Žurnalistika yra pavojingas reikalas, kuriam reikia gero fizinio pasirengimo ir moralinės drąsos, ypač karo zonose dirbantiems žurnalistams. Įvykiai Paryžiuje pademonstravo, kad satyra yra lygiai tokia pat pavojinga, kaip ir žurnalistika.
Žurnalistikoje taip pat yra satyrinių žanrų, pavyzdžiui, politinių karikatūrų ar humoristinių skilčių. Kai kurios satyros formos mėgdžioja žurnalistiką, pavyzdžiui, portalai „Colbert Report“, „Daily Show“, „The Onion“.
Tačiau tarp žurnalistikos ir satyros yra labai daug skirtumų. Geras žurnalizmas turi labai daug ribų, tačiau satyra – vos kelias. Gera žurnalistika praktikuoja proporcijas ir dekorą, o satyra į jas spjauna. Žurnalistika apeliuoja į protą, o satyra smogia į saulės rezginį.
Satyrikai nustato teritorijos ribas, kuriose visi kūrėjai gali kurti savo meną. Dažnai sakoma, kad JAV Konstitucijos pirmoji pataisa nebūtinai turi ginti bendrą kalbą. Ji turi ginti ekstremalius, nepopuliarius, netgi pavojingus ekspresijos būdus. Ta teisė į laisvą saviraišką, žinoma, nėra absoliuti. Ji ateina kartu su atsakomybe, kad ir atsakomybe už publikaciją.
Negali rėkti „Ugnis!“ pilname teatre, jeigu jis nedega. „Charlie Hebdo“ kūrėjai visa krūtine rėkė prieš fanatizmą.
Atsakingas žurnalizmas ir atsakinga satyra (ir tai nėra oksimoronas), gali dalintis ta pačia harmoninga misija ir tikslu. Abiem rūpi pasakoti apie tai, kas vyksta pasaulyje.
Abu turėtų skirti dėmesį piktnaudžiavimui galia ir grasinimui viešajam gėriui, nepaisant to, kad piktnaudžiauja ar grasina, – nusikaltėliai, korporacijos, biurokratijos, įžymybės ar vyriausybės. Žurnalistai misiją išpildo surinkdami įrodymus faktui pagrįsti. Satyrikai taip pat remiasi įrodymais, bet pasitelkia ironiją, hiperbolę, parodiją, inversiją, sugretinimą, karikatūrą, kad kažką pajuoktų.
Ar gali būti kas įžūliau nei anoniminis Jonathano Swifto pasiūlymas 1729 metais išspręsti Airijos skurdo problemas, parduodant kūdikių perteklių britams: „Mažas sveikas gerai prižiūrėtas metų amžiaus vaikas yra skaniausias, maistingas ir naudingas, ar troškintas, ar paskrudintas, ar keptas, ar virtas.“
Shakespeare'as turėjo „licencijuoto kvailio“ personažą, juokdarį, kuris turėjo galią sakyti tiesą.
Žinoma, buvo tų, kurie J.Swiftą skaitė rimtai ir laikė jį barbaru, skatinančiu kanibalizmą. Tai yra viena satyros problemų – galimybė suvokti ironiją, suprasti, kad žinia reiškia kažką kitą, kad konotacinė žinutė yra visai kitokia.
J.Swiftas ir dauguma kitų satyrikų leidžia sau spalvinti už linijų. W.Shakespeare'as turėjo „licencijuoto kvailio“ personažą, juokdarį, kuris turėjo galią sakyti tiesą.
Ta licencija ateina su pavojumi. Jeigu karaliui nebus juokinga, jis gali įsakyti nupjauti juokdario galvą. Valstybėse, kurios turi geriausius satyrikus, – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV – egzistuoja socialinis kontraktas, kuris leidžia rašytojams ir menininkams vaikščioti atbrailomis, prisirišus saugos virves.
Fanatikai tai pakeitė. Religiniai lyderiai Salmanui Rushdie paskelbė mirties bausmę. Valstybių, kurios publikavo Danijos karikatūristų darbus, ambasados sulaukė grasinimų. Netikinčiųjų bažnyčios yra atakuojamos, gyvybės prarandamos. Dabar fanatikai su gobtuvais įsiveržė ir į redakcijos susirinkimą.
Mes esame pasirengę kariauti žiaurų karą, kad apgintume karikatūristus ir satyrikus? Tam tikru momentu turėsime atsakyti teigiamai. Prisimenu Charlie'io Chaplino teiginį – jis sakė, kad nebūtų sukūręs Hitlerio satyros, jeigu būtų žinojęs apie koncentracijos stovyklas.
Aš noriu pamatyti filmą „The Interview“, mojuodamas žodžio laisvės vėliava programišiams, įsilaužusiems į „Sony“. Bet ar aš manau, kad gera idėja sukurti filmą, kuriame amerikiečiai siunčiami nukauti prezidentą neišgalvotos valstybės? Ne.
Žudikų žodžiais ir piešiniais nukauti negalime. Jie turi stoti prieš teisingumą. Mes gedime žuvusiųjų, būdami vaizdo ir žodžio broliai ir seserys. Žuvusiųjų gyvenimai dabar yra žodžio laisvės galios ir pavojų testamentas.
