Buvęs rusų karys pasakojo, kad buvo įviliotas pasirašyti sutartį su šalies Gynybos ministerija ir į kovą išsiųstas be tinkamo mokymo. Jis tarnavo šešis mėnesius ir buvo sunkiai sužeistas, kol jam galiausiai pavyko pabėgti.
Tikino buvęs apgautas
Rusas pasakojo 2023 m. rudens naktį ėjęs iš namų į artimiausią parduotuvę. Jį sustabdęs patrulių automobilis paprašė dokumentų. Kadangi su savimi vyras neturėjo asmens tapatybės dokumento, buvo nuvežtas į policijos nuovadą.
„Jie pradėjo mane tikrinti, pasakė, kad turiu šaukimą, įteikė man popierių, panašų į mobilizacijos įsakymą ar kažką panašaus. „Štai ir viskas, po trijų dienų keliausite į fronto liniją. Ar mobilizacija baigėsi? Mobilizacija nesibaigė. Kur įsakymas, kad ji baigėsi? Ji vis dar tęsiasi, tik selektyviai. [Jie šaukia žmones], kai reikia. Yra jums skirtas šaukimas. Kodėl neatėjote į karinės įskaitos skyrių?“ – klausė pareigūnai.
Galiausiai pareigūnai apsimetė, kad jo gailisi ir pasiūlė nueiti pasirašyti sutartį su Gynybos ministerija: „Eik ir pasirašyk sutartį. Gali nueiti į [šaukimo centrą] Jabločkovo [gatvėje Maskvoje]. Jei pasirašysi sutartį, padėsi kur nors ligoninėje.“
Šeštadienį vyras pasirašė sutartį, o antradienį jį išsiuntė į šturmo kuopą. Maždaug po savaitės vyras jau buvo fronto linijoje.
„Tuo metu nieko nesupratau. Prieš savaitę sėdėjau namie, žiūrėjau anime ir transliacijas, dirbau, gyvenau normalų gyvenimą, o tada mane išsiuntė į Ukrainą“, – sakė pašnekovas.
Prie kaimo net nepriartėjo, o rusų televizijos sveikino jį užėmus
Vyras „Insider“ pasakojo, kad pirmąsias tris dienas, kol įsikūrė, jų niekas netrukdė. O paskui vadai pirmuosius vaikinus išsiuntė kasti tranšėjų. Iki kaimo, kurį norėta užimti, buvo 500 metrų atviros vietovės.
„Tie 500 metrų, na, jų neįmanoma pereiti. Esate visiškai atviroje vietoje. Ten yra viena kulkosvaidžių įgula; ji gali lengvai nukauti 100 žmonių. Vienintelė priedanga – viduryje stovintis neveikiantis tankas. Ir mūsų išradingieji vadai sugalvojo tokią išeitį: įsikaskime aplink tanką, naudokime jį kaip tranzitinį punktą, kad galėtume toliau judėti pirmyn. Tai buvo neįtikėtinai kvailas sprendimas, nes nebuvo jokio skirtumo tarp 250 metrų plačios atviros vietovės ir 500 metrų. 30 sekundžių atviroje vietovėje, ir tu miręs“, – pasakojo buvęs rusų karys.
Ir mūsų išradingieji vadai sugalvojo tokią išeitį: įsikaskime aplink tanką, naudokime jį kaip tranzitinį punktą, kad galėtume toliau judėti pirmyn.
Jis pasakoja ir apie ukrainiečių dronus, kurie nukovė daug rusų karių. Pasak jo, atrodo, kad Ukrainos kariuomenė turi 50 kartų didesnį pranašumą, kai kalbama apie bepiločius orlaivius.
„Jų ten tikriausiai skraidė 15 ar 20 ir viską stebėjo. O vadai sugalvojo siųsti žmones, kai saulė jau nusileidžia arba pakyla. Tuomet dronai ne taip gerai mato. Jie išsiuntė ten daugiau žmonių, bet jiems blogai baigėsi. Net penki išbėgę žmonės yra didelė grupė – juos vis tiek galima pamatyti“, – pasakojo jis.
Tokiu būdu per dvi ar tris dienas jie palaidojo beveik 30 žmonių. Tada vadai sugalvojo, kad vietoj penkių žmonių galima siųsti du. Dvi iš šių grupių sugebėjo užsitikrinti poziciją po šiuo tanku.
„Jie iškasė įtvirtinimus po tanku, o per Rusijos televizijų žinias jau pradėjo transliuoti, kad mes beveik užėmėme šį kaimą, kad jau esame ten. Sakė, kad įžengėme iš visų pusių. Bet mes net nebuvome priartėję, net nebuvome jo pasiekę.
Žmonės buvo vedami kaip galvijai į skerdyklą – tik todėl, kad per žinias sakė, jog jau užėmėme šį kaimą.
Žmonės buvo vedami kaip galvijai į skerdyklą – tik todėl, kad per žinias sakė, jog jau užėmėme šį kaimą. Turėjau vadą, kuris dirbo apsaugininku prekybos centrų tinkle, ir jis svajojo pamatyti save per Pirmąjį kanalą, tarsi būtų koks karys. Jam buvo visiškai nesvarbu, kiek žmonių žuvo...“, – liudijo Rusijos kariuomenės dezertyras.
Nors rusų kariai ir įsikasė po tanku, jiems reikėjo šovinių, maisto, vandens. Taip žuvo dar 70 žmonių – visi per savaitę, bėgdami į tą tanką ir iš jo.
„Šaudymo mūšių nebuvo, nes niekas nepasiekė pozicijų. Per žinias sakoma, kad blogiausia yra susirėmimai. Ne. Blogiausia, kai išlendi iš bunkerio ir supranti, kad priešas tave mato – bet kurią akimirką gali tave nukauti. Išėjau į tualetą, grįžau, o po 30 sekundžių du minosvaidžiai pataikė į tą vietą, kur ką tik buvau nuėjęs nusilengvinti“, – dalijosi vyras.
Per dvi savaites iš 250 žmonių liko 15–20, iš kurių 10 buvo profesionalūs kariai: įvairūs būrių vadai, kuopų vadai. Mobilizuotų vyrų liko labai mažai. Likusieji – pagal sutartis dirbantys kariai.
Pasak jo, atrodo, kad Ukrainos kariuomenė turi 50 kartų didesnį pranašumą, kai kalbama apie bepiločius orlaivius.
„Apie 40 proc. prarastų karių yra nukauti. Likusią dalį sudaro sužeistieji. Iš jų beveik pusė yra sunkiai sužeisti (t. y. jie neturi rankų ir kojų, yra neįgalūs visam gyvenimui). Kai atvykau, tas kaimas dar buvo daugiau ar mažiau sveikas. Po trijų savaičių jo jau nebebuvo – griuvėsiai. Ten buvo kalnai lavonų“, – liudijo vyras.
Jis taip pat tvirtino puolamosiose misijose nedalyvavęs. „Labai ilgai ginčijausi su vadu. Aš pasakiau: „Niekur neisiu ir nieko nešaudysiu, galite mane nužudyti čia pat. Aš vykdau evakuaciją (dvidešimt keturias valandas traukiau sužeistus vyrus), todėl čia ir liksiu. Su tuo galite daryti, ką norite.“ Aš bėgdavau prie tanko, kur buvo įsitvirtinę vaikinai – kaip ir visi kiti. Aš jiems maisto atsargų nenešdavau, o ištraukdavau sužeistuosius“, – pasakojo jis.
Gydyti sužeistuosius – be medicininio išsilavinimo
Nors su „Insider“ kalbėjęs vyras tvirtino neturintis jokio medicininio išsilavinimo, jau ketvirtą savaitę jam buvo liepta amputuoti sužeisto kario ranką.
„Jo ranka jau buvo pradėjusi pūti. Prasidėjo nekrozė. „Ką man daryti?“, – paklausiau. Jie man atsakė: „Nupjauk jam ranką. Suleisk jam viską, ką turi, nes kitaip jis gali mirti ištiktas šoko.“ Susitvardžiau ir nuėjau. Nukirtau jam ranką kirviu. Nukirtau ją ketvirtu bandymu. Jie radijo ryšiu man pranešė, kaip tai padaryti. Dvi dienas nemiegojau“, – prisimena vyras.
Jis pasakoja, kad vadai nesutikdavo išvežti iš fronto sužeistų ar mirusių rusų.
Kitam vaikinui buvo nuplėštas žandikaulis. Jis neturėjo dalies rankos iki peties. Jie nenorėjo jo išvežti. Kuopos vadas pasakė: „Nenoriu to daryti dėl vieno žmogaus.“ Po 24 valandų tas sužeistas vaikinas tiesiog pasakė: „Geriau jau mirsiu.“ Jis žinojo, kad jam galas. Ir viskas, jis tiesiog mirtinai nukraujavo.
„Mirusieji retai būdavo išvežami. Tai būdavo arba kieno nors asmeninė iniciatyva, arba kūnas būdavo lengvai pasiekiamas – kai jis būdavo ne per toli nuo apkasų. Kartu su manimi buvo dislokuotas 18–19 metų vaikinas, paprastas vaikinas iš kaimo. Jis anksčiau dirbo traktorininku. Jis pats atėjo į karo prievolės centrą tarnauti kaip šauktinis, bet jam pakišo sutartį – ir jis pasirašė net nepažiūrėjęs.
Po pusantros savaitės jis jau buvo fronte. Jo artimieji nusiuntė laišką prokuratūrai, kuriame teigė, kad jis buvo priverstas pasirašyti. Bataliono vadas labai įsižeidė ir liepė jį išsiųsti tiesiai į priešakinę liniją. Vėliau ištraukiau to vaikino kūną.
Aš tiesiog šliaužiojau per lavonus.
Kartą buvau pasiųstas paimti sužeisto vaikino ir man davė maišą su medicininėmis priemonėmis: tvarsčiais, vandeniu... Išėjau į atvirą vietovę ir pamačiau krūvą nuvirtusių medžių. Išlipu ir išgirstu, kad praktiškai virš manęs yra „paukštis“ (dronas, – red. past). Matau, kad vietovė kalvota, visur pilna rąstų, o po jais – tarpai.
Palendu po vienu ir šliaužiu toliau, kur rąstai glaudesni. Jau esu viduryje, o žemė po manimi minkšta ir puri – ir kvapas tikrai stiprus. Žvilgteliu apačion ir matau uniformas – matau negyvus vaikinus. Jie ten guli jau tris ar keturis mėnesius, jų kūnai pūva. Aš tiesiog šliaužiojau per lavonus.
Pradėjau panikuoti. Išgirdau virš savęs „paukštį“. Suprantu, kad jis mane mato, žino, kad esu čia. Supratau, kad turiu tučtuojau dingti iš čia. Jei jis pataikys į šiuos rąstus, jie tikrai manęs neišgelbės. Pradedu šliaužti iš po jų. Atsistoju ant kojų ir tada suprantu, kad esu sustingęs kaip lenta. Esu apstulbęs. Išgirstu trenksmą – dronas trenkėsi į rąstus už manęs. Man kažkaip pavyko susikaupti, apsisuku į priešingą pusę ir bėgu. Tai buvo be proto baisu“, – pasakojo karys.
Sužeidė, kai buvo pasiųstas atnešti degtinės atsargų
Buvęs rusų karys pasakojo, kad vadas visą laiką gėrė.
„Jo girtavimas baigėsi tuo, kad mane sužeidė. Jis liepė man eiti į štabą ir gauti naują droną. Aš pasakiau: „Klausyk, mes turime kitą droną, galime jį pakelti. Mes tikrai išgyvensime šią naktį. Kodėl turėčiau dabar ten eiti? Jei išeisiu, jie mane tuoj pat pražudys. Naktiniai dronai skraido su termovizoriumi, todėl tave mato už kilometro – esi šviečianti šviesa juodame ekrane. Kelias į štabą eina per atvirą lauką, bus neįmanoma manęs nepastebėti“. Bet jie vis tiek mane pasiuntė“, – pasakojo vyras.
Nuvykęs į būstinę jis pasiėmė droną, tačiau jam buvo įteiktas dar vienas paketas – vadui.
„Žvilgteliu į paketą, o ten du buteliai – degtinės ir kažkokio konjako. Vadas norėjo prisigerti ir pasiuntė mane paimti degtinės. Grįžtu per atvirą lauką ir virš savęs išgirstu dunksėjimą. Pakėliau akis, o ten – dronas. Ir tada – bum. Nukrentu ant žemės. Nieko nesuprantu. Vienintelė mano mintis: jei neteksiu kojų, tiesiog nusišausiu – taip nereikės kentėti. Pažvelgiu žemyn, mano kojos vis dar ten, visos kruvinos, bet vis dar ten. Ačiū Dievui.
Išmečiau alkoholio maišą ir nušliaužiau į artimiausią rūsį. Įsijungiu radiją: „Paimkite mane, esu sužeistas. Negaliu vaikščioti. Aš pats save tvarsčiau.“ „Mes tavęs neimsime, – atsako jie. – Tai per daug pavojinga.“ Ir aš tai suprantu. Jie manęs neims, nes yra teisūs – tai per daug pavojinga. Aš visas drebu. Mane krečia drebulys. Iki to laiko tikriausiai buvau praradęs litrą kraujo. Ir tada nusprendžiu šliaužti atgal. Beveik pasiekiau evakuacijos punktą, tik praleidau jį apie 500 metrų į kairę“, – patirtu košmaru dalijosi dezertyras.
Visi geria. Kai kurie vadai vartoja promedolį, opioidus. Promedolis yra anestetikas, kuris duodamas visiems. Tai labai senas sovietinis narkotinis analgetikas. Jis pasižymi ryškiu narkotiniu poveikiu – jį išgėręs sėdi ir seilėjiesi. Visiems turi būti duodama promedolio – po vieną ar dvi kapsules. Ataskaitose rašoma, kad mums davė pirmosios pagalbos rinkinį. Jums davė pirmosios pagalbos rinkinį, bet jame nėra promedolio. Kur jis yra? Kažkas turėjo jį pasiimti, tiesa? Taip jie turėjo nuolatinę vaisto dozę.
Kaimyninio dalinio vadas turėjo ypatingą žmogų – promedolio narkomaną, kuris dėl dozės padarytų bet ką. Jis bėgiodavo aplink ieškodamas negyvų kūnų. Tarkim, reikėjo šautuvo optinio taikiklio arba naujų šarvų. Duodavo jam promedolio, ir jis bėgdavo prie pat kontakto linijos plėšti lavonų, beveik iki pat ukrainiečių pozicijų.
Nepaklusę kareiviai kankinami
Jis pasakojo, kad tais atvejais, kai rusų kariai nevykdė įsakymų arba atsisakydavo eiti ten, kur buvo liepiama, juos pririšdavo prie medžio ir nušaudavo iš 5–10 metrų atstumo.
Nepaklusę kareiviai buvo ir kankinami. Pavyzdžiui, atvedami pas vadą, kur jiems uždėdavo dvi šarvuotas liemenes. Vadas tuomet šaudydavo į liemenes iš automatinio ginklo.
„Net jei liemenės dvi ir jos paprastai atlaiko automato šūvį – visi jūsų šonkauliai bus sulaužyti. Ir jūs tiesiog lėtai mirsite. Arba jie priverčia užsidėti šalmą ir šauna jums į šalmą. Po to neturėsite kaukolės“, – kraupiais rusų kariuomenėje paplitusiais kankinimo būdais dalijosi buvęs jos narys.
Mano kuopoje du žmonės buvo „nušalinti“ [įvykdyta egzekucija – „The Insider“]. Nežinau detalių, nes tuo metu buvau lauke ir ištraukinėjau žmones. Atėjau ir paklausiau: „Kur jie yra?“ Nesakysiu šaukinių, bet kur tie du vaikinai? Ir man pasakė, kad jiems įvykdyta mirties bausmė.
Mūsų kuopoje tai pasitaikydavo ne taip dažnai, nes aukų skaičius buvo didelis. Bet tai buvo įprasta kaimyniniuose daliniuose, kur buvo ne 250, o 1000 ar 1500 žmonių.
Manęs laukė kita istorija. Turiu eiti į priekį į mūsų pozicijas, kad atneščiau jiems atsargų, ir girdžiu, kaip priekyje skrenda dronas. Tikrai ten neisiu, nes tai savižudybė. Pasukam į kairę, žinodami, kad ten yra kaimyniniai daliniai.
Keli mūsų vyrai mane pagauna ir sako: „Tu esi vienas iš mobilizuotų vaikinų“. Aš atsakau, kad ne. Jis sako: „Kodėl tu mums meluoji?“. Aš atsakau: „Paimkite mano karinį pažymėjimą. Žiūrėk, mano kariniame pažymėjime parašyta, kad esu samdomas kareivis“. Jis sako: „Neišsidirbinėkite su mumis“.
Jie pririšo mane prie medžio.
Jie ieškojo kažkokio mobilizuotojo, kuris dezertyravo arba bandė pabėgti. Jie mane pririšo ir pasakė: „Na, dabar tau galas“. Už medžio buvo didelė duobė, o joje gulėjo turbūt 20 ar 30 negyvų žmonių.
Mane išgelbėjo kažkas, paskambinęs per radiją ir pasakęs, kad rado tą vaikiną, kuris bandė pabėgti. Nežinau kodėl, bet man gaila to vaikino. Spėju, kad jam įvykdė egzekuciją. Jie mane atrišo ir pasiuntė pas vadą. Jis nebuvo girtas, bet atrodė, kad yra išgėręs promedolio. Jis sėdėjo ir seilėjosi – ir pasiūlė man 30 gramų degtinės, kad nusiraminčiau.
Patriotizmas greit išgaruodavo
Su „Insider“ kalbėjęs buvęs rusų kareivis pasakojo, kad kariuomenėje niekas atvirai nesipriešina režimui, nesako, kad „mes nuversime Putiną“, bet ir patriotizmu ten niekas netrykšta: „Net kai atvyksta „patriotai“, labai greitai jie pradeda kalbėti: „Ką mes čia, po velnių, darome, kam mums to, po velnių, reikia?“ Čia irgi yra „ultrapatriotų“, bet jie paprastai ilgai negyvena. Jie pirmieji pabėga – ir pirmieji būna pribaigti“.
„Žmonėms, kurie galvoja, kad nori pasirašyti sutartį su Gynybos ministerija, sakau: „Vaikinai, pasiimkite pistoletą ir šaukite sau į galvą“. Rezultatas bus lygiai toks pat. Jei manote, kad užsidirbsite pinigų, grįšite ir viskas bus puiku, patikėkite, tokių tipų mačiau labai daug.
Jūs negrįšite. Jūs negrįšite sveiki. Ar 5 milijonai rublių verti kojos? Ir ką tada darysi? Ar tavo mama visą likusį gyvenimą šluostys tau užpakalį?“, – klausia buvęs karys.
Ir priduria:
„Nėra Ukrainoje jokių nacių, ar panašiai – ten nėra nacių, tik paprasti žmonės. Turite suprasti, kad, grubiai tariant, jūs einate žudyti savo kaimyno. Ar galite su tuo susitaikyti? Visą likusį gyvenimą? Šis karas to nevertas. Tai ne karas už Tėvynę, ne karas už teisingumą, ne karas už laisvę. Tai karas už nieką. Tai karas dėl senelio, kuris yra visiškai sutrikęs – jis nuėjo ir nužudė šimtus tūkstančių žmonių dėl nieko. Jūs ten nieko neišlaisvinate. Pasakysiu daugiau – net tas senelis, kuris siunčia į karą, netiki, kad ką nors išlaisvina. Jam tai visiškai nerūpi. Ir jūs niekam nerūpite.
Ir jei tave pričiups, geriau bėk. Jei nieko neturite – jei neturite pinigų, imkite paskolas ir pasinaudokite jomis, kad ištrūktumėte iš ten. Ką galite prarasti? Jie bet kuriuo atveju išsiųs tave atgal į fronto liniją. Paprastai tariant, visada galite pabandyti“, – apibendrina rusų dezertyras.
„Insider“ patikrino buvusio kareivio tapatybę ir patvirtino, kad jis iš tiesų pabėgo iš fronto linijos.
