Ukraina, Moldova ir Gruzija šiame susitikime sieks sustiprinti savo ryšius su ES ir dar labiau priartėti prie bevizio režimo bei kitų svarbių klausimų sprendimo. Tuo pat metu Baltarusija, Armėnija ir Azerbaidžanas akivaizdžiai dreifuoja, bandydamos išlaikyti balansą tarp dalyvavimo Rusijos interesų zonoje ir Rytų partnerystės.
Būtent todėl Rygos susitikime bus aiškiau išreikšta santykių diversifikacija, kurią apibendrino Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o žodžiai: „Su šiomis šalimis teks nuveikti labai nemažai ir mes manome, kad turėtų būti atsižvelgiama į jų skirtumus“.
Ukrainos laukia Europos Komisijos patvirtintas 1,8 milijardo eurų paskolos paketas, skirtas būtiniausių reformų įgyvendinimui ir krizės palaužtos ekonomikos gaivinimui. Tiesa, dėl vis dar neatliktų namų darbų nebus išspręstas bevizio režimo klausimas. Daug optimizmo partnerėms nesuteiks ir pažadai atlikti naują įvertinimą.
Be to, Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš kelionę į Rygą paskubėjo pabrėžti, kad „Rytų partnerystė nėra Europos Sąjungos plėtros įrankis“. Neabejotina, kad kalbų apie būtinas reformas ir bendradarbiavimo būtinybę fone tvyros ir neišvengiama Rusijos agresijos Ukrainoje bei Krymo aneksijos tema.
Diplomatų teigimu, Rytų partnerystės valstybių gretose yra ir tokių, kurios nenorėjo įtraukti Krymo aneksijos klausimo ir viešai pavadinti to okupacija. Tai – Armėnija ir Baltarusija. Tokius armėnų ir baltarusių reveransus Vladimiro Putino politikai patvirtino ir pranešimai Rusijos žiniasklaidoje.
Politologas L.Kojala: „Rytų partnerystė nepasiekė visų galimų tikslų, bet buvo paskata kilti Maidanui“
Rytų Europos studijų centro eksperto Lino Kojalos teigimu, vertinant ES Rytų partnerystės programos rezultatus reikėtų išlikti realistais.
„Rytų partnerystė gal ir nepasiekė visų keliamų tikslų, gal ir nepanaudojo didelės dalies perspektyvių priemonių, gal ir yra dalies ES valstybių vertinama kritiškai, bet 2009 m. švedų ir lenkų iniciatyva tapo paskata Vilniuje įvykti lūžiui bei kilti Maidanui, o tuo pačiu – prasidėti realiam Ukrainos apsivalymo procesui. Rusijos desperacija bandant sustabdyti lėtą, bet nuoseklų įtakos mažėjimo procesą, yra to pavyzdys“, – teigė jis.
Pasak politologo, būtina išskirti programos prioritetus. „Būtų laikas padėti Azerbaidžaną, kurio rodikliai tik blogėja, Baltarusiją, kuri tėra amžinos Rusijos įtakos sala, ir Armėniją, kuri sėkmingai susisaistė su Eurazijos sąjunga, į antrą lentyną“, – darė išvadą L.Kojala.
„Turėtume pagaliau skirti deramą (diferencijuotą) dėmesį perspektyvioms šalims – Moldovai, Ukrainai, Gruzijai. Kol kas jų finansavimas bei kitokio pobūdžio pagalba neintensyvėjo nuo pat krizės laikų, o Pietų dimensija vis dar sulaukia gerokai daugiau dėmesio“, – pridūrė jis.
Partneriai norėtų didesnio Europos Sąjungos dėmesio
Rytų partnerystės valstybių atstovai nevienareikšmiškai vertina šią programą. Regiono studijų centro Jerevane vadovas, politologas Richardas Giragosianas teigia, kad Rusijos keliama grėsmė tik sustiprino ES siūlomų galimybių patrauklumą.
„Ne, ES kaimynystės politika nėra pasmerkta, tai labiau primena ryžtingą pasižadėjimą. Dabar ji peržiūrima ir sulaukė didesnio ES politikų dėmesio dėl padidėjusios grėsmės faktoriaus. Rytuose Rusija bando atsilaikyti prieš Europos plėtrą posovietinėje erdvėje, kurią Maskva mato kaip savo interesų zoną“, – teigė jis.
„Europos Sąjungos teikiamos galimybės atrodo dar patrauklesnės, matant autoritarišką ir prievartą naudojantį Rusijos modelį“, – pridūrė jis. „ES Rytų partnerystės tikslas – įtraukti buvusias šešias Sovietų Sąjungos respublikas link glaudesnio bendradarbiavimo. Visgi didesnis iššūkis čia yra ne Rusija, o pati Europa. Europai teks suprasti, kad ji daugiau nėra fortas, o viešbutis, kuriame Rytų partnerystės valstybės mato kelias laisvas vietas“, – teigė jis.
Gruzijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas Tedo Džaparidzė pabrėžė, kad jo valstybė negali leisti sau grįžti iš Rygos tuščiomis rankomis. „2014 metais pasirašę ES asociacijos sutartį mes jau sumokėjome ir vis dar mokame didelę kainą“, – sakė jis.
2014 metais pasirašę ES asociacijos sutartį mes jau sumokėjome ir vis dar mokame didelę kainą, – sakė T.Džaparidzė.
„Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos atstovai privalo iš šio susitikimo atsivežti gerų naujienų. Pavyzdžiui, bevizio režimo susitarimą. Mums reikia gerų naujienų. Šiemet Gruzijos ekonomikai prognozuojamas tik 2 procentų augimas, vietoje planuotų 4 procentų. Gruzija jaučia Vakarų sankcijų Rusijai padarinius, nes pervedimai iš Rusijos pusės sulėtėjo“, – pridūrė T.Džaparidzė.
„Negalime grįžti tuščiomis rankomis. Neseniai atlikta paklausa parodė, kad jau net 31 procentas gruzinų pritaria šalies dalyvavimui Eurazijos Sąjungoje, o tai nėra geras ženklas valstybėje, kuri turi nusistačiusi labai aiškią Euroatlantinę trajektoriją“, – teigė jis.
„Taigi ES kaimynystės politika nėra pasmerkta, bet ji turėtų turėti refleksus. Politika nėra tik normatyviniai apibendrinimai. Tbilisyje mes laukiame ir lūkesčių įgyvendinimo“, – dėstė T.Džaparidzė.
Politikos ekspertas A.Michta: „Rytų partnerystės programa žlunga“
Lenkų kilmės amerikiečių politologo Andrew Michtos, įdėmiai stebinčio geopolitinę kaitą Rytų Europoje ir ES veiklą, teigimu, ES Rytų partnerystės ir kaimynystės politika apskritai patiria visišką nesėkmę.
„ES kaimynystės politika visiškai nesėkminga ir to nepakeis jokie pozityvūs žingsniai iš Briuselio pusės. Tai, kas buvo matoma kaip naujų santykių galimybė rytinėje ir pietinėje ES periferijoje, tapo savotiška nestabilumo ir karų arka, ir mažai požymių, kad programa galėtų pasiūlyti kažkokius pasikeitimus“, – sakė A.Michta.
Nesakyčiau, kad nebuvo gerų ženklų. Iki tam tikro laiko atrodė, kad Ukraina labai pozityviai žvelgia į šią programą, tačiau tada buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius atskleidė kortas, – prisiminė ekspertas.
„Nesakyčiau, kad nebuvo gerų ženklų. Iki tam tikro laiko atrodė, kad Ukraina labai pozityviai žvelgia į šią programą, tačiau tada buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius atskleidė kortas“, – prisiminė ekspertas.
„Nuo pat pradžių ši programa turėjo didelių trūkumų dėl negalimybės pasiūlyti aiškios narystės perspektyvos joje dalyvaujančioms valstybėms.
Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad ES kaimynystės politika niekada negalės tapti tinkama alternatyva geopolitikoje. Pasaulyje, kuriame Ukraina yra skaldoma, o Vidurio Rytuose liepsnoja konfliktai, jei tokiame pasaulyje ES kaimynystės programa yra atsakymas, tai koks tada klausimas?“, – retoriškai teiravosi A.Michta.
