Rusų jūrų pėstininkai apie savo nuostolius Ukrainoje: „Čia blogiau nei pragare“

Kreipimąsi į O.Kožemiaką 155-osios jūrų pėstininkų brigados karių vardu spalio 6 d. paskelbė Rusijos gynybos ministerijai ir privačiai karinei kompanijai „Wagner“ artimas „Telegram“ kanalas „Grey Zone“. Vėliau jį platino kai kurie prorusiški kariniai korespondentai, pavyzdžiui, Aleksandras Sladkovas.

Tekste teigiama, kad „generolas Muradovas ir jo bičiulis tėvynainis Achmedovas“ privertė karius pulti Pavlivkos kaimą netoli Vuhledaro Chersono srityje, nes neva Muradovui už kaimo užėmimą Generalinis štabas pažadėjo suteikti Rusijos didvyrio vardą. Jūrų pėstininkai tvirtina, kad per keturias puolimo dienas neteko 300 karių ir maždaug pusės savo technikos, tačiau vadovybė slepia šiuos skaičius, baimindamasi atsakomybės. 155-osios brigados kariai paprašė atsiųsti „nepriklausomą komisiją“, kuri ištirtų vadų veiksmus.

O.Kožemiaka pažadėjo kreiptis į karinę prokuratūrą, tačiau neatmetė galimybės, kad laiškas gali būti Ukrainos specialiųjų tarnybų „klastotė“. Vėliau gubernatorius sakė, kad susisiekė su vienu iš „karo vadų“, esančių prie Pavlivkos. Tas neva pranešė, kad „karių iš Primorės nuostoliai gerokai perdėti“. Lapkričio 8 d. Kožemiaka paskelbė keletą 155-osios brigados karių, kurie, pasak jo, yra fronto linijoje, kreipimųsi. Jie pareiškė, kad, nepaisant nuostolių, dalinys „toliau žengia į priekį“.

„Jo balse buvo juntama panika“

Primorės krašto gyventojas Ruslanas rugsėjo pabaigoje išlydėjo į frontą savo draugą Andrejų, kuris buvo mobilizuotas. Pasak Ruslano, pastaruoju metu jie retai matydavosi, nes Andrejus su šeima gyvena Vladivostoke, o Ruslanas – kitame mieste už 40 km nuo regiono sostinės. Tačiau draugai dažnai susiskambindavo, o atsidūręs armijoje Andrejus ir toliau rašė ir skambino draugui.

„Turbūt praėjus porai dienų po mobilizacijos paskelbimo mes pradėjome skambintis su draugais ir klausinėti: gavo šaukimą ar ne, – pasakoja Ruslanas. – Jis man paskambino ir sako: aš šaukimą gavau. Klausiu jo: o kaip būtent jis jį gavo? Jis sako, kad grįžo namo, o jis pašto dėžutėje guli. Pasakiau jam: „Brolau, kam tau to reikia? Išmesk jį ir toliau ramiai gyvenk. Tu juk už jį nepasirašei, vadinasi, nematei jo akyse.“ Jis ką tik automobilį iš Japonijos už paskolą įsigijo... Jie turi du mažus vaikus. Kitą dieną skambinu jam ir noriu sužinoti, ką jis padarė, ar nuvažiavo į karinį komisariatą. Pasirodo, kad nuvažiavo, ir jo iš ten jau nė karto namo neišleido, įsivaizduojate? Paėmė. Jie išvažiavo tiesiai į tą jūrų pėstininkų dalinį, kuris čia pas mus netoli Vladivostoko. Tada jie buvo permesti „į lauką“ – į poligoną Sergejevkoje, kuris taip pat yra čia netoliese. Ir pradėjo juos pamažu perkėlinėti ten, į vakarus, iš pradžių į Rostovą, o paskui kažkur už 600 km nuo Rostovo, bet irgi Rusijos teritorijoje. Paskui jis dingo gal savaitei, o po to pradėjo siųsti nuotraukas, vaizdo įrašus, balso pranešimus iš Ukrainos.“

Pasak Ruslano, Andrejus buvo paskirtas į 155-ąją brigadą, nors privalomąją karinę tarnybą buvo atlikęs tankų pajėgose ir neturėjo jokios kovinės patirties. Spalio pabaigoje jis ėmė savo draugui siųsti žinutes, kuriose pasakojo apie savo dalinio nuostolius.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mobilizuoti Rusijos rezervistai

Paskutinėje balso žinutėje Andrejus savo draugui sugebėjo pasakyti štai ką: „Rusia, čia visiškas py*****. Mus taip apšaudė, tiek daug lavonų... Žmones šalia manęs per pusę suplėšė. Rusia, eina na****, aš tokioje šiknoje... Čia blogiau nei pragare.“

„Paskutinis jo balso pranešimas mane labai prislėgė. Pažįstu jį jau daug metų. Paskutinį kartą jo balsas skambėjo taip, kai mirė jo mama. Tai visada linksmas, pozityvus vaikinas. Aš jį pažįstu! Vadinasi, ten buvo labai baisu. Kažkokia panika jo balse. Sakė, kad juos bombarduoja, o vaikinai, su kuriais jis atvyko, jau žuvo. Kaip supratau, iš pradžių jie buvo Volnovachoje (miestas Donecko srities pietuose, – red. past.), o paskui buvo permesti prie Vuhledaro. Apie tai jis man pasakė spalio pabaigoje, o šeštadienį, lapkričio 5 d., taip pat parašė, sakė kad jam skubiai reikia 10 000 rublių. Jis nepaaiškino, kodėl.“

Vieną dieną Andrejus atsiuntė draugui vaizdo įrašą.

„Matosi, kad jie ten girti, aptarinėja kažkokius minosvaidžių apšaudymus, kas gyvas, o kas ne, – pasakoja Ruslanas. – Aiškiai matyti, kokie jie ten jūrų pėstininkai. Tiesiog vyrai darbininkai. Visi galvoja, kad jūrų pėstininkai – tai kažkokios elitinės specialiosios pajėgos, o ten paprasti vyrai. Andriucha juk paprastas santechnikas, atlikęs būtinąją karinę tarnybą. Tokių vaikinų, kaip jis, ten yra daug, na tam tikra dalis – tai tikrai. Aš net parodžiau šį vaizdo įrašą savo draugams ir visi sako, kad šie kariai lyg paskutinį kartą sėdėtų, gertų. Matosi, kad jie yra palaužti. Nuo tada ryšio su juo nėra. Dabar neaišku, ar Andriucha grįš, ar ne.“

Andrejaus žmona patvirtino, kad jos vyras yra Pavlivkos apylinkėse, tačiau atsisakė duoti interviu.

„Nematė vado akyse“

Kovo pabaigoje Vladimiras Putinas Ramiojo vandenyno laivyno 155-ajai jūrų pėstininkų brigadai suteikė gvardijos brigados vardą. Tuo metu Ukraina pranešė apie didelius nuostolius, kuriuos brigada patyrė per pirmąjį karo mėnesį ir buvo „praktiškai sunaikinta“. Rusijos gynybos ministerija nuostolių nepatvirtino, tačiau jau pavasarį brigadą iš dalies papildė savanoriai, o rugsėjį – mobilizuoti vyrai. Sibreal.org žurnalistai kalbėjosi su maždaug trisdešimties Ukrainoje kariaujančių Primorės ir Magadano gyventojų giminaičiais, ir visais atvejais jie buvo išvežti į frontą per mobilizaciją.

„Žinoma, ten yra kažkoks profesionalų branduolys, bet, kaip supratau, 70–80 proc. tų, kurie buvo prie Pavlivkos, buvo mobilizuotieji, patekę į armiją prieš mėnesį“, – sakė vieno iš kariškių giminaitė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mobilizuoti Rusijos rezervistai

Tuo pat metu Donbaso pietuose nuostolių patiria ne tik 155-osios brigados kariai, bet ir kiti daliniai, kurie vykdo puolimą Vuhledaro rajone. Pasak Svetlanos Teleginos, jos brolis buvo mobilizuotas rugsėjo 25 d. Dalnegorske, Primorės krašte, ir faktiškai iš karto buvo išsiųstas į Donbasą.

„Dabar jis tarnauja artilerijoje, – sako Svetlana. – Padėtis ten liūdna. Jie visai nematė vado akyse. Jie nesimaudė ir nesikeitė drabužių daugiau nei mėnesį. Apatinis trikotažas jau pluta pasidengė. Darosi vis šalčiau, bet šiltų drabužių neduoda. Kartais jie pusantros paros sėdi be vandens ir maisto. Jie sėdi apkasuose ir juda tik naktį. Nėra galimybės net vandens užsivirti. Nuolatinis priešo apšaudymas ir aukos, žinoma, kiekvieną dieną.“

Nuo Pavlivkos puolimo pradžios į Magadaną atkeliavo mažiausiai šeši pranešimai apie karių žūtis. Mobilizuotieji iš Kolymos buvo siunčiami į Vladivostoką, kur jie prisijungdavo prie jūrų pėstininkų, nors būtinosios tarnybos metu mokėsi kitokių karinių specialybių. Nuo spalio pabaigos su dauguma karių nebepavyksta užmegzti ryšio, todėl artimieji negali sužinoti, ar jie gyvi, ar mirę.

„Ten mano sūnus, Andrejus, – sako Neli Zimina iš Magadano. – Jis yra civilis, mobilizuotasis, jį išvežė rugsėjo 27 d. Jis ir anksčiau daug nekalbėdavo, kaip ir jo tėvas – tylenis. Pastarąsias dvi savaites su juo apskritai nepavyko susisiekti. Esame visiškoje nežinioje.“

„Kiekvieną dieną mes einame iš proto, – sako mobilizuotojo žmona Natalija. – Jie buvo paimti be kovinės patirties, tiesą sakant, į patį pragarą. Tačiau blogiausia šioje situacijoje yra nežinomybė. Nuo spalio 28 d. nepavyksta susisiekti. Tiesiog nežinau, ką galvoti, kai skaitau giminaičių pokalbius internete... Sklinda įvairūs gandai: vienam nuplėšta koja, kitas nudegė 80 proc. kūno, trečias guli ligoninėje su skeveldra. O aš apie saviškį negaliu nieko sužinoti. Pažįstama prisiskambino į Gynybos ministerijos karštąją liniją, jai pasakė – rikiuotėje. O man sako – palaukite, susisieks. Žiūriu televizorių, gal jį parodys. Atvirai kalbant, man plyšta širdis... Atkeliauja pranešimai apie žūtis, ir neaišku, kas bus kitas. Ir aš nesuprantu vieno dalyko: na, filmuoja ten visokiausius vaizdo įrašus, kreipimusis, galima rasti net karinių veiksmų kadrus. Nejaugi kariams neleidžiama savo giminaičiams SMS žinučių pasiųsti. Tačiau kalbama, kad iš jų telefonai buvo atimti, nes priešo artilerija tada gali juos susekti. Tada išvis visi vienu metu žus.“

„Reikia naujos mėsos“

Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad jūrų pėstininkų nuostoliai prie Vuhledaro „neviršija 1 proc. karių ir 7 proc. sužeistųjų, kurių didelė dalis jau grįžo į rikiuotę“, tačiau tikslaus žuvusiųjų skaičiaus neįvardijo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos valdžios institucijos nepateikė aiškios informacijos apie nuostolius, patirtus šturmuojant Pavlivką.

„Tas gubernatorius, draugas Kožemiaka, kaip ir buvo galima nuspėti, melavo: sako, kad nuostoliai buvo „toli gražu ne tokie“. Štai „ne tokie“... O kokie? Nuo Vladivostoko iki Pavlivkos Donecko srityje – daugiau nei 9 tūkst. kilometrų. Tačiau jis įsitikinęs, kad nuostoliai „ne tokie“. Iš ten gubernatorius tikriausiai geriau mato, kaip ir kiek kariškių siunčiama į žudynes iš jo regiono. O gal jam tiesiog buvo įsakyta meluoti. Įsakyta iš Maskvos. Netgi daugumos žuvusiųjų kūnai nebus atvežti į kokį nors Vladivostoką, bet esu tikras, kad gubernatorius Kožemiaka išeis ir paaiškins, kodėl ne visi buvo atvežti ir ne visi grįžo iš tų „ne tokių“, – sakė V.Zelenskis, patikslindamas, kad Donecko srityje „žemė priešais ukrainiečių pozicijas tiesiog užversta okupantų kūnais“.

Informacija apie padėtį pietiniame Donecko fronte yra prieštaringa. Rusijos karo korespondentai praneša, kad Rusija kontroliuoja Pavlivką. „Telegram“ kanaluose pasirodė Rusijos vėliavos ant vieno iš privačių namų kaimo pietinėje dalyje nuotrauka. Tačiau prorusiškas karo korespondentas Aleksejus Sukonkinas lapkričio 2 d. rašė, kad per dvi Pavlivkos šturmo dienas Rusijos jūrų pėstininkų žuvo daugiau nei per pirmąjį Čečėnijos karą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mobilizuoti Rusijos rezervistai

Oficialiai nė viena pusė nepatvirtino, kad Pavlivka buvo užimta. Dar daugiau, Ukrainos prezidento biuro patarėjas Oleksijus Arestovyčius teigė, kad ukrainiečiams pavyko prasiveržti į Rusijos kariuomenės užnugarį ir įgyti galimybę apšaudyti Volnovachą – svarbų geležinkelio mazgą, per kurį aprūpinama visa Rusijos pietinė grupuotė.

„Aš tvirtinu, kad nesėkmė prie Pavlivkos buvo paskutinis lašas, apsisprendžiant išvesti karius iš Chersono. Krymo tiltas neveikia, o nesėkmė prie Pavlivkos rodo, kad ukrainiečiai pertrauks tiekimo liniją geležinkeliu“, – sakė O.Arestovyčius.

Nepaisant to, lapkričio 14 d. popietę Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Pavlivką per atkaklias kovas užėmė Rusijos kariuomenė.

Mobilizuotųjų artimieji mažai ką žino apie padėtį fronte. Primorės ir Magadano gyventojai toliau internete aptarinėja naujų mobilizuotųjų išsiuntimą į Rostovą, o paskui į Ukrainą.

„Gal jūs galite man paaiškinti, kam visa tai? – kalba Ruslanas. – Nežinau, kaip kituose regionuose, bet mums Tolimuosiuose Rytuose nereikia tos Ukrainos. Kodėl senelis Vova ten lindo? Ar mums kas nors grasino? Na, jei Ukraina būtų užpuolusi, būtų kitas reikalas. Tada niekas nesislėptų nuo mobilizacijos, o dabar kas? Visi juk slepiasi. Man 27 metai, tik pradėjau tvarkytis savo gyvenimą. Buvo sunkių laikotarpių: skyrybos, skolos, paskolos, darbo nebuvo. Dabar viskas daugmaž gerai. Ir ką, turiu ten važiuoti neaišku dėl ko? Per stebuklą šį kartą negavau šaukimo. Pas mus Primorėje tiesiog kelių policininkai visus stabdė ir įteikinėjo šaukimus: vaikas – ne vaikas, invalidas – ne invalidas, jiems tai nerūpėjo. Jei esi vyriškos lyties – te tau šaukimą. Kiek žmonių buvo paimta pirmosiomis dienomis... Keletą kartų važiavau pro šalį, kai juos gabeno. Moterys verkia, vaikai verkia... Kiek suprantu, kontraktininkai ten jau baigėsi. Reikia naujos mėsos.“

Po kreipimosi į Primorės gubernatorių jūrų pėstininkai buvo vėl pasiųsti šturmuoti ukrainiečių įtvirtinimų prie Pavlivkos, lapkričio 14 d. leidiniui „7x7“ sakė vienas 155-osios brigados karys. Pašnekovas mano, kad po skandalo vadas „turėjo viską parodyti kitu rakursu, sukurti gražų vaizdelį ir išsaugoti antpečius“. Jo vertinimu, šturmo metu žuvo 100–155 kariai, o iš viso nuo Pavlivkos šturmo pradžios dalinys neteko 450–500 žmonių. Duomenų apie aukas karo sąlygomis patikrinti neįmanoma.

„Šturmas yra didžiausia bausmė, kai priešas turi gerai įtvirtintą gynybos liniją ir ją pralaužti galima tik su dideliais nuostoliais. Gynyba buvo pralaužta, tačiau tą dieną kariai žuvo tam, kad būtų patvirtinti vadų žodžiai, jog nuostoliai buvo nedideli. Nuostolių iki šiol nesugeba suskaičiuoti“, – sakė vienas iš karo veiksmų dalyvių.