Nors Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neseniai įvardijo, esą nuo Rusijos invazijos pradžios žuvo 31 tūkst. ukrainiečių karių, nuolat į frontą važiuojančios savanorės nuomone, šis skaičius gali būti gerokai didesnis.
„Netvirtinsiu, bet iš to, ką matau, man atrodo, kad tas skaičius gerokai didesnis. Suprantu, kodėl jis įgarsinamas toks nedidelis, – dėl to, kad nedemoralizuotų pačių ukrainiečių, nes reikia eiti kovoti“, – svarstė parama Ukrainos kariams besirūpinanti savanorė.
Nuo Oranžinės revoliucijos iki Maidano
Teisininkės išsilavinimą turinti Julija, šaukiniu Lvivianka, pasakojo, kad savanore dirba seniai, pirmiausia dirbo su daugiavaikėmis šeimomis, kuriose auga specialių poreikių turintys vaikai.
Kartu aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime. Pirmiausia dar Oranžinės revoliucijos metais.
2004 metais, kai buvo paskelbta, kad prezidentu išrinktas Viktoras Janukovyčius, prasidėjo protestai.
Buvo konstatuota, rinkimai vyko pažeidžiant įstatymą ir tai ne tikroji rinkėjų valia.
Beje, jis Ukrainos prezidentu buvo ir 2013-aisiais, kai Vilniuje atsisakė pasirašyti Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, kas paskatino masinius protestus, po kurių V.Janukovyčius pabėgo į Rusiją.
„Rengėme mitingus, bandėme apginti savo teises. Tada mūsų lozungai buvo, kad banditai turi sėdėti kalėjimuose, o ne būti prezidentais“, – prisiminė ji.
Julija dalyvavo ir 2014 metų protestuose.
„Buvau Maidane. Tai mano politinė, pilietinė pozicija. Tada mums uždarė integracijos į Europą duris, valstybės, verslo vystymosi perspektyvas. Aiškiai supratome, kad mus išduoda. Tuo momentu atėjo supratimas, kad mus tiesiog išduoda.