Iki artimiausios gyvenvietės – 250 km
Taip buvo ir 1978 m. vasarą, rašoma smithsonianmag.com. Apie pusantro šimto kilometrų nuo Mongolijos sienos sraigtasparnio pilotas ieškojo vietos grupei geologų nusileisti. Siaurame slėnyje tarp taip tankiai suaugusių pušų ir beržų, kad buvo sunku tikėtis tuščios žemės lopinėlio, jis pastebėjo kai ką, ko ten neturėjo būti. Maždaug 1,8 km aukšto kalno papėdėje driekėsi vagos. Buvo akivaizdu, kad čia gyvenama žmonių.
 |
| logoslovo.ru nuotr./Lykovų būstas |
Iki artimiausios gyvenvietės buvo bemaž 250 km. Sovietų valdžia neturėjo jokių duomenų, kad šioje teritorijoje, niekada netyrinėtoje, gali būti gyventojų.
Daugiau Lykovų ir jų būsto nuotraukų galite rasti čia.
Pilotas apie savo atradimą papasakojo keturiems mokslininkams, atvykusiems ieškoti geležies rūdos ir ne vien nustebino, bet ir išgąsdino juos. Žurnalisto Vasilijaus Peskovo teigimu, taigoje mažiau pavojinga susidurti su žvėrimi nei su nepažįstamuoju. Užuot ramiai laukę laikinoje stovykloje už 16 km, jie nusprendė imtis tyrimo. Geologė Galina Pismenskaja prisiminė su kolegomis paruošusi dovanų „savo draugams“, bet dėl viso pikto pasigriebusi ir pistoletą.
Kopdami į kalną jie matė vis daugiau žmogaus veiklos patvirtinimų: keliuką, lazdą, per upelį permestą rastą, o galiausiai – nedidelę pašiūrę, prikrautą iš beržo tošies pagamintų dėžių su džiovintomis bulvėmis.
Pasirodžius netikėtiems svečiams, prasivėrė namelio durys ir tarytum iš pasakos pasirodė senyvas vyras. Basas, su lopytais perlopytais marškiniais, pasiūtais iš maišo. Jis vilkėjo tokias pačias kelnes, veidą dengė susivėlusi barzda. Plaukai buvo sutaršyti. Vyras atrodė išsigandęs, bet žiūrėjo smalsiai. Kadangi reikėjo kažką pasakyti. G.Pismenskaja pasisveikino: „Laba diena, seneli! Atvykome aplankyti!“ Šeimininkas kurį laiką patylėjo, o tuomet švelniu ir netvirtu balsu ištarė: „Kadangi sukorėte tokį ilgą kelią, galite užeiti.“
Ką geologai išvydo viduje, priminė viduramžius. Paskubomis suręsta iš po ranka pasitaikiusių daiktų, šalta lyg rūsys vieno kambario lūšna labiau priminė urvą. Nešvariame ir priplėkusiame būste sulinkusiomis sijomis paramstytomis lubomis glaudėsi penki (anksčiau – visi šeši) žmonės. Tik geriau apžiūrėję svečiai pamatė dviejų moterų siluetus. Viena iš jų isteriškai meldėsi: „Tai už mūsų nuodėmes, už mūsų nuodėmes...“ Kita – išsigandusiomis akimis – lėtai susmuko ant grindų. Geologai suprato, kad jiems derėtų kuo skubiau pasišalinti.
Šiek tiek atsitraukę jie pradėjo užkandžiauti. Po pusvalandžio durys vėl prasivėrė ir vyras su dviem savo dukromis išlindo. Isterijos nebeliko nė ženklo. Nors žmonės tebebuvo akivaizdžiai išsigandę, jų akyse buvo matyti smalsumas. Trijulė prisėdo prie svečių, tačiau bet kokių vaišių – uogienės, arbatos, duonos – atsisakė teisindamiesi, kad jiems negalima. Į klausimą, ar kada nors yra valgę duonos, vyras atsakė: „Aš – taip. Bet jos nevalgė. Niekada jos nematė.“ Vyrą bent jau buvo galima suprasti. Dukrų kalba buvo iškraipyta ilgos izoliacijos. Joms kalbant buvo girdėti tik neaiškus burkavimas.
Jauniausi vaikai nebuvo matę kitų žmonių
Per keletą vizitų geologai išgirdo šeimos istoriją. Senasis vyras, vardu Karpas Lykovas, buvo sentikis, išpažįstantis tikėjimą, nepasikeitusį nuo XVII a. Sentikiai buvo persekiojami nuo Petro I laikų. Apie carą K.Lykovas kalbėjo taip, lyg šis būtų jo asmeninis priešas, Antikristas žmogišku pavidalu.
Kai valdžią perėmė ateistai bolševikai, Lykovams prasidėjo liūdnos dienos. Ištisos sentikių bendruomenės pasitraukė į Sibirą, kad išvengtų persekiojimo. 1936 m. komunistų patrulis jų kaimo prieigose nušovė Karpo brolį. Šiam neliko nieko kito, kaip su visa šeima – žmona Akulina, 9-erių sūnumi Savinu ir vos dvejų sulaukusia dukra Natalija, pasitraukti į mišką.
Pasiėmę tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek sėklų, Lykovai traukėsi vis giliau į taigą, kol galiausiai pasiekė šią atokią vietą. Vėliau gimė dar du vaikai: 1940-aisiais – Dmitrijus, 1943-iaisiais – Agafija. Šie niekada nebuvo matę žmogaus, nepriklausančio jų šeimai. Išorinį pasaulį jauniausieji Lykovai pažino tik iš tėvų pasakojimų. Didžiausia šeimos pramoga buvo pasakoti vieni kitiems savo sapnus.
Vaikai žinojo, kad esama vietų, vadinamų miestais, kur žmonės gyvena susigrūdę daugiaaukščiuose. Bet jiems tai tebuvo abstrakcija. Vienintelė turima literatūra buvo maldų knyga ir sena Biblija. Akulina jas naudojo, mokydama vaikus skaityti, o rašyti mokė su nusmailintomis beržų šakelėmis, kurias vietoj rašalo mirkė į sausmedžio sultis.
Daugiau Lykovų ir jų būsto nuotraukų galite rasti čia.
Pasiekti Lykovų būstą žeme buvo nepaprastai sunku, net plaukiant valtimi Agakano upe. Po vieno pirmųjų apsilankymų V.Peskovas, pasiskelbęs asmeniniu šeimos kronikininku, pasakojo 250 km įveikęs nesutikdamas jokio žmogaus.
Tokia izoliacija išgyvenimą laukinėje aplinkoje darė kone neįmanomą. Galėdami pasikliauti tik savimi, Lykovai buvo priversti sugalvoti, kuo pakeisti kai kuriuos atsigabentus daiktus. Vietoj batų jie iš beržo tošies pasigamino kaliošus. Drabužius jiems teko lopyti, kol visiškai sudriksdavo, o tuomet prasimanyti audinio iš kanapių pluošto.
Bet pakaitalo metalui Lykovai neturėjo. Pora puodų, tarnavusių ilgus metus, galiausiai surūdijo. Vietoj jų pasigamino dubenų iš beržo, bet jų nebuvo galima dėti į laužą, taigi virti ar kepti tapo sunkiau.
Kita vertus, taiga turėjo ir privalumų: už lūšnos tekėjo skaidrus šaltinis. Aplinkui augo gausybė maumedžių, eglių, pušų ir beržų. Čia pat buvo galima prisirinkti mėlynių ir aviečių, malkų, o pušų riešutai krito tiesiog ant stogo. Nepaisant to, Lykovai nuolat gyveno badaudami.
Tik 6-ajame dešimtmetyje, kai užaugo Dmitrijus, jie ėmė spąstais gaudyti gyvūnus – mėsai ir odai. Neturėdami ginklų ir net lankų, Lykovai galėjo medžioti tik statydami spąstus ar tol vaikydamiesi gyvūnus, kol jie krisdavo visiškai išsekę. Dmitrijui pakakdavo ištvermės eiti į medžioklę basomis net žiemą, kartais negrįžtant po kelias dienas, miegant 40 laipsnių speige, o galiausiai sugrįžti su elniuku ant peties.
Bet dažniausiai šeima neturėjo jokios mėsos, todėl jų racionas darėsi vis monotoniškesnis. Laukiniai gyvūnai suniokojo jų morkų lysves. 6-ojo dešimtmečio pabaiga, prisiminė Agafija, buvo alkanas laikmetis. Jie buvo priversti valgyti šermukšnių lapus, šaknis, žolę, medžio žievę. „Kasdien rengdavome pasitarimus, kad nuspręstume, ar viską suvalgyti, ar palikti sėklai.“
 |
| vasiliy-okochka.livejournal.com nuotr./Karpas Lykovas |
1961-aisiais snigo net birželį. Užsitęsę šalčiai sunaikino Lykovų daržą, todėl pavasarį jie valgė net batus. Akulinai rūpėjo, kad vaikai būtų pavalgę. Ji pati tais metais mirė iš bado. Kitus šeimos narius, anot jų pačių, išgelbėjo stebuklas: išdygo kažkokiu būdu užsilikęs rugio grūdelis. Lykovai jį aptvėrė tvora ir kruopščiai dieną naktį saugojo nuo pelių bei voverių. Atėjus derliaus metui, vienoje varpoje buvo 18 grūdų. Taip jiems pavyko atkurti pasėlius.
Danguje patys pastebėjo palydovus
Geologai netrukus pastebėjo, kad kiekvienas iš Lykovų buvo įdomi asmenybė. Senasis Karpas domėjosi visomis naujovėmis, kurias jam iš stovyklos atgabendavo mokslininkai. Nors griežtai atsisakė patikėti, kad žmogui pavyko išsilaipinti Mėnulyje, jis žavėjosi palydovais. Šiuos Lykovai buvo pastebėję dar 6-ajame dešimtmetyje, kai „žvaigždės pradėjo greitai judėti dangumi“. Labiausiai vyrą žavėjo permatoma celofano plėvelė: „Viešpatie, ką jie sugalvojo – stiklas, bet glamžomas!“
Nors jau įžengęs į 9-ą dešimtį, Karpas laikė save šeimos galva. Vyriausias sūnus Savinas, šiurkštus ir giliai tikintis žmogus, turėjo lemiamą žodį religijos klausimais. Natalija stengėsi pakeisti motiną virėjos, siuvėjos ir slaugytojos vaidmenyje.
Daugiau Lykovų ir jų būsto nuotraukų galite rasti čia.
Jaunesnieji vaikai buvo kur kas atviresni naujovėms ir ne tokie fanatikai. Agafijai nieko nereiškė vėlyvą rudenį rankomis iškasti naują rūsį ir dirbti mėnesienoje. Dmitrijus puikiai pažinojo taigą ir buvo bene smalsiausias iš visų.
 |
| modernlib.ru nuotr./Agafija Lykova |
Tėvas ilgai laikėsi atokiai nuo visų geologų siūlomų daiktų. Vienintelė dovana, kurią iš pradžių sutiko priimti, buvo druska (keturis dešimtmečius gyventi be jos esą buvo tikra kankynė). Bet ilgainiui Lykovai priimdavo vis daugiau dovanų. Gręžėjas Jerofejus Sedovas net padėjo jiems sodinti daržą ir nuimti derlių. Atsiskyrėliai priėmė peilius, šakutes, šiek tiek grūdų, net parkerį, popieriaus ir elektrinį žibintą. Daugelį naujovių Lykovai sutiko nenoriai, bet prieš vieną nuodėmę – stovykloje pamatytą televizorių – jie negalėjo atsilaikyti.
Atkūrus ryšius su išoriniu pasauliu, šeimos gyvenimas ėmė ristis žemyn. 1981-ųjų rudenį per kelias dienas mirė trys iš keturių vaikų. Savinas ir Natalija kentėjo dėl inkstų skausmų, greičiausiai dėl skurdaus raciono. O Dmitrijų pakirto plaučių uždegimas. Pastarojo mirtis pribloškė geologus, iš paskutiniųjų bandžiusius jį išgelbėti. Mokslininkai siūlėsi iškviesti sraigtasparnį ir nugabenti ligonį pas medikus. Bet Dmitrijus nesutiko palikti nei artimųjų, nei visą gyvenimą praktikuoto tikėjimo, kuris esą to neleido. „Žmogus gyvena tiek, kiek jam atseikėja Dievas“, – mirdamas sušnibždėjo vyras.
Karpas su Agafija greta buvusios lūšnos pasistatė naują būstą. Jie taip pat atsisakė palikti mišką ir grįžti pas gimines, kuriems pavyko išgyventi masinio valymo metus. Senolis mirė 1988 m. vasario 16 d. Padedama geologų, Agafija jį palaidojo kalno atšlaitėje, neišliejusi nė vienos ašaros, o tuomet parėjo namo ir paprašė atėjūnų palikti ją ramybėje.
Rusų žiniasklaida skelbia, kad Agafija, šiemet sulauksianti 70-mečio, sėkmingai pergyveno šios žiemos pradžią ir tebegyvena taigoje.
