Propagandininkai tvirtina, kad kadangi Sevastopolis Rusijos Sovietų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje (RSFSR) turėjo respublikinio pavaldumo miesto statusą, jis specialiu aktu turėjo būti perduotas Ukrainos SSR, atskirai nuo Krymo regiono.
O kadangi jokio specialaus įsako nebuvo, Sevastopolis esą „visada buvo Rusijos“.
Tačiau šis teiginys iš esmės prieštarauja sovietiniams teisės aktams, kuriais remdamasi Maskva bando grįsti savo dabartines pretenzijas.
Jei ne Krymas, tai bent jau Sevastopolis
Socialiniuose tinkluose nuolat pasirodo publikacijų, esą „teisiškai“ Sevastopolis visada buvo RSFSR dalis ir niekada nepriklausė Ukrainai.
Prie šio mito populiarinimo nemenkai prisidėjo Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas, kurio pozicija išdėstyta oficialioje Rusijos žiniasklaidoje, ir ypač akcentuota specialiame leidinyje „Parlamentskaja gazeta“ (liet. „Parlamento laikraštis“).
„V.Putinas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiškai šis Krymo miestas visada buvo Rusijos Federacijos dalis. Jis priminė, kad net neteisėto Krymo perdavimo iš RSFSR į Ukrainos SSR metu Sevastopolis buvo centrinio pavaldumo miestas.
Prezidentas patikslino, kad pagal įstatymus šiam sprendimui turėjo pritarti SSRS Aukščiausioji Taryba ir respublikų Aukščiausiosios Tarybos.
Tačiau, kaip pažymėjo Rusijos vadovas, net ir šiame iš esmės neteisėtame procese „Sevastopolis buvo paprasčiausiai pamirštas, jis nebuvo perduotas iš RSFSR Ukrainai. Taigi formaliai ir teisiškai jis visada buvo Rusijos Federacijos dalis“.
Vėlesnėse propagandinėse publikacijose ši tezė iš esmės buvo nuolat kartojama, nepaisant to, kad ji akivaizdžiai neatitinka tiesos.
Respublikų teisės
Sovietų Sąjunga, pasak jos įkūrėjų, turėjo būti suverenių sovietinių respublikų federacija ar net konfederacija, iš kurių kiekviena pasiliko teisę laisvai išstoti iš SSRS.
Šis principas atsispindėjo 1936 m. (dar vadinamosios stalininės) Konstitucijos 14, 15 ir 17 straipsniuose ir 1978 m. (Brežnevo) Konstitucijos 8 ir 9 skyriuose.
Dėl šios priežasties kiekviena respublika buvo laikoma visiškai nepriklausoma visose srityse – įskaitant vidaus organizacijos klausimus ir vidaus administracinių ribų nustatymą – išskyrus tuos įgaliojimus, kurie konstituciškai buvo deleguoti visasąjunginei vadovybei.
Be to, be respublikų sutikimo negalėjo būti keičiamos jų sienos.
Visos šios teisės, kurios iš tikrųjų buvo nominalios, suponavo tam tikrų teisinių procedūrų laikymąsi, kurios, nors ir formalios, vis dėlto buvo vykdomos.
Sevastopolio autonomija
Sovietų Sąjungos teisės aktuose iš esmės buvo sąvokos „sąjunginio (arba centrinio) pavaldumo miestas“.
Vietoj jo buvo vartojama kita sąvoka, turinti daugiau ar mažiau aiškų teisinį turinį: respublikinio pavaldumo miestas.
Ir 1948 m. RSFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas iš tiesų išleido įsaką Nr. 762/2, kurį sudarė vienas sakinys:
„Nustatyti Sevastopolio miestą kaip savarankišką administracinį ir ekonominį centrą su savo specialiu biudžetu ir priskirti jį respublikinio pavaldumo miestų kategorijai“.
Sevastopolio autonomija pasireiškė tuo, kad jis nuo to laiko turėjo savo biudžetą, atskirą nuo Krymo regiono.
1948-1954 m. teisėkūros ir administraciniuose dokumentuose neužfiksuota jokių kitų ypatingo statuso požymių.
Pavyzdžiui, 1953 m. Krymo srities tarybos posėdžiuose dalyvaudavo ir iš Sevastopolio išrinkti deputatai – akivaizdu, kad jei šis miestas būtų laikomas nepriklausomu subjektu, to negalėjo būti.
Buvo laikomasi visų teisinių procedūrų
Nepaisant V.Putino skleidžiamų interpretacijų, Krymo perdavimas Ukrainai įvyko laikantis visų sovietinės Konstitucijos reikalavimų.
Pirmasis teisinis žingsnis čia buvo 1954 m. vasario 5 d. RSFSR Ministrų Tarybos nutarimas:
„RSFSR Ministrų Taryba nutaria:
Perduoti Krymo sritį iš RSFSR į Ukrainos SSR sudėtį.
Prašyti RSFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą apsvarstyti Krymo srities perdavimo Ukrainos TSR klausimą ir įrašyti į RSFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą atitinkamą nutarimą“.
Tai reiškia, kad iniciatyva kilo iš sovietų Rusijos valdžios institucijų.
SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas – vadovaudamasis 1936 m. Konstitucijos 14 straipsniu, pritarė Krymo perdavimui Ukrainos SSR.
Krymo regiono vidaus administraciniai (konkrečiai – biudžetiniai) klausimai atskirai niekaip nebuvo reguliuojami.
Tuo pat metu RSFSR Konstitucijoje Sevastopolis po 1954 m. nebuvo įvardytas kaip respublikinio pavaldumo miestas. Tačiau 1978 m. Ukrainos SSR Konstitucijos 77 straipsnyje Kyjivas ir Sevastopolis apibrėžti kaip respublikinio pavaldumo miestai.
Akivaizdu, kad sovietų valdžios požiūriu, Sevastopolis buvo Krymo srities dalis, tačiau turėjo tam tikrą administracinę ir ekonominę autonomiją.
1954 m. Krymą perdavus Ukrainai, Sevastopolis taip pat tapo Ukrainos SSR dalimi, tačiau išlaikė respublikinio pavaldumo miesto statusą – tačiau jau Sovietų Ukrainos sudėtyje.
Todėl pagal SSRS ir ją paveldėjusios Rusijos Federacijos teisės aktus nėra teisinio pagrindo Sevastopolį laikyti de jure Rusijos.
15min verdiktas: melas. Pastebimas tiesioginis istorinių faktų ir teisinių apibrėžimų iškraipymas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
