„Būsiu sąžiningas, Rusija padėjo šiuo klausimu“, – interviu „The New York Times“ apie susitarimą su Iranu praeitą savaitę sakė Barackas Obama. Jis taip pat teigė, kad jautėsi „padrąsintas“, kai prieš kelias savaites Vladimiras Putinas jį pakvietė aptarti krizės Sirijoje problemą, rašo CNN.
JAV televizijos naujienų portalas svarsto, ar tik Amerika ir Rusija nemėgina pasidalinti įtakos sferomis, mat Rusija už pagalbą sprendžiant JAV aktualius užsienio politikos klausimus tikrai norėtų nuolaidų savo interesų srityse.
-
Vakarų susitarimas su Iranu nebeleis Maskvai šantažuoti Europos dėl naftos kainų
-
Už 20 mlrd. dolerių naujus lėktuvus pirksiančiam Iranui Rusija nori įsiūlyti „Sukhoi Superjet“
-
Iranui atsivėrė galimybė nusikratyti sankcijų jungo
-
Barackas Obama padėkojo Kinijos vadovui už jo vaidmenį siekiant susitarimo su Iranu
-
JAV prezidentas Barackas Obama viešai išgyrė sutartį su Iranu
„Žinome, kad dėl susitarimo su Iranu kris naftos kainos, žinome naftos kainų poveikį Rusijos ekonomikai ir biudžetui. Kodėl Rusija buvo ta šalis, kuri padėjo pasiekti šį susitarimą? Galbūt tikrai kažkas yra „po kilimu“? – klausimus kelia Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas.
Tačiau politologas pabrėžia, kad tai – spėlionės ir interpretacijos, greičiausiai neturinčios pagrindo, nors tendencijas stebėti vertėtų: Rusija tikrai norėtų įtraukti JAV į tokį įtakos zonų pasidalijimo žaidimą.
Tai prieštarautų B. Obamos principams
RESC analitikas Linas Kojala tikina, kad pasidalijimas įtakos zonomis yra įmanomas tarp „supervalstybių“, o pats B. Obama ne taip seniai yra pareiškęs, kad Rusija geriausiu atveju gali būti laikoma regionine galia – šalimi, galbūt galinčia turėti didesnę įtaką regione, bet ne spręsti globalius pasaulio klausimus.
„Dabar B. Obamos retorika šiek tiek pasikeitė. Tai, aišku, yra susiję su Irano susitarimu, bet pirmiausiai tai lemia faktas, kad artėja jo kadencijos pabaiga. Norima palikti tam tikrą pergalių žemėlapį, kuris parodytų, kad dažnai kritikuotoje užsienio politikoje JAV pavyko pasiekti tam tikrų rezultatų, B. Obamai neatsisakant savo pagrindinių tikslų, strategijos.
Jo strategija visada buvo minimalistinė – pasiekti susitarimus konkrečiais atvejais, pagerinti situaciją. Tačiau pasidalijimas įtakos zonomis turėtų tapti ilgalaikės strategijos dalimi ir visiškai nepanašu, kad B. Obama apie tai net svarstytų“, – teigia pašnekovas.
L. Kojala atkreipia dėmesį į tai, kad Ukrainos klausimu B. Obama elgiasi pakankamai principingai: JAV visada stovėjo sankcijų Rusijai priešakinėse linijose, tvirtai patikino savo partnerius NATO ir ES, kad yra įsipareigojusi užtikrinti jų saugumą. Šalis finansiškai bei per kariuomenės reformas, kuriose dalyvauja JAV ekspertai, remia Ukrainą.
Galimybės, kad JAV prezidentas galėtų įsitraukti į įtakos zonų pasiskirstymo žaidimus su Rusija nemato ir L. Kasčiūnas: „Turbūt dėl daug ko B. Obamos užsienio politikoje galima priekaištauti, bet nemanau, kad jis vadovaujasi realpolitik paradigma, kuri galimai numatytų tam tikrą įtakos sferų pasidalijimą. Vargu ar kažkoks užkulisinis susitarimas šiuo atveju galėtų egzistuoti. Tai prieštarautų B. Obamos principams.
L. Kojala atkreipia dėmesį į tai, kad Ukrainos klausimu B. Obama elgiasi pakankamai principingai
Be to, respublikonų valdomas Kongresas už sandėrius dėl pasidalijimo įtakos zonomis sušertų nemažą antausį. Juk kalbame apie demokratinę valstybę.“
Pildosi, bet ne visi Rusijos norai
LRT.lt kalbinti RESC analitikai pripažįsta – nors galingųjų šešeto susitarimas su Iranu Rusijai gali būti nepalankus naftos kainų atžvilgiu, galimybė parduoti Iranui ginklus turi pakankamai privalumų, galbūt netgi kompensuosiančių naftos kainos smuktelėjimą.
„Manau, kad pati Rusija Irano ir Ukrainos klausimų tiesiogiai nesiejo, nes Rusija, vertindama Irano klausimą, jame įžvelgė savo pačios interesus dėl ginklų tiekimo, ekonominių santykių.
Tačiau Rusija gali tikėtis, kad amerikiečiai paspaus Ukrainą priimti konstitucines pataisas, susijusias su šalies decentralizacija. Kai JAV Valstybės sekretoriaus padėjėja V. Nuland vyko į Kijevą, P. Porošenka, teikdamas pasiūlymą parlamentui, paskutinėmis dienomis jį šiek tiek koregavo, suteikdamas daugiau autonomijos Donecko ir Luhansko regionams. Bet to negalima vertinti kaip Rusijos tikslų įgyvendinimo arba JAV spaudimo Ukrainai“, – kalba L. Kojala.
Savo ruožtu L. Kasčiūnas papildo, kad P. Porošenka labai aiškiai pasakė, jog konstitucinės pataisos, susijusios su minimų regionų autonomija, įsigalios tik po to, kai šalyje neliks Rusijos karinių dalinių, Ukraina kontroliuos teritoriją. „Nors P. Porošenka padarė staigų veiksmą, jis viską laiko savo rankose, o kamuoliuką permetė į Rusijos pusę, ragindamas ją įgyvendinti, ką ši įsipareigojusi“, – pažymi politologas.
L. Kasčiūnas pastebi, kad kol kas Rusijai sėkmė šypsosi ir didesnės Ukrainos integracijos į Europą klausimu.
„Jei aš pasakyčiau, kad Rusija įgijo veto teisę dėl NATO ir ES Rytų politikos, tai būtų stipru, bet aš manau, kad toks pareiškimas vertas bent jau apmąstymo. Vietoje to, kad su europine vėliava Maidane žuvusiems ir kovojusiems ukrainiečiams būtų pasiūlyta narystės ES perspektyva, ta perspektyva galbūt netgi atitolo.
L. Kasčiūnas pastebi, kad kol kas Rusijai sėkmė šypsosi ir didesnės Ukrainos integracijos į Europą klausimu
Rusija tikrai norėtų NATO įsipareigojimų nesiplėsti į Rytų Europos erdvę. Blogiausiu atveju ši erdvė galėtų būti buferine zona. Tačiau buferinė zona reiškia Rusijos žaidimo taisykles: net jei Ukrainos oligarchai nėra prorusiški, žaidimo taisyklės, korupcinės schemos yra posovietinio pasaulio. Norint, kad Ukraina taptų europine erdve, reikia iš esmės keisti šias taisykles, tačiau jei to padaryti nepavyks, Rusija kažkada sugrįš į žaidimą Ukrainoje“, – sako politologas.
