Rojaus saloje – tragiškos mirtys
Daug kam tokie vietovardžiai kaip Sardinija, Olbija, Smaragdo krantas sukelia malonius atostogų prisiminimus. Nuostabaus kraštovaizdžio, pasakiškų paplūdimių, žalių kalvų rojus šiomis dienomis tapo ašarų ir netekties skausmo sala.
Baltas trejų metų Enrico karstelis miesto konferencijų centre stovi greta tėčio Francesco karsto. Tvirtų rankų Francesco Mazzocu – sportininkas. Jis iki paskutinio atodūsio stengėsi išgelbėti sūnų. Abu žuvo po vandens spaudimo neatlaikiusia siena.
Labiausiai nuo tropinio ciklono nukentėjęs Sardinijos miestas Olbija atsisveikina su siautėjusios gamtos aukomis. Vanduo Sardinijoje iš viso nusinešė 16 žmonių gyvybes, iš jų 6 žuvo Olbijoje – turistų pamėgtame uostamiestyje. Baltas trejų metų Enrico karstelis miesto konferencijų centre stovi greta tėčio Francesco karsto. Tvirtų rankų Francesco Mazzocu – sportininkas. Jis iki paskutinio atodūsio stengėsi išgelbėti sūnų. Abu žuvo po vandens spaudimo neatlaikiusia siena.
Greta – dvejų metukų Morganos ir jos mamos Patrizios karstai. Automobilį vairavo tėtis – Olbijos policijos pareigūnas. Beprotiška ištvinusios upės jėga mažiuką „Smart“ apvertė purve, iš mašinos iškritęs vyriškis sutelkė visas jėgas, bandydamas atidaryti automobilis duris, išgelbėti žmoną ir dukterį. Nepavyko: žmoną ir dukterį jo akivaizdoje pasiglemžė purvas. Desperacijos apimtas policininkas tą patį vakarą įrėmė sau į smilkinį tarnybinio pistoleto vamzdį. Paskutinę akimirką jį išgelbėjo artimieji.
Vanduo nuplovė milijardą
Tokių širdį draskančių istorijų Sardinijoje ne viena ir ne dvi. Itališkas atostogų rojus per dvylika valandų tapo pragaru. Per dvylika valandų rytinėje salos dalyje iškrito šešių mėnesių kritulių norma, ir Smaragdo krantas tapo grėsminga rudo nuošliaužų purvo krantu.
Beveik trys tūkstančiai sardų liko be namų. Pažeistos gėlo vandens saugyklos, išdraskytos telefono ir interneto linijos. Penki šimtai kilometrų asfaltuotų kelių tapo neišvažiuojamais purvo kanalais. Sugriauti tiltai, viadukai. Ar užteks 200 milijonų eurų (700 mln. litų), kuriuos Roma įvairiais kanalais žada surinkti ir skirti stichijos parklupdytai Sardinijai? Tai klausimas, į kurį daugelis specialistų atsako neigiamai. Nes nuostoliai, matyt, sieks ir viršys milijardą litų.
Sardinija iki šiol gyveno iš turizmo. Iš puikaus, savito, egzotiško, masinio turizmo nesuniokoto gamtos kampelio įvaizdžio. Kaip jį paveiks apokaliptiniai ciklono siaubiamų miestų vaizdai, kol kas nesiryžta prognozuoti niekas. Italijos banko duomenimis, Sardinija išgyvena gilią krizę: nedarbas pasiekė rekordines 18,6 proc. aukštumas, nekilnojamojo turto pardavimo apimtys smuko 14,4 proc. Sardiniją užgriuvęs vienas galingiausių istorijoje tropinių ciklonų suardė rytinės – labiausiai turistų lankomos salos infrastruktūrą. Sardams teks sukaupti visas jėgas bei lėšas ir iki ateinančio turistinio sezono pradžios žūtbūt atstatyti sugriautus kurortus. Priešingu atveju, Sardinijai gresia dar gilesnė ekonominė duobė.
Kaltųjų paieškos
Tuo metu, kai artimieji aprauda žuvusius, Italija aiškinasi, kas kaltas dėl Sardiniją užgriuvusios nelaimės. Kaltas, žinoma, lietus, kurio kiekis buvo nesuvokiamas.
Tokios tragedijos kaip ši Italijoje pasitaiko ne taip ir retai. Tarkime, 2009 metų rugsėjo 18 dieną Sicilijoje, Mesinoje, per kelias valandas iškrito pusės metų kritulių norma – 500 mm lietaus. Žuvusiųjų – 31, dingusių be žinios – 6. Dešimtys tūkstančių liko be namų.
Toliau? Kalti, žinoma, politikai – vietiniai ir sostinės biurokratai. Iš 180 vyriausybės žadėtų milijonų, kurie turėjo būti skirti hidrologinei apsaugai, skirta kažkodėl tik 30. Kalti, be abejo, ir civilinės apsaugos departamento darbuotojai. Bet ne todėl, kad laiku neperspėjo Sardinijos apie artėjantį tropinį cikloną. Atvirkščiai: paaiškėjo, kad jų perspėjimai – per dažni.
Sardinijos regiono aplinkosaugos vadovas Andrea Biancareddu štai ką aiškina: „Tie aliarmai ir perspėjimai – per dažni. Per keturis rudens–žiemos mėnesius paprastai 25 kartus paskelbiamas pirmojo laipsnio hidrologinis pavojus. Ką tai reiškia? Kad 25 kartus per mėnesį reikia evakuoti gyventojus, uždaryti mokyklas, uždrausti žmonėms eiti į darbą. Realu? Nelabai...“
Šįsyk, kaip ir visada, pranešimas apie pavojų iš Romos buvo gautas. Smarkiai lis! Būta čia ko pergyventi – lis tai lis. Viskas baigėsi laidotuvėmis, sugriautais miestais, paskandintais automobiliais.
Tokios tragedijos kaip ši Italijoje pasitaiko ne taip ir retai. Tarkime, 2009 metų rugsėjo 18 dieną Sicilijoje, Mesinoje per kelias valandas iškrito pusės metų kritulių norma – 500 mm lietaus. Žuvusiųjų – 31, dingusių be žinios – 6. Dešimtys tūkstančių liko be namų.
Genujos pajūris, Cinque Terre vietovė, 2011 metų spalio 25 diena: 12 žuvusiųjų, vienas dingęs be žinios, sugriauti trys miesteliai.
Italijos Alpės – Pjemontas ir Aostos slėnis, 2000 metų spalio 13 diena: žuvusiųjų – 23, dingusių be žinios – 11, benamių – 40 tūkst.
Šis tragiškų mirčių sąrašas – pakankamai ilgas ir baisus. Italijos ekonomistų duomenimis, kasmet įvyksta šimtai mažesnių stichinių nelaimių, kasmet bendra patiriamų nuostolių suma siekia 3 milijardus eurų (daugiau kaip 10 mlrd. litų). Kaltas, žinoma, klimatas ir nuolat šylanti Viduržemio jūra. Bet kalti ir nerūpestingi žmonės. Būtent tai pasakė per Olbijos tragedijos aukų laidotuves gedulingas mišias aukojęs dvasininkas.
