Panašu, kad Rusijos kariuomenės moralė kelia klausimų, o Ukrainos kariai yra pasirengę kovoti tiek, kiek reikės, juo labiau kad jie turi kur kas daugiau sąjungininkų nei tikėjosi Rusijos gynybos ministerija.
Kaip organizuojamas šis karas, kaip jis baigsis ir kodėl Rusijos vyriausybė jaučia turinti moralinę teisę siųsti į mirtį vis daugiau karių, kurių vis dar trūksta? „Novaja Gazeta. Europa“ žurnalistams į klausimus atsakė rusų karo ekspertas Jurijus Fiodorovas.
Lemiamam mūšiui suburta „mišrainė“
– Kalbamės tuo metu, kai Rytų Ukrainoje prasidėjo mūšis dėl Donbaso. Ar teisingai suprantu, kad dabar tai yra svarbiausias Rusijos prioritetas?
– Taip, neabejotinai. Labai suintensyvėjo karo veiksmai, ypač artilerijos apšaudymai. Pietinis Rusijos kariuomenės flangas, besiveržiantis Zaporižios sritimi, Guliaipolio link, pajudėjo. Apskritai Rusijos puolimas Donbase vyksta trimis kryptimis: iš Iziumsko srities į pietus, iš Melitopolio srities į šiaurę nuo Zaporižios srities bei Luhansko srities kontakto linijos ties Rubižnės, Severodonecko ir Lysyčansko miestais, kur Rusijos kariuomenė bando pralaužti Ukrainos kariuomenės gynybą.
Žinoma, nepasakysiu nieko naujo, jei pakartosiu mintį, kad V.Putinui labai reikia iki gegužės 9 d. pasiekti bent jau tam tikrą sėkmę fronte (kitas klausimas, ką jis pavadins pergale), kad galėtų kalbėtis su Ukraina apie paliaubų detales iš šios perspektyvos.
– Ar Rusijos pajėgos turės pakankamai pajėgų puolimui visuose trijuose frontuose?
– Tai pagrindinis klausimas. Pačiais bendriausiais bruožais galima pasakyti taip: Rusija turi pakankamai ginkluotės ir karinės technikos, įskaitant ir tą, kuri buvo reguliariuose daliniuose prieš prasidedant karui. Jei tikėsime Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenimis, apie 25-30 proc. šiuose daliniuose esančios rusiškos šarvuotosios technikos buvo perimta arba sunaikinta – paskaičiuokite, kiek jos liko.
Galimybė atsiųsti kitus karius, kad kompensuotų nuostolius Ukrainoje, yra labai ribota.
Pagrindinė problema – apmokyto personalo trūkumas: visų pirma eilinių, seržantų ir jaunesniųjų karininkų.
Pabandysiu tai paaiškinti skaičiais.
„Ant žemės“ yra dviejų rūšių kariai: sausumos pajėgos ir oro desantininkai. Jie atlieka lemiamą vaidmenį. Vien bombardavimu laimėti neįmanoma, reikia užimti teritorijas, miestus ir kontroliuoti komunikacijas, o tai galima padaryti tik vykdant antžemines operacijas.
Prasidėjus karui, Rusijos sausumos pajėgose buvo apie 320 tūkst. žmonių, o oro desanto pajėgose – apie 43 tūkst. žmonių. Tokį skaičių nurodo paprastai teisingas Tarptautinis strateginių studijų institutas Londone, nors atviri šaltiniai Rusijoje taip pat nurodo tokius skaičius. Karui su Ukraina jos pasienyje buvo sutelkta apie 190-200 tūkst. vyrų. Kitaip tariant, maždaug du trečdaliai sausumos pajėgų ir oro desanto karių.
Galimybė atsiųsti kitus karius, kad kompensuotų nuostolius Ukrainoje, yra labai ribota. Rusijos Generalinis štabas negali visiškai ištuštinti Vakarų karinės apygardos. Ten likusios karinės pajėgos skirtos konfrontuoti su NATO šalimis. Daugelis Centrinės karinės apygardos dalinių ir junginių jau kariauja Ukrainoje. Tai, kas ten liko, reikalinga reaguoti į grėsmes iš Centrinės Azijos, o ten, atsižvelgiant į Afganistano artumą, gali nutikti bet kas.
Reikia papildomų darbo jėgos rezervų. Jei tikėtume Ukrainos puse, Rusija prarado apie 20 tūkst. vyrų (šių skaičių tikrumas – atskiras klausimas, tačiau jie atrodo gana tikėtini). Prie jų reikia pridėti sužeistuosius, kurie negali kovoti. Statistiškai vienam nužudytajam tenka du-trys sužeistieji. Kitaip tariant, net pačiais minimaliausiais skaičiavimais, Rusijos aukų skaičius šiuo metu siekia apie 60 tūkst. žmonių. Tai labai didelė netektis.
Kas juos papildys? Dalis karių buvo ir yra perkeliama iš Tolimųjų Rytų: tai galima daryti saugiai, nes karas su Kinija nenumatomas. Tačiau nemažai iš ten perkeltų padalinių yra kadriniai padaliniai, t. y. juose jau trūksta personalo. Kai kurie vis dar išvežami iš Vakarų karinės apygardos. Yra informacijos, kad, pavyzdžiui, 106-oji oro desanto divizija iš Tulos apylinkių buvo perkelta į Donbasą. Be to, iš Kyjivo ir Černihivo regionų išvestidaliniai smarkiai nukentėjo.
Todėl „lemiamam mūšiui dėl Donbaso“ buvo surinkta savotiška „mišrainė“, kurią reikia paruošti kovai ir sukurti vientisą bei veiksmingą kariuomenės valdymo sistemą, o tai organizaciniu požiūriu yra sudėtinga. Kiek Rusijai pavyko tai padaryti, labai sunku pasakyti; viskas paaiškės kovinių operacijų metu.
– Kokia vyresniųjų karininkų būklė? Yra daug pranešimų apie pulkininkų ir net generolų didvyrišką žūtį.
– Dėl „didvyriškai“ – reikia atsargiai vartoti terminologiją. Iki to laiko buvo nužudyti septyni generolai, ir jie nebuvo tik žmonės su generolo antpečiais: išskyrus vieną, jie buvo armijų vadai arba vadų pavaduotojai, kitaip tariant, priklausė aukščiausiai karinei hierarchijai. Užuot vadovavę kariuomenei iš savo štabų Rostove ar Voroneže, jie turėjo vykti į priekinę liniją ir vesti karius į mūšį.
Priežastis ta, kad viduriniosios ir jaunesniosios grandies vadai dažnai nesugebėdavo, nenorėdavo vadovauti kariams vietoje. Kai vadas, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, veda savo vyrus į mūšį kumščiais ir kardais, tai liudija apie labai žemą vadovavimo kariams kokybę. Vos tik jie atsidūrė Ukrainos žvalgybos lauke, jų likimas buvo nulemtas.
– Keista, kad propaganda nepateikia šios mirties kaip „politinio patrulio Kločkovo“, kuris per Didįjį tėvynės karą pirmasis puolė į mūšį ir vadovavo kariams, įvaizdžio.
– Matyt, kol kas Rusijos generaliniam štabui užtenka proto nedemotyvuoti ir karininkų korpuso. Karininkai puikiai supranta: jei kariuomenės vadas yra fronto linijoje, vadinasi, reikalai klostosi prastai.
– Net atsižvelgiant į tai, kad Rusijos kariuomenė Donbase dabar yra „mišrainė“, ten sutelkti žmogiškieji ištekliai yra milžiniški. Ir labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu atveju Rusija apsiribotų vien Donbasu (jei jai pavyktų jį užimti). „Karo partijos“ šalininkai, tas pats Ramzanas Kadyrovas, paprastai sako, kad Rusija vėl puls Kyjivą. Ar taip bus?
– Apskritai R.Kadyrovas gali sakyti, ką tik nori. Žinoma, jis atspindi kai kurias nuotaikas valdančiuose sluoksniuose, bet nevadinčiau jo autoritetingu „karo partijos“ nariu – pagal Rusijos standartus ten yra svarbesnių politikų: tas pats Volodinas ir Medvedevas.
Dar kartą pažvelkime į skaičius. Ukrainiečių teigimu, šiuo metu yra 87 rusų batalionai ir taktinės grupės, kurių kiekvienoje yra apie 800 žmonių. Tai yra apie 70 tūkst. žmonių, kurie tiesiogiai dalyvauja kovinėse operacijose. Maždaug tiek pat yra paramos ir aprūpinimo karių: logistikos, radijo ryšio, žvalgybos, kontrolės brigados ir t. t.
Jei R.Kadyrovas sako, kad šias pajėgas Rusija panaudos Kyjivui ar Charkivui pulti, vadinasi, jis nieko neišmano apie karybą. Gynybai paruošto miesto šturmas yra viena sunkiausių, sudėtingiausių ir brangiausių karinių operacijų, kurią lydi didžiausi žmonių nuostoliai.
Palyginimui, kai 1945 m. balandį buvo šturmuojamas Berlynas, jį gynė 100 tūkst. vokiečių karių. Buvo apie 460 tūkst. sovietų karių, apie 12 tūkst. artilerijos pabūklų, labai daug tankų. Puolimas truko dvi savaites, per kurias sovietų kariuomenė neteko 70 tūkst. žmonių, t. y. apie 20 proc. Tai daug. 1945 m. pavasarį Berlyne gyveno 2,5-3 mln. gyventojų, t. y. maždaug tiek pat, kiek dabar gyvena Kyjive.
Kitaip tariant, Kyjivo, Charkivo ar bet kurio kito miesto šturmas, kur kiekvienas masyvus pastatas (ne sovietiniai „skydiniai“, o įprastiniai „stalininiai“ pastatai) paverčiamas gynybine tvirtove, yra labai sudėtinga užduotis. Mariupolio šturmas truko beveik mėnesį, nors dauguma Vakarų stebėtojų teigė, kad miestas žlugs per kelias dienas.
Apskritai galima įsivaizduoti, kaip klostysis situacija Donbase. Apsupti Ukrainos kariuomenę ištisine tranšėjų linija ar panašiai nėra prasmės. Rusija greičiausiai sieks kontroliuoti komunikacijas ir Slovjansko bei Kramatorsko miestus – pagrindinius transporto mazgus. Jei ši kontrolė bus pasiekta, į apsuptą grupuotę nustos tekėti atsargos, o jas pristatyti apeinant kelius bus labai sunku.
Tačiau miestų šturmas, kaip jau minėjome, užtrunka ilgai ir yra susijęs su didžiausiais besiveržiančios pusės nuostoliais. Reikia atsižvelgti į purvą ir lietų. Tokiu metu šarvuočiai negali judėti per laukus, Ukrainos dirvožemis daugiausia yra minkštas juodžemis. Tai reiškia, kad kariai judės kolonomis asfaltuotais keliais. O šarvuočių, sunkvežimių ir degalų cisternų kolonos yra labai pažeidžiamos atakų iš oro ir iš šonų.
Savo ruožtu iš kompetentingų ekspertų Ukrainoje girdime, kad Ukrainos kariai taip pat pradėjo aktyvius veiksmus. Gauta pranešimų, kad Ukrainos kariai išvadavo kelias gyvenvietes į šiaurę nuo Iziumo. Tai reiškia, kad daliai rusų karių prie Iziumo gali kilti pavojus būti apsuptiems. Kitaip tariant, mūšio dėl Donbaso baigtis nenuspėjama.
Pataikyta į pirmą ir paskutinę transporto priemonę, o tada sunaikinta likusi
– V.Zelenskis apskritai teigia, kad Ukraina yra pasirengusi kovoti su Rusija mažiausiai 10 metų. Ką jis turi omenyje? Ar techniniu požiūriu šalis tikrai tam pasiruošusi?
– Ne, žinoma, kad ne! Nei Ukraina, nei Rusija nėra pasiruošusios kariauti 10 metų taip, kaip tai darė pastaruosius du mėnesius. Aktyvioji karo fazė negali tęstis ilgai, nes personalas praranda kovinį pajėgumą, senka ginklų atsargos.
Rusijoje aprūpinimas įmanomas tik mobilizacijos atveju, tačiau tokiu atveju reikia pripažinti „specialiosios operacijos“ nesėkmę ir pasakyti, kad tai iš tikrųjų yra karas, ir labai sunkus karas, o tai neįmanoma.
Be to, mobilizacija negali būti visiška: nėra reikalo ginkluoti 2-3 milijonus žmonių, jie tik sukels chaosą karinėse operacijose. Būtina pašaukti rezervo kariškius su jau įgytomis karinėmis specialybėmis ir įgūdžiais, kuriuos galima paprasčiausiai „atnaujinti“ per kelias savaites, ir mesti šiuos žmones į kovą.
Vienintelė problema ta, kad tai 23-30 metų amžiaus žmonės, daugelis jų jau turi šeimas ir savo planus – ir jie aiškiai nesusiję su karu. Viena yra matyti karą per televiziją, o visai kas kita – asmeniškai dalyvauti šiame košmariškame pragare.
Galime drąsiai teigti, kad Rusija per pirmąsias dvi karo savaites patyrė pusę savo nuostolių.
Apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būklę kalbėti gana sunku. Tačiau galime daryti prielaidą, kad jų būklė nėra tokia bloga, kaip ją pateikia Rusijos propaganda. Ukrainos mobilizacinis potencialas – apie milijoną labai motyvuotų žmonių. Į šalį plūsta ginklai. Prireikus galima atkurti kariuomenės dydį.
Problema ta, kad Ukrainai labai reikia sunkiosios ginkluotės, ypač artilerijos, be kurios neįmanoma laimėti karo. Rusija turi daugiau tokios ginkluotės, bet Ukraina taip pat jos gauna: tankų, artilerijos, moderniausių bepiločių sklaidyklių, galinčių numušti rusų lėktuvus padoriame aukštyje – iki 3-4 kilometrų. Tačiau, kartoju, to nepakanka, nėra aviacijos, tolimojo nuotolio oro gynybos sistemų ir kai kurios kitos ginkluotės.
Tačiau bet kuriuo atveju aktyvioji karo fazė gali trukti ne ilgiau kaip kelis mėnesius. Po to, jei nebus pasiektos paliaubos, karas taps mažo intensyvumo konfliktu.
– Ar įmanoma suprasti apytikslį abiejų pusių nuostolių santykį? Konkrečių skaičių nėra, bet santykis yra bent 1:1, 2:1?
– Šiuo metu abiejų šalių skelbiamus duomenis reikia analizuoti atskirai. Paprastai besiginanti pusė, šiuo atveju Ukraina, patiria 2-2,5 karto mažesnius nuostolius nei besiveržiantys kariai. Be to, galime drąsiai teigti, kad Rusija per pirmąsias dvi karo savaites patyrė pusę savo nuostolių: jei tikėsime Ukrainos duomenimis, per dieną galėjo žūti iki 1 000 žmonių, o tai yra milžiniški nuostoliai.
– Ką tai jums sako? Rusų kariuomenė ėjo visiškai nusiteikusi staigiam karui ir nebuvo pasirengusi tokiai gynybai?
– Žinoma. Svarbu dar kartą priminti, kad tai yra karas, vykstantis per transporto komunikacijas. Tai reiškia, kad kolona driekiasi 6-12 kilometrų, o pirmąsias dvi savaites rusų kariai judėjo be vadinamosios šoninės apsaugos ir beveik be žvalgybos.
Tokiomis sąlygomis Ukrainos kariai juos naikino iš dešinės ir kairės. Tuo metu Ukraina jau turėjo kelis tūkstančius „Javelin“ sistemų, ir kolona buvo sunaikinta labai paprastai: pataikyta į pirmąją ir paskutinę transporto priemonę, o paskui į tuos, kurie buvo įstrigę viduryje, šaudyta iš visų jėgų. Klasikinė schema, kuri buvo nuolat naudojama Afganistane, o vėliau – Čečėnijoje. Pirmieji milžiniški nuostoliai buvo patirti dėl tokių atvejų. Tada rusų kariuomenė pradėjo kariauti „pagal vadovėlį“ – ir nuostoliai, žinoma, sumažėjo.
– Ne kartą minėjote Ukrainos generalinio štabo duomenis. Ar galime pasitikėti Rusijos generaliniu štabu?
– Vėlgi turime pažvelgti į skaičius. Pavyzdžiui, Tarptautinio strateginių studijų instituto duomenimis, likus metams iki karo Ukraina turėjo 63 atakos sraigtasparnius. Rusijos Federacijos gynybos ministerijos duomenimis, tokių sraigtasparnių buvo 149, iš kurių 105 balandžio 17 d. jau buvo sunaikinti. Tas pats vaizdas ir su orlaiviais: institutas nurodo 125 orlaivius, o Rusijos gynybos ministerija jau kalba apie 143 sunaikintus orlaivius.
– Ir tuo pat metu jų netrūksta.
– Jų netrūksta, jų yra! Rusijos kariuomenė teigia, kad sunaikinta 95 proc. Ukrainos tankų ir šarvuočių bei 66 proc. artilerijos. Tačiau kariuomenė, neturinti šarvuočių, negali kovoti: ji tiesiog turi išsisklaidyti. Todėl tokius Rusijos gynybos ministerijos duomenis vertinu labai abejotinai ir skeptiškai.
Prieš kelias dienas Gynybos ministerija pateikė duomenis apie Ukrainos kariuomenės nuostolius: 23367 žmonės. Bet kaip galima suskaičiuoti priešo nuostolius vieno žmogaus tikslumu?
Bet kokie skaičiavimo metodai karo atveju yra labai apytiksliai. Ukrainos pusė teigia, kad Rusijos pajėgos kovose prarado apie 20 tūkst. žmonių – plius minus 10 proc., tai yra pagrįstas požiūris. O bandymas viską suskaičiuoti iki tikslaus asmens atrodo labai neįtikėtinai. Tai atrodo kaip noras padaryti įspūdį auditorijai.
– Kaip ilgai Rusija gali slėpti savo nuostolius?
– Rusijos visuomenė apskritai yra labai tolerantiška praradimams. Be to, kariuomenės gretas sudaro provincijos vaikai. Regioniniame centre jie gauna pranešimą, kad žuvo du, trys ar net dešimt žmonių, o vietiniai gyventojai tik papurto galvą: na, toks jau tas karas.
Taip jau yra, kad nuostoliai išsisklaido ir nedaro įspūdžio. Jei, pavyzdžiui, viename srities centre būtų nužudyta tūkstantis žmonių, tai būtų pastebima ir būtų paveikę vietos gyventojų požiūrį į patį karą. O kadangi tokio dalyko nėra, nuostolius galima slėpti gana ilgai.
– Susidaro įspūdis, kad Rusija turi kompleksą dėl duomenų apie nuostolius. Net kai kalbama apie kokios nors įrangos praradimą, sugalvojama istorija apie gaisrą ir nuskendimą vilkimo metu, kaip buvo kreiserio „Moskva“ atveju, bet ne apie į jį pataikiusias raketas. Man atrodo, kad tai psichologinis dalykas.
– Čia yra keletas svarbių dalykų. Rusijos kariuomenės vadai, netekę kreiserio, pirmiausia galvoja apie tai, kaip atsiskaityti savo viršininkams, ir tik tada apie tai, kaip gelbėti žmones.
Jei neteisingai pranešite viršuje apie tai, kas nutiko, galite sumokėti savo antpečiais. O jei sakysite, kad visa problema kilo dėl gaisro, kurio priežastis nežinoma (to neįmanoma patikrinti, nes kreiseris nuskendo), tuomet atsakomybė tenka pramonės įmonėms, kurios prieš dvejus metus atliko kreiserio remontą. Atsiranda galimybė manevruoti atsiskaitant prezidentui. Kodėl kilo gaisras? Kai kreiseris buvo remontuojamas, kažkas buvo neteisingai sumontuota. Kaltas ne laivo vadas, o vyriausiasis įmonės inžinierius.
Antra, „Moskvos“ praradimas karo jūreiviams yra sunkus psichologinis smūgis, tačiau, siekiant netraumuoti visuomenės, bandoma sumažinti įvykio svarbą. Pataikė ne raketos, o ugnis – na, taip, mes praradome kreiserį, ką jau padarysi.
– Kaip kreiserio „Moskva“ netektis pakeis Rusijos strategiją Juodojoje jūroje?
– Jo praradimas sutrikdė Juodosios jūros laivyno darbą, nes „Moskva“ turėjo didelę štabo grupę, kuri buvo atsakinga už visus laivus. Be to, kreiseris turėjo galingą priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri sudarė savotišką skėtį visiems kitiems laivams Juodosios jūros šiaurės vakarinėje dalyje ir visame regione, ir jie galėjo būti palyginti ramūs, kad nebus apšaudomi iš oro.
– Ar tai vienintelis „skėtis“ visame Juodosios jūros laivyne?
– Tiesą sakant, taip. „Moskva“ turėjo oro gynybos sistemą S-300, tačiau tai buvo jūrinis variantas. Tai buvo būtent ta apsauga.
– Ar kreiserio, nuo kurio buvimo priklausė viso laivyno saugumas, sunaikinimas yra pirmiausia Ukrainos sėkmė, ar Rusijos neatsargumas?
– Abu. Tokios klasės laivas kaip „Moskva“ teoriškai turi patikimą apsaugą nuo sparnuotųjų raketų, tačiau ši sistema neveikė, nes „Moskva“ buvę radarai šių raketų neaptiko. Kodėl – didelis klausimas. Egzistuoja versija, kad „Bayraktar“ dronas apgadino radaro anteną. Galbūt taip, bet dar reikia nueiti ilgą kelią, kad tai išsiaiškintume.
– Ukrainos kariai dvelkia didvyriškumu, o Rusijos kariuomenė atrodo šiek tiek vangi. Ar tai klaidingas įspūdis?
– Ne, tai visiškai sąžininga. Reikia pasakyti, kad didžioji dalis Rusijos laimėjimų šiame kare priklauso nuo pirmųjų dviejų puolimo savaičių – kartu su milžiniškais nuostoliais per tą laiką. Toliau karas tapo poziciniu karu, kuriame buvo siekiama daugiau vietinių tikslų iki pat kelių kryžkelių kontrolės.
Tačiau svarbu štai kas: pirmosiomis savaitėmis besiveržianti kariuomenė visada patiria tam tikrą diskomfortą ir net Ukrainos kariuomenė pripažino, kad jos priešininkai tai žino. Tada kilo sumaištis: kariuomenė ėmė suprasti, kad kažkas negerai.
Tokio masto kare aukos yra milžiniškos, sąlygos labai sunkios. Tuomet kovos dvasia krenta savaime, atsiranda psichologinių problemų.
Susidorojimas su generolais tęsis ilgą laiką
– Ar galima sakyti, kad prasidėjus Rusijos teritorijų apšaudymui karas oficialiai persikėlė į Rusijos teritoriją?
– Aš taip nesakyčiau. Oficialių pareiškimų apie tai nėra, be to, patriotiniai telegramo kanalai visais įmanomais būdais kritikuoja pasienio regionų vadovybę, sakydami, kad ji nepasirengusi ginti savo gyventojų.
Dabar jie stengiasi atsargiau kalbėti šia tema. Jei pamenate, didžiausias apšaudymas buvo, kai Belgorodo srityje buvo sunaikinta naftos saugykla. Iš pradžių Rusijos gynybos ministerija teigė, kad ataką įvykdė Ukrainos sraigtasparniai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šie sraigtasparniai daugiau kaip 80 km nebaudžiamai skrido per Rusijos oro gynybos objektų kontroliuojamą teritoriją ir vėl grįžo atgal.
Už tai iš labai aukšto rango generolų galėjo būti atimti antpečiai. Todėl jie stengėsi atidėti į šalį šią versiją ir teigė, kad tyrimu siekiama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų ten įvyko.
– Kaip itin jautrios nesėkmės paveiks paties gynybos ministro Sergejaus Šoigu poziciją?
– Kai viskas baigsis, Putinui reikės atpirkimo ožių. Žinoma, kai kurių generolų, įskaitant gynybos ministrą ir Generalinio štabo viršininką, pozicijos jau susvyravo. Visiems akivaizdu, kad jie kariauja ne per daug kvalifikuotai. Manau, kad tai akivaizdu ir Putinui. Tačiau manau, kad Putinas bijo įkalinti ar atleisti kelias dešimtis aukšto rango generolų dabar arba iš karto po karo. Atsakomųjų veiksmų bus, tačiau jie tikriausiai bus paskirstyti per tam tikrą laiką.
– Ar Putinui akivaizdu, kad žemesnio rango kariškiai Ukrainos teritorijoje elgiasi siaubingai? Turiu omenyje civilių prievartavimą, plėšikavimą, žudymą, plėšikavimą.
– Reikia būti psichiatru, kad suprastum, ką galvoja Putinas. Austrijos kancleriui jis atsakė, kad viskas yra klastotės ir inscenizuoti šaudymai. Manau, kad Putinas tiesiog nėra pasirengęs pripažinti šios tiesos.
Vasario 24 d. rytą „Facebook“ parašiau, kad jaučiu du jausmus – gėdą ir neapykantą. Šie jausmai išlieka ir net sustiprėja.
Be to, jis bijo pranešti apie tai, kas iš tikrųjų vyko ir vyksta, nes yra įsitikinęs, kad tai klastingų Vakarų, britų žvalgybos ir Ukrainos machinacijos. Psichologiniu požiūriu šios versijos Putinui tinka labiau nei tiesos pripažinimas, kuri net ir jam pačiam tikriausiai būtų šokiruojanti.
– Su Putinu viskas aišku, bet ką mano generolai? Jie yra arčiau viso to, todėl psichologiškai jiems viskas, kas vyksta, turi būti labai nemalonu.
– Nežinau, nesu tikras. Tai, kas įvyko Bučoje, yra gana standartinis Rusijos kariuomenės veikimo būdas. Panašūs dalykai vyko ir Afganistane, nors galbūt ne tokiu mastu. Jei skaitote Afganistano karo veteranų atsiminimus, kai kurios scenos ten yra tiesiog siaubingos. Tik pagalvokite, kas 1944 m. vyko Rytų Prūsijoje, o 1945 m. – Vokietijoje! Iki dviejų milijonų vokiečių moterų buvo išprievartautos, o daugelis vėliau nužudytos!
– Ar tai galima vadinti šiuolaikiniu rusų kareivio įvaizdžiu, ar tai bendra karo liga, kai žmonės tampa dar labiau įsibaiminę ir išdrįsta daryti niekšiškus dalykus, apie kuriuos taikos metu net nebūtų pagalvoję?
– Senovėje jis buvo plačiai paplitęs. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo smurtas prieš civilius gyventojus išsivysčiusiose šalyse, jau nekalbant apie sovietų kariuomenę, buvo laikomas nepriimtinu, o dabar – dar labiau. Karo taisyklės pasikeitė, ir nors karo nusikaltimai taip pat vykdomi, jie yra daug retesni ir mažesnio masto.
– Ar šis karas parodė, kuris ginklas galingesnis – Vakarų ar Rusijos?
– Rusija Ukrainoje kovoja daugiausia sovietinių laikų ginklais. „Kalibr“ yra sovietinės konstrukcijos. „Iskander“ yra modernizuota raketa „Oka“, kuri buvo sunaikinta pagal Trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų sutartį, tačiau 1990-aisiais buvo atkurta.
Kalbant apie Vakarų ginklus, „Javelin“, naujausios kartos „Stinger“, britų oro gynybos sistema „Starstreak“ yra modernūs, aukštesnių technologijų ginklai, pranašesni už tuos, kuriuos turi Rusijos kariuomenė.
– Taigi vienintelis rusiškų ginklų pranašumas yra tas, kad dabar mūšio lauke jų tiesiog yra daugiau?
– Taip, žinoma.
– Ar aktyvioji karo fazė baigsis iki gegužės 9 d.?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą. Turime atsižvelgti į Ukrainos, kuri nėra pasirengusi daryti teritorinių nuolaidų Rusijai, poziciją. Tokiu atveju Ukraina yra pasirengusi tęsti aktyviąją karo fazę tol, kol bus atkovotos po vasario 24 d. užgrobtos teritorijos, arba tol, kol Kyjivas bus nugalėtas ir priverstas pripažinti, kad dalis šalies kurį laiką bus okupuota Rusijos.
Kitas klausimas – ką Putinas pasiūlys Rusijos visuomenei kaip pergalę? Minimali programa – pasitraukti iki Donecko ir Luhansko sričių administracinių ribų ir priversti atsisakyti Ukrainą narystės NATO. Visuomenei ir elitui tai gali būti parduodama kaip didžiulė sėkmė. Tačiau nesu tikras, kad per artimiausias 2-3 savaites Rusijai pavyks pasiekti šių regionų ribas. Taigi gali būti, kad karas tęsis ir po gegužės 9 d.
– Vasario 24 d., kai prasidėjo karas, pagrindinė emocija, apėmusi žmones, buvo siaubas suvokus, kad tai vis dėlto įvyko, nors daugelis iki galo netikėjo tokiu scenarijumi. Ar dabar, praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios, tas siaubas vis dar tebėra, ar karas jau tapo įpročiu?
– Vasario 24 d. rytą „Facebook“ parašiau, kad jaučiu du jausmus – gėdą ir neapykantą. Šie jausmai išlieka ir net sustiprėja.
