Jau praėjo 12-ka metų ir kiek pasimiršo karo veiksmai Pietų Osetijoje. Atėjo laikas objektyviai ir be emocijų apžvelgti šio karinio konflikto patirtį. Užsienio analitikai šiems karo veiksmams skyrė pakankamai daug dėmesio, išnagrinėjo konflikto ištakas, chronologiją ir pasekmes. Tačiau akivaizdu, kad didžiąsias šalis atstovaujančius analitikus domino jiems aktualiausi klausimai. Šiame straipsnyje bus ieškoma atsakymo į nenagrinėtą klausimą – kokios vertingos praktikos iš Rusijos-Sakartvelo karo galėtų pasisemti Lietuva.
Kariškiai ir piliečiai, besidomintys šalies saugumu, kruopščiai seka ir analizuoja visų karinių konfliktų eigą. Akivaizdu, kad Sakartvelo ir Rusijos kariuomenių susidūrimo 2008 m. analizė Lietuvai yra ypatingai įdomi ir nepaprastai vertinga. Nepalyginamai vertingesnė, nei bet kurio iki 2008 m. vykusio karo ar karinio konflikto patirtis. Netgi atsižvelgiant į tai, kad Sakartvelo ir Lietuvos sąlygos labai skiriasi. Pvz., vietovė karo veiksmų zonoje buvo kalnuota ir gausi kitų gamtinių kliūčių, stipriai apribojančių judėjimo greitį ir kryptis, t.y. visiškai nepanaši į Lietuvos sąlygas. Be to, Lietuva yra NATO narė, saugoma NATO saugumo garantijų ir neturinti jokių teritorinių, tautinių ar valstybės vientisumo problemų su kaimynais. Tačiau nederėtų pamiršti ir amžių patikrintos išminties: „Si vis pacem, para bellum“ (lot., „Nori taikos – ruoškis karui“), bei „Dievu pasikliauk, bet ir pats nežiopsok“.
Visų pirma reikia pažymėti, kad abiejų konflikte dalyvavusių pusių karinės pajėgos buvo itin suvaržytos politinės valdžios iškeltų reikalavimų ir nubrėžtų griežtų ribų. Šis karas buvo ypatingas tuo, kad stipresnioji šalis nesiekė visiškai užimti mažesnės šalies teritoriją ir ją okupuoti. Karo veiksmai truko vos penkias dienas, ir per šį laiką didžioji valstybė sugebėjo pasiekti nepalyginamai daugiau, nei atrodė tikėtina 2008 m. rugpjūčio 8 d. rytą. Buvo sukurtas precedentas, kad politiniai tikslai gali būti pasiekti trumpo, vos kelių dienų karinio konflikto metu.
Svarbiausia, kad pasibaigus karo veiksmams viskas tarsi ir grįžo į savo vietas, o tarptautinė bendrija apsiribojo kultūringai pagrūmojusi pirštu abiems konflikto pusėms. Akivaizdu, kad kiekviena maža šalis, kokių garantijų ji bebūtų ginama, privalo būti pasirengusi trumpam, tačiau intensyviam kariniam konfliktui, kurį stipresnis kaimynas gali primesti siekdamas ribotų politinių tikslų.
Šiandien frazė „Pliušinių meškiukų“ karas spaudžia šypseną. O kaip bus rytoj?
Rusijos-Sakartvelo karo patirtis svarbi ir tuo, kad susidūrė postsovietinės erdvės mažos ir didelės valstybių kariuomenės.
Reikia pažymėti, kad nei vieno iki šiol buvusio konflikto metu viešai prieinama informacija nebuvo tokia gausi ir nesklido taip greitai. Asmeninėmis telekomunikacijų ir kompiuterinio ryšio priemonėmis užfiksuoti vaizdai tuoj pat buvo demonstruojami per palydovines televizijas ir talpinami internete. Atrodo, kad nei viena pusė nesugebėjo tokiu greičiu karo veiksmų dalyvių ar liudininkų perduodamos informacijos kontroliuoti ar tikslingai iškraipyti. Abiejų šalių oficialioji propaganda, kaip įprasta, skirtingai nušvietė karo priežastis ir į jį įsitraukusių šalių tikslus. Nustebino tai, kad oficialūs Rusijos šaltiniai netikėtai atvirai, vos ne sutartinai su Sakartvelo oficialiais šaltiniais, pripažino pirmuosius karo aviacijos nuostolius. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo tikslinė, eksplikuota į ateitį priemonė.
Akivaizdu, kad kiekviena maža šalis, kokių garantijų ji bebūtų ginama, privalo būti pasirengusi trumpam, tačiau intensyviam kariniam konfliktui, kurį stipresnis kaimynas gali primesti siekdamas ribotų politinių tikslų.
Šio karo metu itin svarbų vaidmenį suvaidino ne tankai ir pėstininkai, o tolimo veikimo smogiamosios priemonės – aviacija ir artilerija. Be to, nors ir epizodiškai, buvo panaudotos šiuo metu nuolat linksniuojamos raketos „Iskander“.
Karo veiksmų metu buvo panaudotos Rusijos karinio jūrų laivyno pajėgos ir įvykdyta jūrų desanto operacija, tačiau dėl skirtingų nei Sakartvele sąlygų ir didelės apimties šis klausimas straipsnyje nebus nagrinėjamas.
Karo aviacija ir priešlėktuvinė gynyba
Sakartvelo karinės oro pajėgos prieš prasidedant karo veiksmams, lyginant su Lietuvos KOP, atrodė įspūdingai: keliolika smogiamųjų lėktuvų Su-25, mokomieji-koviniai L-39, keletas smogiamųjų sraigtasparnių Mi-24. Dalis Su-25 buvo modernizuoti Izraelio firmos „Elbit“ ir pasižymėjo daug didesnėmis taikinių aptikimo, atakos ir saugumo galimybėmis. Tačiau vos užmetus akį į orlaivių sąrašą tampa akivaizdu, kad Sakartvelo KOP kovinių orlaivių parkas galėjo būti sėkmingai panaudotas tik prieš partizaninio tipo formuotes, silpnai aprūpintas PLG ginklais ir neturinčias naikintuvų priedangos. Ir kad Sakartvelo KOP buvo visiškai nepajėgios veikti priešo pajėgoms viešpataujant ore.
Neturėta net mažiausios galimybės reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nors trumpam užsitikrinti galimybę veikti savo smogiamosioms aviacijos pajėgoms. Pirmas kovinis Sakartvelo KOP lėktuvo skrydis įvyko jau pačią pirmą karo veiksmų dieną. Vienišas Sakartvelo Su-25 atakavo netikėtai aptiktą Rusijos kariuomenės koloną, nepadarydamas jokių nuostolių. Netrukus, virš Pietų Osetijos pasirodžius Rusijos naikintuvams, Sakartvelo smogiamieji lėktuvai ir sraigtasparniai, neturėdami naikintuvų priedangos, virš mūšio lauko pasirodyti nebegalėjo.
Tuo tarpu Rusijos KOP lėktuvai veikė labai aktyviai. Sakartvelo GM tinklalapyje buvo patalpintas žemėlapis, kuriame pažymėtos 43 Sakartvelo vietovės, 2008 m. rugpjūčio 8-12 d. bombarduotos Rusijos KOP lėktuvų.
Šie bombardavimai nepadarė didelės karinės žalos, nesutrikdė šalies komunikacijų sistemos, civilių gyventojų aukos buvo skaudžios, bet ne itin didelės. Tačiau antskrydžių moralinis efektas buvo akivaizdus. Be jokios abejonės, Rusijos KOP galėjo bombarduoti dar intensyviau, tačiau, greičiausiai siekiant išvengti tarptautinės bendrijos reakcijos, buvo apsiribota gana vangiais oro smūgiais nedidelėmis pajėgomis. Gerokai aktyviau Rusijos karo aviacija veikė prieš Sakartvelo sausumos pajėgas mūšio lauke. Vien rugpjūčio 8 d. Sakartvelo kariuomenei mūšio lauke atakuoti, pasak įvairių šaltinių, buvo skirta daugiau nei 60 kovinių skrydžių. Palyginimui, „šaltojo karo“ metais tokio dydžio pajėgų grupuotės pagrindinėje puolimo zonoje tiesioginiam rėmimui mūšio lauke buvo numatyta skirti 40-80 kovinių skrydžių per parą.
Kaip Sakartvelo kariuomenė buvo pasiruošusi atremti puolimą iš oro? Sakartvelo teritoriją stebėjo 5-6 radiolokaciniai postai, sujungti į vieną valdymo tinklą ir aprūpinti 2 šiuolaikinėmis Ukrainoje 2006 m. įsigytomis radiolokacinėmis stotimis (RLS) 36D6-M bei 3-4 sovietinėmis P-18, modernizuotomis Ukrainoje. Be to, į šalies oro gynybos sistemą buvo įjungtos ir ne mažiau kaip 4 civilinės aviacijos oro erdvės stebėjimo RLS. Turėti ir 2 (kitais duomenimis 4-5) radiotechninės žvalgybos kompleksai „Kolčiuga-M“.
Ukrainoje įsigyti du zenitinių raketinių kompleksų (ZRK) „Buk-M1“ divizionai (6-8 ugnies mašinos), turėti du artimo nuotolio ZRK S-125M divizionai (7 įrenginiai), Izraelyje nupirkta viena baterija (3-4 mašinos) ZRK „Spyder-SR“. Kariuomenei mūšio lauke pridengti turėta 16-18 mobilių artimo nuotolio ZRK „Osa“ AK/AKM, apie 40 ZRK „Striela-10“, apie 40-50 23-57 mm zenitinių pabūklų, didelis kiekis pernešamų zenitinių raketinių kompleksų (PZRK) „Igla“, „Igla-1“, „Striela-2M“ ir „Grom-2“. Nenuostabu, kad jau pačią pirmą dieną Sakartvelo GM pranešė apie numuštus 7-10 Rusijos lėktuvų.
Oficialūs Rusijos šaltiniai, visiškai netikėtai ir stebėtinai atvirai, pripažino pirmuosius karo aviacijos nuostolius, nors ir mažesnius, nei skelbė Sakartvelas. Pastaroji skubiai išplatino vaizdus su numuštais rusų lakūnais ligoninėje, demonstravo jų asmens dokumentus.
Pirmą karo veiksmų dieną Rusijos KOP neteko bombonešio Tu-22M3, numušto komplekso „Buk-M1“. Kadangi ilgą laiką Tu-22 buvo labai aukštinami, šio tipo lėktuvo numušimas tiek Sakartvele, tiek Rusijoje sukėlė tam tikrą šoką. Tuo tarpu Tu-22 tėra dar sovietų laikais sukurtas, jau gerokai senstelėjęs bombonešis, nebeatitinkantis šių dienų reikalavimų. Jo pagrindiniu ginklu turėjo būti valdomos branduolinės raketos oras-žemė. Elektroninės lėktuvo saugos sistemos nebeleido jam saugiai veikti zenitinių raketinių kompleksų veikimo zonoje.
Panašu, kad „Buk-M1“ sėkmingas panaudojimas Rusijos KOP buvo visiškai netikėtas. Vėliau buvo imtasi elementarių atsargumo priemonių ir daugiau Rusijos KOP lėktuvų komplekso „Buk-M1“ raketomis numušta nebuvo. Karo veiksmų eigoje buvo numušti ir apgadinti dar keli lėktuvai Su-25 ir Su-24 bei pora sraigtasparnių Mi-8TV.
Abi pusės, apie Rusijos KOP nuostolius pranešinėjusios vos ne sutartinai, pasiekė savo tikslus – Rusija parengė palankią dirvą ir padėjo kertinius pamatus anksčiau suplanuotai bei po karo įvykdytai nepopuliariai ir drastiškai kariuomenės reformai, o Sakartvelas – gavo galimybę pademonstruoti savo ryžtą ir kovinę galią. Deja, reali padėtis buvo kitokia. Nemažą dalį Rusijos KOP lėktuvų apšaudė ir pažeidė pačios Rusijos sausumos kariuomenė. Tačiau šie nuostoliai anaiptol nesumažino Rusijos karo aviacijos veiksmų intensyvumo.
Tuo tarpu Sakartvelo oro gynybos sistema labai greitai buvo „apakinta“ ir nuslopinta. Tenka pažymėti, kad tai buvo pasiekta pačiomis primityviausiomis priemonėmis – Rusijos KOP visiškai nenaudojo valdomų ginklų, leidžiančių atakuoti Sakartvelo oro gynybos objektus neįeinant į ugnies priemonių veikimo zoną, o ir apie organizuotą oro gynybos nuslopinimo kampaniją nebuvo net kalbos.
Pažymėtina, kad vos kelios Sakartvelo kariuomenės turėtos modernaus Izraelio firmos sukurto ZRK „Spyder-SR“ kovinės raketų paleidimo mašinos Rusijos KOP tapo rimtu psichologiniu išbandymu.
Lietuvos KOP šiuo metu nėra pajėgios įsigyti reikiamą kiekį modernių karo lėktuvų ir sukurti bei išlaikyti jų aptarnavimui reikalingą infrastruktūrą. Tačiau net ir tokioms mažoms šalims reikalinga karo aviacija, kuri, nors ir nepajėgdama karo veiksmų atveju viena pasipriešinti gausesnio agresoriaus aviacijai, galėtų vykdyti šalies saugumui būtinas oro policijos funkcijas. Lietuva, būdama NATO nare ir galėdama pasinaudoti NATO oro policijos „skėčiu“ yra nepalyginamai geresnėje padėtyje. Kadangi sprendimas pratęsti oro policijos misiją virš Baltijos šalių jau priimtas, aštrios būtinybės nedelsiant spręsti šį klausimą nėra.
Ateityje perspektyviausios, be jokios abejonės, būtų maksimaliai integruotos trijų Baltijos šalių karinės oro pajėgos (personalo rengimas, lėktuvų ir ginkluotės įsigijimas, administravimas ir kovinis valdymas, etc.). NATO oro policijos misijos metu įgyta daug geros patirties, išryškėjo Baltijos šalių bendradarbiavimo problemos, padėti pagrindai tolimesniam integracijos procesui. Nors šiandien, šalims susiveržus diržus ir griežtai reguliuojant finansus jokie racionalūs susitarimai negalimi, ateityje valingi politiniai sprendimai nėra utopija. Tuo tarpu karo aviacija yra ginklų rūšis, kurioje tokia maksimali integracija įmanoma.
Lietuva, skirtingai nei Sakartvelas, nesusiduria su būtinybe turėti smogiamąją aviaciją, reikalingą priešpartizaninėms operacijoms prie savo sienų remti. Kita vertus, artimiausiu metu jokios priemonės negalės visiškai pakeisti oro žvalgybos ir oro atakų. Netgi yra pagrindo manyti, kad aviacijos priemonių reikšmė ir toliau didės.
Be jokių abejonių, Lietuvos kariuomenei NSA yra viena būtiniausių įsigyti priemonių. Lietuvos kariuomenė taikos misijų ar karo veiksmų metu ne visada ir ne visur gali tikėtis reikiamos NATO sąjungininkų aviacijos paramos. Bet kokiu atveju, reikia skaitytis su galimybe, kad priešiška aviacija bus stipri ir veiks itin aktyviai. Todėl Sakartvelo NSA panaudojimo patirtis priešo aviacijos viešpatavimo ore sąlygomis yra neįkainojama. Deja, ši informacija viešai neprieinama, o Lietuvos kariuomenė ją turėtų ne tik išnagrinėti, bet ir sumodeliuoti reikalavimus ateityje planuojamiems įsigyti NSA.
NSA artimiausioje ateityje negalės pakeisti karo lėktuvų, tačiau gali padėti užpildyti karo lėktuvų trūkumą, papildydami žvalgybinės ir smogiamosios karo aviacijos parką.
Sausumos pajėgos
Būtina pažymėti, kad karo veiksmuose dalyvavo negausios sausumo pajėgos. Karo veiksmų pradžioje į karo veiksmus įsitraukusios Rusijos kariuomenės sausumos pajėgos buvo netgi mažesnės už Sakartvelo. Nors vykstant karo veiksmams Rusijos pajėgos ir buvo didinamos, didesnę konflikto laiko dalį jos išliko apylygės karo veiksmuose dalyvaujančioms Sakartvelo kariuomenės pajėgoms.
Kita itin svarbi aplinkybė – mažesnioji, pralaimėjusi šalis buvo ginkluota modernesniais ginklais ir kita karine technika. Ypač didelė persvara buvo ryšių ir valdymo srityje. Itin tikėtina, kad ateityje, pakankamai ilgą laiką, Lietuvos kariuomenė, kaip ir Sakartvelo, bus ginkluota modernesniais ginklais ir naudosis kita modernesne technika, tačiau išliks tokia pat maža arba padidės tik labai nežymiai.
Artilerija
Tuo metu, kai internete gyvai buvo aptarinėjami modernizuotų gruzinų tankų T-72SIM-1 privalumai prieš senesnių modelių Rusijos kariuomenės T-72 ir net T-62 tankus, ir nekantriai laukiama jų tarpusavio dvikovų, Pietų Osetijoje griaudėjo artilerijos kanonada. Toks intensyvus artilerijos panaudojimas daug kam pasirodė netikėtas, nors artilerijos ugnies svarba kalnuotoje vietovėje, kurioje kariuomenės judėjimo greitis ir laisvė yra apriboti, žinomi seniai. Itin gausi artilerija buvo bene sėkmingiausiai veikusi Sakartvelo kariuomenės ginklų rūšis.
Ginkluota tomis pačiomis sovietinių laikų artilerijos sistemomis kaip ir Rusijos kariuomenė, tačiau naudodamasi šiuolaikinėmis ryšių ir ugnies valdymo priemonėmis, Sakartvelo artilerija Rusijos kariuomenei padarė netikėtai skaudžių nuostolių. Visos trumpos artilerijos dvikovos baigėsi kartvelų artilerijos pergale. Ne veltui nemaža dalis Rusijos KOP oro atakų buvo nukreiptos nuslopinti kartvelų artilerijai. Pažymėtina, kad Sakartvelo buvo įsigijęs apie 40 vnt. 152 ir 203 mm „šaltojo karo“ laikų sovietinių ir čekiškų šarvuotų savaeigių artilerijos pabūklų, dalį kurių paliko besitraukdama.
Be jokios abejonės, Lietuvos kariuomenei reikalinga artilerija, o turimos 105 mm haubicos nebeatitinka šių dienų reikalavimų. Šias haubicas reikėtų keisti naujais 155 mm pabūklais, sumontuotais ant didelio pravažumo sunkvežimių. Sunkūs šarvuoti vikšriniai savaeigės artilerijos pabūklai yra per brangūs ir Lietuvos sąlygomis pertekliniai. Tuo tarp ant sunkvežimių sumontuoti 155 mm artilerijos pabūklai pakankamai patogūs panaudoti juos misijose ir operacijose už šalies ribų.
Šarvuota technika ir prieštankinė gynyba
Konflikto pradžioje Sakartvelo kariuomenė efektyviai panaudojo tankus. Jų remiami pėstininkai ramiai ir užtikrintai užiminėjo Cchinvalį, patirdami nedidelius, priimtinus nuostolius. Šie veiksmai dar kartą pademonstravo šarvuotos technikos svarbą vykdant policinio tipo karines operacijas prieš silpnai ginkluotą priešininką. Didžioji dalis tankų buvo prarasta traukiantis, ore vyraujant priešininko aviacijai.
Vėlesni sausumos pajėgų veiksmai dideliu intensyvumu nepasižymėjo. Sakartvelo kariuomenė buvo gerai aprūpinta prieštankinėmis priemonėmis, o Rusijos kariuomenei dėl sėkmingai besiklostančių karo veiksmų eigos nebuvo būtinumo vykdyti gilius prasiveržimus stambiomis šarvuotomis pajėgomis, neišvengiamai patiriant didelius nuostolius. Nebuvo panaudota nei nauja šarvuota technika, nei naujos prieštankinės priemonės ir nėra kokių nors svarbių, vertų dėmesio naujovių ar vertų nagrinėti aplinkybių. Buvo puolama kolonomis judančiomis pulko kovinėmis grupėmis, sudarytomis iš kelių tankų ir motošaulių batalionų su artilerija, inžinerinėmis, oro gynybos ir kitomis priemonėmis.
Deklaruojama, kad po Rusijos kariuomenės reformos vietoje divizijų suformuotos tankų ir motošaulių brigados yra savarankiškesnės ir efektyvesnės, kad pašalintas nereikalingas divizijos vadovavimo lygis. Tačiau kol kas akivaizdu, kad brigados buvo formuojamos siekiant drastiško lėšų taupymo bei užpildyti trūkstamos veikiančios technikos spragas. Brigados tebelieka pulko kovinės grupės pajėgumo lygyje, o jų savarankiškumas bus ir toliau apribotas kelių lygių aukštesnės vadovybės dalyvavimu priimant sprendimus.
Pažymėtina, kad Sakartvelo kariuomenė buvo gerai parengta veikti sąlygomis, artimomis taikos palaikymo misijoms, tačiau prasčiau parengta ir motyvuota kovoti su gausesne didelę persvarą turinčio priešininko kariuomene.
Specialiosios pajėgos
Kiekviena šalis didžiuojasi savo specialiosiomis pajėgomis. Ne išimtis ir Sakartvelas. Sakartvelo šaltiniai mini keletą sėkmingų specialiųjų pajėgų operacijų, tačiau jų nekonkretizuoja. Kai kurie šaltiniai Sakartvelo specialiųjų pajėgų operacijoms priskiria susirėmimą, kurio metu buvo sužeistas Rusijos 58-os armijos vadas generolas-leitenantas A.Chruliovas, tačiau tam nėra jokio pagrindo. Susidūrimas buvo atsitiktinis, nuostoliai patirti dėl elementaraus Rusijos kariuomenės neatsargumo ir neatsakingumo. Nei vienos šalies specialiosios pajėgos nevykdė intensyvių veiksmų, nes nei viena pusė nesiekė eskaluoti konfliktą didelį rezonansą sukeliančiais veiksmais. Kurioziška, tačiau abi pusės stengėsi kariauti taip, kad, nepaisant patiriamų nuostolių, išliktų greito politinio atsitraukimo kelias. Antra, karo veiksmai truko labai trumpai. Dėl tų pačių priežasčių nebuvo pradėti ir intensyvūs partizaniniai veiksmai.
Tačiau, be jokios abejonės, Rusijos kariuomenei siekiant užimti visą Sakartvelą arba atakuojant Tbilisį specialiosios pajėgos būtų panaudotos be jokių apribojimų, o partizaninis karas spontaniškai apėmęs visą okupuotą teritoriją.
Išvados
Maža šalis, net ir priklausanti NATO, turi siekti susikurti karinę gynybos sistemą, neleidžiančią didžiajam kaimynui per trumpą, kelių dienų laikotarpį, kol įsijungs tarptautiniai saugumo mechanizmai, pasiekti politinius tikslus panaudojant riboto intensyvumo karinę jėgą.
Organizuota mažos šalies oro gynybos stebėjimo ir valdymo sistema gali būti palyginti lengvai išvesta iš rikiuotės arba nuslopinta. Žemės oro gynybos priemonės negali užtikrinti visiškos svarbių stacionarių objektų apsaugos, nepaisant to, kokio dydžio nuostolius didesnės šalies aviacijai pajėgs padaryti. Antra vertus, kariuomenė mūšio lauke gali sėkmingai panaudoti savarankiškas, nuo bendros oro gynybos valdymo sistemos nepriklausomas ugnies priemones: artimo nuotolio ZRK ir PZRK, mažo kalibro priešlėktuvinę artileriją artileriją. Ypač sėkmingai gali veikti šiuolaikiniai infraraudonaisiais, optinio ir šiluminio vaizdo taikymo prietaisais nutaikomi zenitiniai kompleksai. Vien tokių ZRK buvimo faktas gali ženkliai sumažinti priešo aviacijos efektyvumą. Tikėtina, kad galimas priešininkas nenaudos arba tik ribotai panaudos valdomas oras-žemė priemones.
Tenka skaitytis su galimybe, kad priešininkas nekliudomas panaudos taktines artimo nuotolio raketas, prieš kurias oro gynyba bus neveiksminga, tačiau jos padarys daugiau moralinį nei karinį poveikį.
Kariuomenės galimybes pasipriešinti agresijai ir pristabdyti priešininko judėjimą padidintų artilerijos ir raketų žemė-žemė paleidimo sistemos, sumontuotos ant sunkvežimių, bei moderni prieštankinė ir priešlėktuvinė ginkluotė. Kadangi šių priemonių įsigijimas priklauso nuo šalies ekonomikos ir kariuomenei skiriamo finansavimo, ginklavimąsi pagreitinti sunku, tačiau būtina užtikrinti proceso nuoseklumą ir pastovumą.
Sunkioji šarvuota technika nėra lemiamas veiksnys kovojant su gausesnėmis, vyraujančiomis ore priešo pajėgomis, o jų įsigijimas ir eksploatacija yra brangūs, tačiau jinai irgi būtina. Be to, sava sunkioji šarvuota technika pravarti taikos palaikymo misijose.
Pasirengimas ir dalyvavimas taikos palaikymo misijose yra labai svarbus, tačiau reikalingas ir specialus, į krašto gynybą orientuotas kariuomenės pasirengimas bei motyvavimas.
Daugiau skaitykite – informnapalm.org/lt
