta.
Veišnorijos soimo deputatai sudarė valstybinių švenčių sąrašą: diena, kai įvyko išgalvotajai valstybei lemtingas Baltarusijos gynybos ministerijos brifingas, rugpjūčio 29-oji, tapo Iniciacijos diena, o rugpjūčio 30-oji – Nepriklausomybės diena. Rugsėjo 21-oji, kai baigėsi karinės pratybos, buvo paskelbta Pergalės septynių dienų kare diena.
2018 metų rudenį per rinkimus į antrojo šaukimo soimą buvo išrinkta 15 deputatų ir 15 opozicionierių. Deputatas Michaelis Koblencas „Meduzai“ paaiškino, kad parlamento nariai buvo padalyti pagal balsų skaičių – 15 populiariausių kandidatų tapo deputatais ir įgijo teisę balsuoti už įstatymų projektus. Opozicionieriams teko patarėjų funkcija. Visi įstatymų projektai būdavo apsvarstomi deputatų „Telegram“ kanale.
Kiekvieno šaukimo parlamentas turėjo dirbi po metus, bet nauji rinkimai nuo to laiko nebuvo surengti.
M.Koblencas paaiškino, kodėl: „Po pirmosios [susidomėjimo Veišnorija] bangos žmonės po truputėlį pradėjo trauktis, prarado susidomėjimą. Ir tuo metu, kai antrojo šaukimo soimo kadencija artėjo į pabaigą, jau tapo aišku, kad skelbti naujus rinkimus nebėra prasmės. Todėl antrojo šaukimo Veišnorijos soimas tęsia darbą, bet, pagal reglamentą, mes turime šešias parlamento sesijas. O kadangi mes savo šešias sesijas jau atidirbome, tai dabar mes neturime įgaliojimų priiminėti įstatymų.“
Pasak deputato, dabar Veišnorijoje gali dirbti tik dvi institucijos – vyriausybė ir saugumo taryba. Tiesa, nauji ministrai gali būti paskiriami tik su soimo sutikimu, kuris iki naujų rinkimų nebeturi teisės jų skirti, o saugumo taryba tėra patariamasis organas. Vienintele išimtimi iš taisyklių tapo soimo priimtas nutarimas dėl Rusijos pripažinimo valstybe-teroriste, kai ji užpuolė Ukrainą.
Oficialioje svetainėje nurodyta, kad per penkerius Veišnorijos egzistavimo metus jos pilietybę gavo beveik 20 tūkst. žmonių. Sumokėti už piliečio ID kortelę arba ką nors nusipirkti suvenyrų parduotuvėje, kur parduodami aplankai pasams, marškinėliai, magnetukai ir taleriai monetų pavidalu, dabar dėl techninių priežasčių negalima, todėl pilietybės suteikimo procesas kol kas sustojo. Projekto dalyviai tvirtina, kad netrukus tai vėl bus galima padaryti mokant kriptovaliuta taleriu.
Paskutinė soimo sesija įvyko 2019 metų birželį, ir nuo to laiko Veišnorija būdavo prisimenama retai. Projekto socialinių tinklų paskyrose retkarčiais pasirodydavo žinučių valstybinių švenčių progomis, o 2021 metais, Veišnorijos saugumo tarybos iniciatyva, aktyvistai organizavo didžiąją Veišnorijos apklausą. Joje dalyvavo 181 žmogus. Į klausimą apie tai, kuo turėtų užsiimti šalies vyriausybė, daugelis (26,1 proc.) atsakė „nežinau, idėja nesuprantama“. Projekto „Telegram“ kanalas per visus tuos metus turėjo vos porą šimtų prenumeratorių.
Apie Veišnoriją iš naujo imta kalbėti tik šių metų rugpjūtį, kai Lydos teismas projektą su analogišku pavadinimu pripažino „ekstremistiniu“. Veišnorijos soimo deputatas M.Koblencas kad pramoginis naujienų leidinys neturi nieko bendro su valstybe, todėl teismo sprendimas jų veiklai įtakos nepadarys. Tačiau, pažymi jis, visa ši situacija turi neigiamą aspektą – valdžia prisiminė apie Veišnoriją ir dabar gali imti persekioti žmones, kurie žavisi demokratinėmis išgalvotos valstybės idėjomis.
Baltarusijos valstybės registre nurodyta, kad juridinis asmuo, kurio vardu registruota Veišnorijos suvenyrų parduotuvė, likviduotas 2022 metų birželį. Projekto dalyviai tvirtina, kad juridinis asmuo buvo panaikintas dar per masinį nevyriausybinių organizacijų likvidavimo vajų 2021 metais ir daugiau nebeturi nieko bendro su svetainės ir parduotuvės veikla.
Paklaustas, kokia bus Veišnorijos ateitis, M.Koblencas atsako, kad ši tema neišsemiama: „Dabar Veišnorija – tai demokratijos simuliatorius. Bent jau kol postsovietinėje erdvėje nėra demokratijos, Veišnorijos tema gyvuos. Todėl, kad, tarkime, gyvena žmogus Baltarusijoje, pas jį valdžioje jau 28 metus Lukašenka, ir ką su tuo daryti? Tu niekur dabar nuo to nepasislėpsi. Eini į internetą – ten yra tokia Veišnorija, iš esmės – internetinė demokratinės Baltarusijos versija. Net kai Baltarusija taps demokratinė, manau, tai [svetainė ir Veišnorijos paskyros socialiniuose tinkluose] išliks vertingu turiniu. Mane tai sudomino tuo, kad tai yra galimybė išbandyti save [politikoje], sukaupti vadovavimo patirties, suvokti, kaip dirba valstybės politika.“
