„Mačiau daug mirštančių žmonių – tiek daug mano kaimynų ir draugų“, – liūdnai prisimena Salamatu, arba Sallay, kaip ją vadina artimieji. Kai jos tėtis, visų gerbiamas policininkas, užsikrėtė Ebola 2014 m., Sallay ėmė juo rūpintis.
„Ji visada buvo šalia jo. Sallay tėtį maitino, girdė arbata, – sako mergaitės mama Isha Korsu. – Manėme, kad tai kraujospūdis, tačiau tik jam mirus sužinojome apie Ebolą.“
Siera Leonėje, Liberijoje ir Gvinėjoje per Ebolos epidemiją užsikrėtė daugiau kaip 27 000 žmonių, per 10 000 iš jų mirė. Sallay buvo viena iš 18 000 vaikų, kurie neteko vieno ar abiejų tėvų.
Tačiau Sallay nebuvo kada gedėti mylimo tėčio, nes praėjus dviem dienoms po jo mirties ji pati, du jos vyresni broliai ir mama pajuto ligos simptomus.
Ebolos virusas smogė skurdžiausioms pasaulio šalims ir pažeidžiamiausioms bendruomenėms, o ypač nukentėjo vaikai. Maždaug vienas iš penkių užsikrėtusiųjų buvo vaikas. Vaikų mirtingumas nuo šios ligos buvo ypač didelis.
Sallay nebuvo kada gedėti mylimo tėčio, nes praėjus dviem dienoms po jo mirties ji pati, du jos vyresni broliai ir mama pajuto ligos simptomus.
„Sallay yra mano jauniausioji. Man vos neplyšo širdis, kai jos akys paraudo ir ją ėmė krėsti šaltis. Ji buvo tokia silpna“, – prisimena Isha.
2014 m. rugpjūčio mėnesį visa šeima buvo paguldyta į Kenemos ligoninę – vieną iš Siera Leonės gydymo įstaigų, kurias UNICEF padėjo aprūpinti vaistais ir kitomis medžiagomis, reikalingomis kovai su Ebola.
Sallay iš šeimos pagijo paskutinė. Isha prisimena, kaip jai paskambino medicinos sesuo, kuri prižiūrėjo jos dukterį: „Ji pasakė, kad Sallay vėl valgo košę. Aš buvau tokia laiminga, tačiau negalėjau ištarti nė žodžio. Aš tiesiog pravirkau.“
Šiandien šeima mano, kad jiems išgyventi padėjo UNICEF.
„UNICEF mus išgelbėjo. Dėl to mes tokie laimingi“, – sakė mergaitė, kuri pasakojo, kaip jos šeima, sunkiai besiverčianti po tėčio mirties, gavo svarbiausių buities reikmenų, kurie padėjo jiems išgyventi.
„Kadangi mes sirgome, niekas negalėjo mums suteikti pagalbos. UNICEF mus davė daug visko: puodų, šaukštų, čiužinių, vandens talpyklų, drabužių. Tai mums labai pravertė“, – pridūrė Sallay.
Tačiau ir pasveikusiai Sallay kilo įvairių sunkumų. Jos ėmė šalintis bendraamžiai, nes bijojo užsikrėsti. „Mano mokyklos draugai nenorėjo, kad prie jų liesčiausi ar net artinčiausi. Man buvo tikrai sunku“, – teigė mergaitė.
Praėjus mėnesiui po to, kai Sallay paleido iš ligoninės, jos mokykla buvo uždaryta metams.
„Man patinka mokytis. Aš mėgstu matematiką ir gamtos mokslus. Todėl tikrai pasiilgdavau mokyklos. Juk svarbiausias dalykas vaikams – eiti į mokyklą“, – sakė Sallay.
Kai visoje šalyje mokyklos buvo uždarytos, mergaitei buvo nelengva, tačiau vienas dalykas padėjo jai pakelti ūpą.
„Aš galėjau klausytis radijo pamokų“, – paaiškino Sallay ir parodė į šalia lango stovinčią kėdutę, ant kurios ji praleido daug laiko, klausydamasi šviečiamųjų radijo programų, prie kurių rengimo prisidėjo UNICEF. Programa padėjo mokiniams tęsti mokslus, kol baigsis krizė.
Kai 2015 m. buvo paskelbta, kad epidemija baigėsi, Sallay mokykla vėl buvo atidaryta. Pagalbos bendruomenėms kampanijos, pradėtos įgyvendinti su UNICEF parama, padėjo pagerinti higienos sąlygas, sumažinti infekcijų skaičių ir kovoti su Ebolos liga persirgusiųjų stigmatizavimu.
Šiandien Salamatu nebijo kalbėti apie ligą. Nepaisant sunkios patirties, ji plačiai šypsosi, energingai šokinėja per šokdynę ir kuria planus ateičiai: „Noriu tapti medicinos seserimi arba bankininke, kad galėčiau padėti savo šeimai.“
***
Ar Jūs pasirengę suteikti VILTĮ ?
Kiekvieną kartą, kai Jūs apsaugote vaiką nuo smurto, skurdo ar ligų, yra viltis. Vaikų, kuriems UNICEF padėjo per pastaruosius 70 metų, liudijimai įkvepia ir yra akivaizdus įrodymas didžiulių pokyčių, kuriuos Jūs galite padaryti. UNICEF reikia Jūsų paramos, kad ir toliau galėtų tą viltį puoselėti.
Tapkite nuolatiniu UNICEF rėmėju. Siųskite žinutę VAIKAMS numeriu 1469. Auka 3 € kas mėnesį.
Norint paaukoti daugiau – www.unicef.lt
