„Nemirtingųjų pulkai“ – dabar jau kasmetis daugiau nei 20 mln. žmonių mūšiuose prieš nacius netekusios kartos pagerbimas. Žygiuojančiose nuotraukose – kariai, gyvenę ir žuvę per Antrąįį pasaulinį karą.
Dabar per tokias eitynes jaučiamas pakylėjimas, nacionalinis pasididžiavimas. Štai pirmadienį eisenoje dalyvavo ir Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas, nešęs savo tėvo portretą.
Bet, kaip rašo „The Moscow Times“, pirmąjį karo veteranų portretų paradą Sibiro mieste Tomske 2012 metais surengusių aktyvistų idėja buvo visai ne tokia.
Siekė padėti šeimoms prisiminti didvyrius
Tomske gyvenantis Igoris Dmitrijevas prieš ketverius metus ilgai galvojo apie Pergalės dieną. Vaikystėje šią dieną jis švęsdavo su savo seneliu, kuris buvo prasimušęs iki Berlyno ir sugebėjo gyvas grįžti namo.
Dmitrijevų šeima kiekvienais metais susirinkdavo prie stalo ir klausydavosi karo veterano pasakojimų apie mūšius. Tiesa, pokštų ir juokingų istorijų būdavo daugiau nei diskusijų apie karo siaubą.
Kai jo senelis mirė, Igoris ir toliau ieškojo Antrojo pasaulinio karo kartos kompanijos. Kiekvieną pergalės dieną jis su dukra pasirinkdavo veteraną iš žygiuojančios minios: „Galbūt skamba kvailai, bet mes surasdavo dieduką, kuris mums patikdavo“.
Bet tuomet senstančių veteranų gretos pradėjo retėti. I.Dmitrijevas su draugais ėmė svarstyti, ką daryti – juk be žmonių, iš tiesų kovojusių kare, Pergalės diena virto ne atminimo renginiu, o oficialia vyriausybine švente.
Bičiuliai apsisprendė „prikelti“ savo senelius: „Manėme, kad žygiuoti ir toliau turėtų mūsų seneliai – net jei mes laikome juos savo rankose“.
Igoris paprašė dviejų televizijoje dirbančių savo draugų, Sergejaus Lapenkovo ir Sergejaus Kolotovkino, pagarsinti akciją, ir pirmasis „Nemirtingųjų pulkų“ žygis pavyko su kaupu. Laukta kelių šimtų žmonių, bet atėjo 6 tūkstančiai.
Virusas greitai išplito po visą Rusiją. Kitąmet, 2013-aisiais, tokios eitynės jau vyko 120-yje Rusijos miestų ir miestelių, o 2014-aisiais – 500.
Idėjos autoriai netrukus įkūrė tinklalapį, surašė chartiją, kurioje buvo skelbiama, kad „Nemirtingųjų pulkų“ eitynes rengia savanoriai aktyvistai ir kad ši akcija nebus komercinė, politinė ar valstybinė.
Iniciatyvos esmė, anot I.Dmitrijevo, buvo paprasta: padėti rusų šeimoms prisiminti ir pagerbti giminaičius, kurie kovojo didžiausiame XX amžiaus kariniame konflikte.
Idėją užgrobė komunistas karjeristas
Tokie kilnūs tikslai netrukus turėjo atlaikyti egzaminą – prie „Nemirtingųjų pulkų“ eitynių organizatorių netrukus pradėjo kibti politikai ir su Kremliumi susiję verslininkai, kurie panoro išnaudoti originalią idėją saviems tikslams.
Praėjusių metų pabaigoje I.Dmitrijevas pajuto, kad „Nemirtingųjų pulkų“ kontrolė slysta jam ir partneriams iš rankų. Kaltas – Maskvos miesto tarybos narys, komunistas Nikolajus Zemcovas.
Praėjusių metų pabaigoje I.Dmitrijevas pajuto, kad „Nemirtingųjų pulkų“ kontrolė slysta jam ir partneriams iš rankų.
Jis pradėjo tikinti I.Dmitrijevą ir kitus tomskiečius dirbti kartu su Maskvos valdžia ir priimti valstybinį finansavimą, o kai aktyvistai atsisakė bendradarbiauti, įkūrė panašų judėjimą „Rusijos nemirtingųjų pulkas“.
O šis pradėjo vykdyti tokią veiklą, kokios originaliųjų eitynių rengėjai vengė – N.Zemcovas panoro kalbų nuo scenos, užmezgė ryšius su politiniais, valdžią palaikančiais judėjimais, pranešė apie eitynes Donecke ir Luhanske.
Pernykščiam „Nemirtingųjų pulkų“ paradui Maskvoje jau vadovavo šis Maskvos komunistas, o tada jo surogatai išplito ir po kitus Rusijos miestus.
Tomskiečiai nebegali nieko padaryti, nors naujosios eitynės visiškai nepanašios į originaliąsias – veikia nebe savanoriai, o organizaciniai komitetai, kurių vadovai gauna algas iš valstybės. Šalia karo veteranų portretų dabar matyti politinių partijų simbolika.
N.Zemcovas gina tokias naujoves. Jo manymu, I.Dmitrijevas naiviai manė, kad šimtus eitynių pavyks surengti tiesiog savanoriams.
Tačiau tomskiečiai nepatenkinti šio komunisto veiksmais. Antai S.Lapenkovas mano, kad N.Zemcovas tiesiog siekia išgarsėti ir užsidirbti, o pagrindinė tokių eitynių idėja – dėmesys asmeninėms istorijoms – apleidžiama.
„Vyriausybei buvo svarbu perimti kontrolę. Valdant Putinui visos svarbesnės opozicinės partijos, jaunimo judėjimai ar nevyriausybinės organizacijos arba atsidūrė po Kremliaus skėčiu, arba buvo sutriuškintos.
Štai ir mūsų atveju atsirado nepriklausomas judėjimas. Negana to, mes greitai plėtėmės. O tai kažkam viršuje sukėlė daug rūpesčių. Kažkas pagalvojo: „Ką dar šie žmonės sugalvos?“ – samprotavo S.Lapenkovas.
Putiniško militarizmo kibirkštys
Anot aktyvisto, „afišinis patriotizmas“ – neišvengiamas biurokratų kišimosi į savanoriškas iniciatyvas rezultatas. Tokio valstybinio patriotizmo ypač padaugėjo po Krymo aneksijos.
Tačiau situacija ne visada buvo tokia. Kelis dešimtmečius po karo pabaigos Pergalės diena buvo ne švenčiama, o ramiai, šeimyniškai minima. Veteranai apie mūšius nekalbėdavo ir filmų apie karą nežiūrėdavo.
Pergalės dieną užgoždavo Tarptautinė darbo diena, švenčiama gegužės 1-ąją. Komunistams ši šventė ilgai buvo svarbesnė, o Pergalės diena daugiau dėmesio sulaukė tik po 1965-ųjų, kai Sovietų Sąjungai pradėjo vadovauti Leonidas Brežnevas.
Dabartinėje Rusijoje, kuriai jau 16 metų vadovauja Vladimiras Putinas, Pergalės dienos paradas – jau kasmetinis renginys, kuriame demonstruojami tankai ir tarpžemyninės balistinės raketos.
Be to, vyriausybė pasistengė nugludinti istoriją iki Kremliui patogiausios versijos. Tikras karo veteranų istorijas pakeitė kone mitologiniai didvyriškumo pavyzdžiai, o valstybė pristatė kelias dešimtis patriotiškų filmų.
Tikras karo veteranų istorijas pakeitė kone mitologiniai didvyriškumo pavyzdžiai, o valstybė pristatė kelias dešimtis patriotiškų filmų.
Originaliųjų „Nemirtingųjų pulkų“ idėjos autoriai siekė priminti Rusijai tikrąsias asmeninių netekčių istorijas.
Ir nors eitynes valdžia jau pasisavino, tikri pasakojimai iš karo dar gyvuoja tinklalapyje moypolk.ru.
Gegužės pradžioje svetainėje buvo pasidalinta daugiau nei 300 tūkstančiais istorijų.
„Šie pasakojimai yra neįtikėtini ir dažnai tragiškai nepatriotiški“, – teigė I.Dmitrijevas.
Vienoje istorijų rusas pasakoja apie savo tėvą, kuris viena diena pavėlavo prisistatyti į savo dalinį ir už bausmę buvo nusiųstas į vadinamąjį baudžiamąjį batalioną.
Tarnyba tokiuose batalionuose paprastai reiškė mirties nuosprendį, nes jų kariams būdavo liepiama valyti minų laukus. Sovietų karys, apie kurį rašoma, dingo be pėdsako – apie jį iki šiol nėra jokių žinių.
