Spalį Sakartvele vykę rinkimai visame pasaulyje stebėti užgniaužus kvapą – buvo aišku, kad piliečiai turi pasirinkti, ir tai nulems ne tik šalies, bet ir viso Pietų Kaukazo regiono kryptį.
Nors opozicinės partijos iki paskutiniųjų tikėjosi pergalės, stebuklas neįvyko, o laimėjusi „Gruzijos svajonės“ partija jau netrukus ėmėsi itin drastiškų permainų.
Lapkričio pabaigoje darbą pradėjęs naujos sudėties parlamentas nusprendė atimti iš kartvelų galimybę tiesiogiai rinkti prezidentą – tą jau gruodžio 14 dieną padarys rinkikų kolegija, kurią turi sudaryti 300 žmonių.
O jau gruodį premjeras Iraklis Kobachidzė pranešė, kad šalis iki 2028 m. pabaigos nesiderės dėl narystės ES, nepriims ir ES biudžeto dotacijų.
Ekspertų vertininimu, „Gruzijos svajonės“ inicijuotas suartėjimas su Rusija nebuvo staigus – tai greičiau priminė „lėtai verdamos varlės“ efektą, kuomet per ilgą laikotarpį palaipsniui prieinama prie protu nesuvokiamų rezultatų.
„Globaliojo karo partija“
Kaip 15min paaiškino Sakartvelo politikos instituto analitikė Nino Samkharadzė, toks šalies posūkis neįvyko per vieną kadenciją, nors paskutiniai keli valdančiųjų metai tikrai buvo lemtingi.
Prie to nemažai prisidėjo ir Ukrainoje prasidėjęs karas, kurio dėka populistinei „Gruzijos svajonės“ partijai pavyko atrasti naujų paveikių naratyvų.
„Visų pirma, reikia suprasti, kad „Gruzijos svajonės“ populiarumas šalyje nebuvo didelis, jiems labai reikėjo atrasti „kabliuką“ – jie siekė tapti tokiais Sakartvelo gelbėtojais, tradicijų, identiteto saugotojais.
Todėl jie įvedė naują terminą – „Globaliojo karo partija“ – taip jie vadino didžiausius savo politinius oponentus – iki 2012 metų valdžioje buvusį Michailo Saakašvilio suburtą Jungtinį nacionalinį judėjimą.
Taigi, tuo „kabliuku“ tapo karas – „Gruzijos svajonė“ nuolat siejo savo politinius konkurentus su karu, kartojo, kad būtent jie pralaimėjo (Rusijos ir Sakartvelo red.past.) karą, maža to – patys išprovokavo Rusijos agresiją.
Šis naratyvas ilgainiui išsiplėtė ir dabar apima ne tik M.Saakašvilio įkurtą judėjimą, bet ir ir kitas opozicines partijas, pilietinės visuomenės organizacijas, kurios yra kaltinamos tuo, kad nori įtraukti šalį į vykstantį karą tarp Rusijos ir Ukrainos.
Pagal šią „Gruzijos svajonės“ platinamą sąmokslo teoriją, pilietinės visuomenės grupės yra tariamai vadovaujamos mistinės „Globaliojo karo partijos“, siekiančios paskatinti Sakartvelo įsitraukimą į karą, nors tam nėra jokių įrodymų.
Tačiau ties vidaus politika neapsistojama – įtraukiami ir tarptautiniai veikėjai, tokie kaip JAV prezidentas Joe Bidenas ar Europos Parlamento (EP) nariai, kurie dažnai kritikuoja Sakartvelo demokratijos žingsnius atgal.
„Gruzijos svajonė“ naudoja šį naratyvą, kad atsikirstų nuo tarptautinio spaudimo, sakydami vietos žmonėms, kad juos kritikuoja „Globaliojo karo partija“.
Jie aiškina, kad tarptautinė bendruomenė neva puola „Gruzijos svajonę“, nes nori priversti Sakartvelą tapti jų įtakos sfera“, – pasakojo politikos ekspertė.
Plačiau skaitykite: 2008-ųjų Rusijos ir Sakartvelo karas – detaliai: kaip prasidėjo ir vyko karinis susirėmimas
Normalizacija virto suartėjimu
N.Samkharadzė akcentavo, kad „Gruzijos svajonė“ toli gražu ne iš karto deklaravo artimos draugystės su Rusija būtinybę.
2012 m. atėję į valdžią, jie į politinę programą įtraukė terminą „normalizacija“ santykiuose su Rusija, kas sukėlė daugelio Sakartvelo piliečių nerimą, atsižvelgiant į 2008 metų karą ir ilgametę įtampą.
Tačiau buvo akcentuojama, kad siekiama ne suartėjimo, o karo grėsmės nutraukimo.
Partija nepasidavė ir toliau lenkė savo liniją, formuodami naują visuomenės požiūrį per subtilias derybas ir besikeičiančias viešąsias nuostatas.
Situacija radikaliai pasikeitė 2022 metais, kai Rusija vėl užpuolė Ukrainą.
Tai privertė Sakartvelo valdžią atsidurti sudėtingoje pozicijoje – išaugo tarptautinis spaudimas pasirinkti pusę ir prisijungti prie Europos Sąjungos užsienio politikos, apimančios sankcijas Rusijai ir paramą Ukrainai.
Vyriausybei teko laviruoti tarp deklaruojamų Sakartvelo siekių integruotis į ES ir poreikio išlaikyti santykius su Rusija, kuri ilgą laiką turi įtakos okupuotose Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose.
„Esant augančioms įtampoms, „Gruzijos svajonė“ nusprendė visiškai nesusijungti su ES politika, o užėmė neutralesnę poziciją Rusijos atžvilgiu.
Tai sukėlė kritikos bangą iš Vakarų šalių, kurios piktinosi, kad Sakartvelas neužima tvirtos pozicijos Rusijos atžvilgiu.
Iš praktinių paskatų šalis vėl užmezgė ryšius su Rusija: pirmiausia buvo atnaujinti tiesioginiai skrydžiai ir panaikintas vizų režimas – piliečiai tą laikė svarbiu žingsniu po beveik dešimtmečio pertraukos.
Šie veiksmai buvo vertinami kaip ženklas apie atšilusius politinius santykius su Rusija, ir tai lėmė didelį rusų pabėgėlių srautą į Gruziją“, – prisiminė politikos ekspertė.
Prorusiškų pažiūrų nedeklaruoja
Pasak N.Samkharadzės, nepaisant žingsnių į Rusijos pusę, net valdančioji partija niekuomet atvirai nedeklaravo prorusiškų pažiūrų, kad nesupykdytų rinkėjų.
Vietoje to, buvo nuolat kuriamas įvaizdis, kad Sakartvelas turėtų būti „patys sau“ – stiprūs, nepriklausomi, nepasiduoti Vakarų diktatui, nes patys šalies esą žino kas geriausia jiems.
Ekspertė tvirtino, kad Lietuvos ir sSakartvelo sicuacija nėra visiškai identiška, nors yra nemažai pranašumų, jei kalbėtume apie marginalus politikus, kurie deklaruoja, kad reikėtų sugyventi taikoje su Rusija, nesivelti į Ukrainos karą, nes tuomet esą bus mažiau problemų.
Pasak jos, pažeidžiamiausia ir daugiausiai pasiduodanti Rusijos propagandai grupė yra regionų gyventojai.
„Sakartvele, ypač regionuose, mes esame silpni kalbant apie žiniasklaidos skleidą, faktų tikrinimą ir visuomenės švietimą.
Nors Tbilisyje ir kituose miestuose veikia stiprios pilietinės visuomenės organizacijos, jos susiduria su sunkumais pasiekiant kaimo gyventojus, o tą daryti yra ypač svarbu.
Atokiose vietovėse žmonės dažniau yra linkę priimti rusiškas idėjas ir įtaką. Deja, mes vis dar kovojame su šiuo iššūkiu. Problema ta, kad trūksta organizuotų pastangų priešintis šiems prorusiškiems naratyvams.
Taip pat yra kalbos barjeras, nes kai kurios etninės mažumos, kaip armenai ir azerbaidžaniečiai, kalba rusų, armėnų arba kitomis regioninėmis kalbomis, o ne kartvelų.
Kultūriniai ir kalbiniai skirtumai apsunkina veiksmingą komunikaciją.
Etninės mažumos dažnai gyvena atokiose kalnuotose vietovėse, kur prieiga prie televizijos ar šiuolaikinės žiniasklaidos yra ribota. Dėl to čia rinkėjai dažniau būna konservatyvūs ir linkę paremti tokias politines partijas kaip „Gruzija svajonė“, – apgailestavo politologė.
Tarasas Ševčenka kovojo prieš polonizmus
Taigi, šiuo laikotarpiu ukrainiečių literatūrinės kalbos ir kultūros formavimasis vyko Poltavoje ir net Charkive (Rytų Ukrainoje).
Būtent čia susiformavo norminė rašyba ir gramatika, ir net pati „ukrainietiškumo“ sąvoka, pasak I. Ohienkos, yra susijusi su šiuo regionu. Vėliau labai svarbus tapo Kijeve veikusios Kirilo ir Metodijaus brolijos, kuri siekė ne tik kultūrinių ir švietėjiškų, bet ir politinių tikslų, vaidmuo. Vienas iš šios organizacijos narių buvo Tarasas Ševčenka, kurį galima laikyti vienu iš šiuolaikinės ukrainiečių literatūrinės kalbos kūrėjų. Jis jokiu būdu nebuvo galininkas, o kalbant apie polonizmus ir apskritai svetimžodžius, I. Ogienko taip apibūdina jo kalbą: „Senojoje XVII ir XVIII a. ukrainiečių literatūrinėje kalboje buvo daug polonizmų, kurie krinta į akis dabartiniam skaitytojui. Kotliarevskis ryžtingai su tuo prasilenkė, nes šios senosios kalbos jau nemokėjo. Tą patį matome ir Ševčenkos kalboje: joje nebėra polonizmų, o tie, kuriuos jis vartoja, yra žodžiai, kuriuos jau įsisavino mūsų gyvoji kalba.“ https://archive.md/JTApA
