Maždaug už 50 km į šiaurę nuo ukrainiečių pasienio miestelio Velykos Pysarivkos, kuriame lankėsi „The Economist“ žurnalistai, esančiame vadavietės poste majoras Ivanas Bakrevas atvirai papasakojo apie Ukrainos bėdas Kursko srityje.
82-osios oro desanto brigados artilerijos vadas sakė, kad Vladimiro Putino vyrai darosi vis įžūlesni, ir taip buvo dar prieš tai, kai į mūšius įsitraukė Šiaurės Korėjos kariai.
Pasak jo, rusai turi „didžiulį“ pranašumą beveik visose srityse – žmonių, artilerijos, mašinų – ir galingai keičia mechanizuotą ir pėstininkų puolimą. Ukraina jau prarado „maždaug pusę“ anksčiau kontroliuotų teritorijų.
Pralaimėjimai prasidėjo, kai rugsėjo pabaigoje Ukraina elitinius dalinius pakeitė mažiau užgrūdintais. Majoro nuomone, tai buvo klaida. Dabar rusai bando atkirsti pagrindinę grupuotę, puldami jos rytinį ir vakarinį flangus.
„Kiekvienas dalinys Kurske perėjo į gynybą“, – sakė jis.
Pranešimai žiniasklaidoje indikuoja, kad Rusijos kontrpuolimo skuba Kursko srityje susijusi su artėjančia Donaldo Trumpo inauguracija į Jungtinių Valstijų prezidentus.
Teigiama, kad V.Putinas nori, kad iki sausio 20 d. ukrainiečiai būtų išvaryti iš Kursko ir, pagaliau būtų galima užbaigti šią nepatogią „diskusijų“ temą.
Tačiau, panašu, kad Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis taip pat pasiryžęs išsaugoti Kurską kaip derybų objektą. Ukrainiečiai laikosi, nors sąlygos ant žemės ir po ja darosi vis sudėtingesnės.
-
Karas Ukrainoje. Pergalė ar apgailėtina taika: ko ukrainiečiai tikisi iš 2025 m.
-
V.Zelenskis: Rusija liepsnomis bando užmaskuoti nukautų šiaurės korėjiečių veidus
-
Maskvoje susprogdintas Ukrainos prakeiktas generolas: kas toks buvo I.Kirilovas?
-
Rusijos raketinių pajėgų vadas gąsdina pajėgumais smogti bet kuriai planetos vietai
-
Ukraina pasmerkė Afrikos Sąjungos delegacijos vizitą į Rusijos okupuotas teritorijas
-
V.Zelenskis ragina siekti ilgalaikės taikos, kurios Rusija negalėtų nutraukti
-
Rusija Kursko srityje pradėjo intensyvų puolimą kartu su Šiaurės Korėjos kariais
-
Ukraina atskleidė tinklą rusų agentų, kurie ieškojo naikintuvų F-16
„Lietus, šlapdriba, sniegas, šaltis, purvas, vabalai, kirminai, žiurkės ir skraidančios bombos“, – sako Ruslanas Mokrickis, 33 metų 95-osios oro desanto brigados seržantas. Jo teigimu, rusai per kelias valandas ant vienos pozicijos gali numesti iki 40 sklendžiančių bombų.
„Kurske mirtis visada arti, ji praktiškai laiko tave už rankos“, – pridūrė jis.
Pasak R.Mokrickio, Ukraina iki šiol rado būdų, kaip reaguoti į naujus iššūkius – net į Rusijos chemines atakas.
„Jei virš mūsų atsirastų Mirties žvaigždė, mes sugalvotume išeitį“, – pareiškė kariškis.
Kita vertus, jis prisipažino, kad baiminasi tik vieno: kas nutiktų jo dviem mažamečiams vaikams, jei jis žūtų.
Jis nuolat galvoja apie savo vaikus. R.Mokrickis gerokai paišlaidavo, kad galėtų nupirkti vaikams „iPad“ planšetes ir paslėpti tas po pagalvėmis per šv. Mikalojaus dieną, tradicinę šeimos šventę gruodžio 5-6 d. Tą pačią naktį jis po savo draugų pagalvėmis pakišo šakelių – tai bausmė, kuria paprastai baudžiami neklaužados vaikai. Šis pokštas, pasakojo kariškis, sukėlė retą juoko akimirką apkasuose.
Praėjus keturiems su puse mėnesio gali būti per anksti vertinti Kursko operaciją. Ji gimė nevilties akimirką Ukrainai, kurios vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis nepasiekė savo tikslo – atitraukti rusų karius nuo pagrindinių pajėgų Donecko srityje.
Ji kainavo Ukrainai dalį jos elitinių karių. Tačiau tai sumažino spaudimą kitur ir suteikė Ukrainai retą politinį postūmį sudėtingais metais. Atrodo, kad kariai tiki, jog kontrinvazija buvo verta, jau vien dėl to, kad rusai gavo patys pajuto, ką reiškia invazija.
„Kai įžengiau į Kurską, supratau, ką jie jautė įžengę į Ukrainą, – atviravo seržantas R.Mokrickis. – Tegul miršta ir pūva savo žemėse, ir kuo daugiau jų bus, tuo geriau.“
Kovoja, bet kitaip
Vos už 3 km nuo Rusijos sienos esantį Velykos Pysarivkos kaimą persekioja mirtis. Tačiau Oleksijus ir Natalija Pašjuhos, kuriantys laikraštį „Vorksla“, turi savo išgyvenimo algoritmą: vyras vairuoja, moteris per automobilio langą klausosi dronų garsų. Nors aplink siaučia karas, Natalija sako, kad tęsia savo darbą dėl nuoširdžių savo paskutinių skaitytojų ašarų, rašo „The Economist“.
Laikraščio, kuris turi apie 2500 skaitytojų pristatymas paskutiniams likusiems kaimo gyventojams, yra ne racionalus šios poros užsiėmimas, o greičiau – aistra.
„Jie griebia laikraštį ir laiko jį prie nosies, kad pajustų šviežio laikraštinio popieriaus kvapą“, – pasakojo moteris.
Tačiau laikraštis „Vorskla“ yra kur kas daugiau nei tiesiog naujienų šaltinis. Šimtams žmonių tai – ryšys su išoriniu pasauliu. Dauguma Ukrainos pasienio kaimų dabar neturi nei elektros, nei mobiliojo ryšio. Kai veikia televizoriai, jie dažniausiai transliuoja rusiškus kanalus. Natalija sako, kad jaučia pareigą likti kaime, kad paneigtų propagandą.
Kovo mėn. jai ir jos vyrui teko evakuoti savo redakciją iš Velyka Pysarivkos, kai aviacinė bomba sudaužė jų automobilį ir pusę pastato. Per išpuolius, sutapusius su Ukrainos pajėgų veržimusi į šiauriau esančią Rusijos Kursko sritį, sunaikinta kita pusė.
Dabar „Vorskla“ numeriai sudėti bibliotekos lentynose netoliese esančiame Ochtyrkos miestelyje. Laikraštis į fronto kaimus pristatomas automobiliu, kurį sutuoktiniai skolinasi iš sūnaus.
Kai kalbasi su „The Economist“ žurnalistu, Pašjuhų šeima ruošia skaitytojams specialų kalėdinį numerį. Jame jie nori pakilių istorijų, kurios pakeltų pavargusių skaitytojų dvasinę būklę. Tad numeryje nebus nekrologų apie kovose žuvusius vietos vaikinus, Kursko puolimo naujienos taip pat bus praleistos, nors tai – mažiau neįprasta.
Oleksijus ir Natalija sako žinantys „per daug“, kad sutiktų su oficialiu puolimo kaip „didžiojo ir vienintelio 2024 m. Ukrainos triumfo“ šventimu. Vietoje to jie renkasi tylą.
Kalėdos fronto linijoje
Grįžęs į Ochtyrką, Oleksijus sako, kad karių kova leidžia įvertinti savo paties rūpesčius iš kitos perspektyvos.
Pasak vyro, jo penkių grivinų (11 centų) maržos nuo 15 grivinų kainuojančio laikraščio numerio pakanka, kad jo komanda galėtų dirbti. Jis pasiryžęs netapti tuo žmogumi, kuris užbaigs 95 metus leidžiamos „Vorsklos“ istoriją.
Laikraštyje nėra jokio pertekliaus, jokių reklamų, todėl kalėdinis numeris bus toks pat liesas – aštuonių puslapių, kaip įprastai. Nuspręsta parengti straipsnių apie kareivių Naujuosius metus: kaip jie juos pažymės, ką galbūt valgys.
Majoro I.Bakarevo atsakymas gana paprastas. Naujųjų metų išvakarėse jis dirbs ir nesiruošia švęsti, kol jo vyrai šąla tranšėjose.
„Galbūt pažymėsiu tai pora salvių iš mūsų ginklų“, – šmaikštavo karys.
Karininkas R.Mokrickis, kuris greičiausiai praleis naktį po žeme, gūžtelėjo pečiais. Priekinėje linijoje esantys kariai švęs kaip įmanydami: „Galbūt išgersime kokakolos“.
