„Facebook“ socialiniame tinkle platinamas įrašas, kuriame cituojamos Kremliaus įkurtos Rusijos karinės-istorinės draugijos tezės.
„Prieš prisijungdama prie Rusijos imperijos, Suomija buvo apgailėtina Švedijos karalystės kolonija. Aleksandro I valia ji tapo didžiąja kunigaikštyste su plačiausios autonomijos teisėmis.
1917 m. sovietų valdžia paskelbė pripažįstanti savo kaimynės nepriklausomybę. Suomijos vadovybė nedelsdama paskelbė apie „Didžiosios Suomijos“ sukūrimą, kuriai turėjo priklausyti ir Kolos pusiasalio, Murmansko, Archangelsko, Suomių įlankos pakrantės, įskaitant Sankt Peterburgą ir Estiją, teritorijos aplink Ladogos ir Onegos ežerus iki Permės.
Antrojo pasaulinio karo metais Suomija buvo nacių sąjungininkė. Suomiams pavyko užimti didelę dalį sovietinės Karelijos ir iš šiaurės blokuoti Leningradą.
Po karo Sovietų Sąjunga leido Suomijai ne tik išlikti neutraliai, bet ir gauti daug naudos iš prekybos su mūsų šalimi.
Šiandien Suomija remia šiuolaikinį Europos neonacizmą. Ar gali būti, kad neapgalvota Suomijos vadovybė po NATO sparnu atgaivina svajonę apie „Didžiąją Suomiją“? Juk daugelis suomių šalies vadovybėje vis dar mato savo sienas rytuose iki pat Uralo kalnų“.
Sukurta iškraipyti istorijai
Rusijos prezidento įsaku 2012 metais įsteigta institucija „Rusijos karinė-istorinė draugija“ ne kartą užsitraukė tiek rusų, tiek užsienio šalių pasipiktinimą dėl itin savotiško istorinių faktų interpretavimo.
Pavyzdžiui, šios draugijos interneto svetainėje 1410 m. liepos 15-oji (Žalgirio mūšis) nurodoma kaip Rusijos karinės istorijos atmintina data.
Pasirodo, kad tą dieną „Rusijos kariuomenė ir jos sąjungininkai lietuviai, čekai ir lenkai nugalėjo vokiečių riterius“.
Jos steigėjų tarpe yra Rusijos kultūros bei gynybos ministerijos.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vertinimu, ši institucija yra Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš kaimynines valstybes dalis.
„Vykstant Rusijos agresijai Ukrainoje, akivaizdu, kad Rusija vis intensyviau investuoja į nekarines priemones savo tikslams siekti regione, į kurį patenka ir Baltijos šalys“, – tvirtinama KAM informacinio atsparumo skatinimui skirtoje svetainėje.
Aleksandras I išsaugojo švedų valdymo laikų teises ir laisves
Iš tiesų autonominės Suomijos didžiosios kunigaikštystės įkūrimas buvo svarbus etapas suomių tautos istorijoje ir šiandien laikomas pirmuoju svarbiu žingsniu į nepriklausomą ir nacionalinę valstybę.
1809 Borgå (dabar Porvoo) mieste posėdžiavęs Suomijos luomų susirinkimas (Landtagas) nustatė Suomijos didžiosios kunigaikštystės statuso apmatus, o Aleksandras I patvirtino plačią Suomijos autonomiją.
Plačiau skaitykite: Tarp nacių ir sovietų: ką patyrė Suomija per Antrąjį pasaulinį karą
Rusijos imperatoriai tapo Suomijos didžiaisiais kunigaikščiais, jų valdžios atstovai generalgubernatoriai (dažniausiai rusai) formaliai vadovavo Senatui (jį sudarė ūkio ir teisės skyriai, atitinkantys vyriausybę ir aukščiausiąjį teismą, senatorius – tik Suomijos gyventojus – skyrė imperatorius).
Taip pat buvo patvirtintas senųjų įstatymų, laisvių ir privilegijų išsaugojimas. Liuteronybė liko oficialia religija, švedų kalba – valstybine kalba.
Pats imperatorius savo oficialioje kalboje pabrėžė pagarbą suomių kultūrai bei istorijai:
„Šia proga mes norėjome iškilmingu aktu, priimtu jų akivaizdoje ir paskelbtu Aukščiausiojo šventovėje, sustiprinti ir patvirtinti (liudyti) jų religijos išsaugojimą kartu su laisvėmis ir teisėmis, kuriomis naudojosi kiekvienas dvaras atskirai ir apskritai visi Suomijos gyventojai.
Pranešdami šį aktą Mūsų ištikimiems pavaldiniams Suomijoje, kartu norime jiems pranešti, kad, kadangi laikomės ir atsižvelgiame į senuosius šios šalies papročius, ištikimybės priesaiką, kurią laisvai ir be prievartos, laisvai ir be prievartos davė bajorų luomo atstovai apskritai, o ypač valstiečių luomo deputatai už save ir už savo brolius namie, laikome galiojančia ir privaloma kiekvienam be išimties Suomijos gyventojui“.
Taigi, privilegijuotą ir unikalią Suomijos padėtį Rusijos imperijoje sudarė tai, kad ji išsaugojo švedų valdymo metu susiformavusią administracinę ir socialinę struktūrą.
Suomijos vyriausybė niekada nesiekė sukurti „Didžiosios Suomijos“
„Didžiosios Suomijos“ idėja iš tiesų turėjo šalininkų, tačiau ji niekada nebuvo paskelbta oficialia valstybine ideologija ir nelėmė Suomijos valstybės politikos.
1917 m. gruodžio 4 d. Nepriklausomybės deklaracijoje nieko nekalbama apie Didžiąją Suomiją ir nepareikšta jokių pretenzijų į svetimas žemes (ypač iki Uralo). Apie santykius su Rusija joje rašoma taip:
„Rusijos tauta, nuvertusi carizmą, ne kartą aiškiai pareiškė, kad suteikia Suomijos tautai teisę spręsti savo ateitį remiantis šimtmečių kultūros raida.
Tvirta suomių tautos valia buvo išlaikyta per karo baisumus ir remiasi principu, kad nė viena tauta neturi būti priklausoma nuo kitos tautos be jos valios.
Suomijos žmonės tvirtai tiki, kad laisvi Rusijos žmonės ir jų Steigiamasis susirinkimas nesudarys kliūčių Suomijos žmonių norui prisijungti prie kitų laisvų ir suverenių tautų.
Suomijos tauta karštai trokšta, gavusi iš kitų tautų visiškos nepriklausomybės ir laisvės pripažinimą, padaryti viską, kad užimtų savo vietą civilizuotų pasaulio tautų šeimoje“.
Antisemitinės politikos nevykdė
1941-1944 m. Suomija išties buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė.
Tačiau „Facebook“ tinkle platinamoje žinutėje nepaminėta, kad prieš tai 1939-1940 m. vyko Sovietų Sąjungos agresija, dėl kurios Suomijos valstybė patyrė didelę žalą ir neteko svarbių teritorijų.
Būtent dėl šios priežasties 1941-1944 m. karas Suomijos istoriografijoje vadinamas Tolesniu karu (Continuation War).
Galiausiai neįmanoma nepaminėti Laplandijos karo, kuomet nacistinė kariuomenė, siekdama išlaikyti pozicijas, pradėjo išpuolius prieš suomius.
Jame nebuvo didelių mūšių – labiau pavieniai išpuoliai. Karas prasidėjo 1944 m. rugsėjį ir tęsėsi iki 1945 m. balandžio.
Didžioji dalis nacistinės kariuomenės buvo išstumta iš šalies dar 1944 m. spalio ir lapkričio mėnesiais.
Šio karo nuostoliai nebuvo dideli: suomiai prarado apie 1000 karių, o vokiečiai – apie 2000 karių. Šiuo karu buvo baigti įgyvendinti Maskvos paliaubų reikalavimai.
Svarbu paminėti, kad nors Suomija epizodiškai ir buvo Vokietijos sąjungininkė, tačiau suomiai nevykdė antisemitinės politikos. Per visą karo laikotarpį naciams buvo perduoti tik 8 žydai.
Bendrame kontekste Suomija nebuvo pripažinta karo kaltininke ar didele agresore.
Buvo nuspręsta, kad suomiai turėję nesutarimų su SSRS, su kuria ir kovojo, dėl to abi valstybės dar 1944 m. rugsėjį pasirašė abipuses paliaubas.
Tokiu būdu Suomija galėjo toliau gyvuoti kaip demokratinė, laisva ir nepriklausoma valstybė. Nors tai pareikalavo daug gyvybių ir teko priimti daug sunkių politinių sprendimų, stipri politinė valia padėjo Suomijai greitai stabilizuoti situaciją šalies viduje.
Po karo Suomija tapo pramonine valstybe, nors iki tol šalyje dominavo tik žemės ūkis.
NATO įstatuose draudžiami agresijos ir užkariavimo karai
Būtų sunku daryti prielaidą, kad „Didžiosios Suomijos“ idėja (kuriai Suomijos vyriausybė nepritaria) galėtų būti susijusi su naryste Šiaurės Atlanto aljanse, nes Vašingtono sutartis, kuria remiantis veikia NATO, numato išimtinai gynybinį šios asociacijos pobūdį.
Akivaizdu, kad rusų pseudoistorikų parengtos tezės yra itin šališkos, o dalyje dėl „Didžiosios Suomijos“ ambicijų – tiesiog melagingos.
O tai duoda pagrindą jas apibūdinti kaip pseudoistorinę propagandą, kuria siekiama formuoti neigiamą Suomijos įvaizdį.
15min verdiktas: melas. „Facebook“ platinamoje žinutėje vyrauja šališkas ir manipuliatyvus istorinių faktų pateikimas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
