Anot Lietuvos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadovo Viktoro Grabausko, taip įvykus, svarbiausia situaciją išspręsti taikiai, kad nereikėtų panaudoti jėgos: „Šturmas vykdomas kraštutiniu atveju, kai nėra kitos išeities, pavyzdžiui, kai gresia sprogimas. [...] Bet šturmas yra didžiulė rizika. Net ir gerai paruoštas padalinys gali suklupti, jei sėkmė nebus palanki.“
Per dešimtmetį įkaitų dramų daugėjo
Pasibaigus daugiau nei 16 valandų trukusiai įkaitų dramai Sidnėjuje, kai specialiosios pajėgos šturmavo šokolado kavinę ir įkaitus paėmęs vyras buvo nukautas, per spaudos konferenciją Australijos premjeras Tony Abbottas patvirtino, kad žuvo ir du iš beveik 20 įkaitais paimti asmenų, o keletas sužeista.
Šturmas vykdomas kraštutiniu atveju, kai nėra kitos išeities, pavyzdžiui, kai gresia sprogimas. Bet šturmas yra didžiulė rizika. Net ir gerai paruoštas padalinys gali suklupti, jei sėkmė nebus palanki, – sako V.Grabauskas.
Premjeras ragino gyventojus išlikti ramius ir pažadėjo išsiaiškinti, kodėl, kaip dabar aišku, Irano pilietybę turėjęs ir žmogžudyste bei kitais nusikaltimais įtariamas asmuo buvo paleistas už užstatą, tačiau nepateko į policijos stebimų asmenų sąrašą. Taip pat radikaliais pasisakymais viešumoje žinomas užpuolikas nebuvo sekamas ir dėl galimų teroristinių veiksmų.
Per dešimtmetį panašių į dramų galima suskaičiuoti per 30, o kur dar pavienių asmenų atvejai, kurių, atrodo, pastaruoju metu tik daugėja.
2013 m. įvyko įkaitų drama Alžyre, kai su „al-Qaeda“ susijusi grupuotė užėmė dujų gamyklą ir įkaitais paėmė apie 800 žmonių. Po keturių dienų specialiosios pajėgos surengė reidą ir įkaitai buvo išlaisvinti, tačiau per operaciją žuvo apie 80 asmenų, daugiau nei pusė jų – belaisviais laikyti žmonės.
Prieš ketverius metus Filipinuose buvęs policininkas užgrobė autobusą ir įkaitais paėmė apie 30 žmonių, didžioji dalis jų – Honkongo turistai. Derybos buvo transliuojamos gyvai, o po 10 valandų trukusios dramos buvęs policininkas pradėjo šaudyti. Galiausiai pagrobėjas buvo nukautas, tačiau kartu su juo žuvo ir aštuoni įkaitai.
2002 m. Maskvos teatre ginkluoti čečėnai įkaitais paėmė per 800 teatro lankytojų ir reikalavo Rusijos valdžią išvesti karius iš jų krašto. Kiek daugiau nei dvi dienas trukusi įkaitų drama pasibaigė, kai specialiosios tarnybos į pastatą prileido iki šiol nežinomų dujų. Tada žuvo per 130 įkaitų ir 40 pagrobėjų.
Tai – tik keli įkaitų dramų pavydžiai. Tačiau, nors pagrobimus vykdo skirtingi asmenys ar grupuotės, dažniausiai siekiama to paties – gauti tai, ko, jų manymu, kitomis priemonėmis pasiekti neįmanoma.
Įkaitų dramos vyksta ten, kur žmogaus gyvybė yra vertinama
Saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius sako, kad tie, kurie grobia įkaitus, žino, jog toje visuomenėje žmogaus gyvybė yra vertybė. Taigi, statydami į pavojų įkaitų gyvybę, jie šantažu tikisi pasiekti savo tikslą. Tai gali būti ir politiniai reikalavimai, ir elementarūs tikslai – gauti milijoną ir sraigtasparnį. „Tačiau jie prisiima labai didelę riziką. Jei tu paimi įkaitus, su tavimi vyksta derybos. Taigi arba tu pasiduodi ir įkaitus paleidi, arba pasirašai sau mirties nuosprendį, nes pirmiausia įkaitų vadavimo operacijos metu siekiama tave sunaikinti“, – teigia I. Stankovičius.
Dėl išpirkos, primena saugumo politikos ekspertas, buvo grobiama viduramžiais ir dar seniau. Mūsų laikais tai paplito per Čečėnijos, Irako karą, tačiau dabar šalys susitarusios išpirkos nemokėti. Vis dėlto kartais valstybės, deklaravusios, jog nesiderės su pagrobėjais, ieško tarpininkų, kaip išpirką sumokėti nesukompromituojant politinio elito, kuris yra pareiškęs, kad nesiderės ir nemokės.
Tačiau šiuo metu dažniausi įkaitų grobikų tikslai, pabrėžia I. Stankovičius, teroristiniai: „Islamo valstybės kovotojai filmuoja egzekucijas, bandydami įbauginti – jeigu jūs ir toliau neleisite mums daryti to, ko norime, jūsų laukia toks pats likimas.“
Šturmas vykdomas kraštutiniu atveju
Įvairūs tarptautiniai susitarimai, pavyzdžiui, išpirkos nemokėjimas ekonominių grobimų atveju ar specialūs antiteroristinių pajėgų mokymai, – tai tik keletas priemonių, kaip specialiosios tarnybos įvairiose šalyse profilaktiškai rengiasi įkaitų dramoms.
Lietuvos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadovas Viktoras Grabauskas sako, kad pirmuosius žingsnius tokiu atveju padaro policija – izoliuoja įvykio vietą ir evakuoja žmones, o tolimesnių veiksmų imasi jau specialiosios tarnybos.
Jo teigimu, svarbiausia – pradėti derybas, o pagrindinė derybininkų grupės užduotis yra situaciją išspręsti taikiai, kad nereikėtų panaudoti jėgos: „Kai kuriais atvejais galima vykdyti tam tikrus reikalavimus, bet tai priklauso nuo derybų taktikos, kuri gali būti labai įvairi.“
Šturmas, pabrėžia V. Grabauskas, vykdomas kraštutiniu atveju, kai nėra kitos išeities, pavyzdžiui, kai gresia sprogimas. „Tačiau, kaip minėjau, bus stengiamasi maksimaliai išnaudoti derybas, kad nereikėtų imtis jėgos, nes bet kuris šturmas yra didžiulė rizika. Net ir gerai paruoštas padalinys gali suklupti, jei sėkmė nebus palanki“, – neslepia „Aro“ vadovas.
Stokholmo ir Limos sindromai
George`as Kohlrieseris, derybininku dirbęs daugiau nei 40 metų ir pats įkaitu buvęs keturis kartus, sako, kad svarbiausia derantis suvokti, jog įkaitais kitus paėmęs žmogus pats patiria skausmą, sielvartą, pyktį, norą keršyti, todėl reikia tuo pasinaudoti ir užmegzti dialogą.Tačiau ne visada įkaitus laikantis žmogus yra tas, su kuriuo reikia derėtis. Daugiau nei prieš 40 metų į vieną Švedijos sostinėje esantį banką įžengė Janas Erikas Olssonas, išsitraukė pusiau automatinį šautuvą ir įkaitais paėmė keturis darbuotojus. Tačiau ši istorija kiek kitokia.
„Įkaitai daugiau ar mažiau su manimi susivienijo ir apsaugojo kai kuriose situacijose, kad policija manęs nenušautų. Jie netgi nusileido žemyn pasinaudoti tualetu, o policija norėjo, kad jie ten liktų, bet jie visi sugrįžo“, – dokumentiniame filme prisiminimais apie penkias dienas trukusią įkaitų dramą dalijosi J. E. Olssonas.
Įkaito prisirišimas prie pagrobėjo, nusikaltėlio rūpestis savo auka ir abiejų panieka išoriniam pasauliui – trys pagrindiniai vadinamojo Stokholmo sindromo elementai. Nors šis įvykis pasibaigė laimingai – J. E. Olssonas su derybų metu atgabentu bendraminčiu pasidavė ir visi jų įkaitai buvo išgelbėti, būtent dėl keisto aukų elgesio į įkaito ir pagrobėjo santykį pradėta žiūrėti kitaip, o netrukus atisrado ir Stokholmo sindromo terminas.
Tiesa, daugiau nei po 20 metų pastebėtas ir atvirkštinis šio sindromo variantas, kai būtent pagrobėjas jaučia empatiją savo įkaitui. Limos sindromu pavadintas reiškinys dažniausiai pasitaiko, kai pagrobimą vykdo keli asmenys. O pats pavadinimas kildinamas iš 1996 m. Limoje vykusios įkaitų dramos, kai nusikaltėliai užėmė Japonijos ambasadą ir į nelaisvę paėmė šimtus darbuotojų, tačiau po kelių valandų beveik visus belaisvius paleido.
Svarbu neprimesti kolektyvinės atsakomybės
Nors įkaitų dramoje dalyvauja nuo kelių iki kelių šimtų žmonių, bene didžiausią įtaką tokie įvykiai gali padaryti pačiai visuomenei, o poveikis kartais gali būti neprognozuojamas. Atskleidus Australijos kavinėje įkaitus laikiusio žmogaus religiją ir tautybę, o žiniasklaidoje pasirodžius kavinės lange iškeltos juodos vėliavos su arabiškais užrašais vaizdams, socialiniuose tinkluose pasipylė pyktis. Australijos gynybos lyga pasivadinusi dešiniųjų grupė grasino susirėmimais daugiausia musulmonų turinčiame Sidnėjaus rajone.
Tačiau likusi visuomenė išliko rami ir nepasidavė provokacijoms, o po įvykio, kai traukinyje, bijodama išprovokuoti antimusulmoniškas nuotaikas, moteris nusiėmė tradicinį galvos apdangalą, socialiniame tinkle „Twitter“ pasirodė musulmonus palaikančios žinutės ir siūlymai bijantiems išpuolių keliauti kartu. Šiuos pranešimus žymėjo frazė „I`ll ride with you“ – lietuviškai „aš su tavimi važiuosiu“. Tačiau reakcijos galėjo būti ir kitokios.
I. Stankovičius pastebi, kad dažniausiai, kai nusikaltimą įvykdo kokia etninė ar religinė grupė, iškyla didžiulis pavojus, kad visuomenė susipriešins ir pripaišys kolektyvinę atsakomybę. „Tačiau šįkart Australijoje visuomenė sureagavo taip, kad musulmonai iš karto nepajustų didelės įtampos, kad į juos nebūtų žiūrima kaip į potencialius nusikaltėlius. To ėmėsi patys australai – ne valdžia. Taigi ta tragedija davė gerą postūmį visuomenės konsolidacijai“, – teigia saugumo politikos ekspertas.
