Pažadai buvo tušti. Konstitucijos pataisos ir vėliau priimti konstituciniai įstatymai sustiprino prezidento įgaliojimus skirti ministrus ir valstybės pareigūnus. V.Putinas taip pat užsitikrino teisę būti prezidento poste bent iki 2036 metų. Tokiai pataisai priimti buvo suorganizuotas tikras politinis spektaklis. Pirmoji sovietinė kosmonautė Valentina Tereškova „nelauktai“ pasiūlė įtraukti pataisą, kad prezidento pareigas ėjusiems ar einantiems asmenims dviejų kadencijų apribojimas galiotų tik nuo naujų prezidento rinkimų, nes susitikimuose su rinkėjais ji sužinojo, jog žmonės baiminasi V.Putino pasitraukimo. Po kelių valandų į Dūmą atvykęs V.Putinas pritarė tokiam pasiūlymui, ir per keturias dienas Konstitucijos pataisų paketui pritarė ne tik federalinis, bet ir visų Rusijos regionų parlamentai.
Siekdamas pademonstruoti, kad visuomenė pritaria V.Putino valdžios pratęsimui, valdantysis režimas suorganizavo savaitę trukusį „visuotinį balsavimą“ dėl Konstitucijos pataisų. Įstatymiškai visuotinis balsavimas pataisoms įteisinti nebuvo reikalingas, balsavimo procedūra taip pat nebuvo reglamentuota. Tai leido Kremliui iki tol nematytu mastu manipuliuoti demokratijos procedūromis – organizuoti balsavimą darbo vietose, namuose ir daugiabučių kiemuose, motyvuoti rinkėjus viktorinomis ir suvenyrais, riboti nepriklausomą balsavimo procedūrų stebėjimą ir visiškai neriboti oficialios propagandos kampanijos už pataisas. Tokią balsavimo patirtį režimas jau pradėjo naudoti organizuodamas regioninius rinkimus ir, labai tikėtina, tobulins šiuos metodus siekdamas sau palankaus rezultato artėjančiuose 2021 m. Dūmos rinkimuose.
Nepasitenkinimas režimu didėja pamažu, Rusijos gyventojai ieško nepriklausomos informacijos šaltinių ir reiškia savo nepasitenkinimą protestais.
Didelė dalis Rusijos gyventojų iki šiol tiki režimo propaganda, kuri pateikė Konstitucijos pataisas ne kaip V.Putino valdžios pratęsimą, o kaip socialinės politikos ir nacionalinių vertybių įtvirtinimą. Kita dalis nemato režimui jokios alternatyvos, visų pirma dėl to, kad režimas sugeba alternatyvas efektyviai pašalinti: bet kokias nepatinkančias organizacijas paskelbia užsienio agentais, kelia bylas politiniams bei visuomeniniams aktyvistams. Nepasitenkinimas režimu didėja pamažu, Rusijos gyventojai ieško nepriklausomos informacijos šaltinių ir reiškia savo nepasitenkinimą protestais. Kol kas protestai Rusijoje regioniniai, kylantys dėl vietinių problemų. Režimas nelaiko jų realia grėsme politiniam stabilumui, net tokių, kaip Chabarovske, kurie truko ilgiau nei 100 dienų. Visgi Chabarovsko protestai atskleidė naują tendenciją – į juos įsitraukė iki tol režimui visiškai lojalios gyventojų grupės. Po kelerių metų padėtis Rusijoje gali būti panaši į dabartinę Baltarusijoje. Pasyvi parama režimui gali nepastebimai išnykti, ir režimas galės tikėtis išsilaikyti valdžioje tik taikydamas žiaurias represijas.
Rusijos valdantysis režimas atideda ekonominės ir socialinės plėtros planus
Rusijos BVP 2020 m. mažėjo dėl COVID-19 pandemijos panašiai, kaip ir visa globali ekonomika. Tačiau gilesnes Rusijos ekonomikos problemas rodo kapitalo nutekėjimas ir rublio kurso smukimas, tarptautinės sankcijos taip pat riboja investicijas bei pažangių technologijų plėtrą. Rusijos ekonomika susiduria su rimtomis problemomis nuo 2014 metų. Kremlius tikėjosi paskatinti plėtrą didelėmis valstybės investicijų programomis, tačiau pandemija pakoregavo jų įgyvendinimą, ir taip vykstantį vangiai dėl režimo biurokratijos bei korupcijos. V.Putinas jų vykdymo terminą nukėlė iš 2024 m. į 2030 m., o konkrečius ambicingus tikslus pakeitė aptakiomis frazėmis.
Kremlius imasi patikrintos išgyvenimo politikos – režimo poreikiai finansuojami eksportuojant išteklius, o makroekonominio stabilumo kaštai perkeliami paprastiems piliečiams. Taip užtikrinamas tariamas stabilumas, vis labiau akcentuojamas režimo propagandos. Tačiau ekonominės problemos pakerta pasitikėjimą režimu, kurio kleptokratinių tendencijų nebegali nuslėpti jokia propaganda. Valstybės paramą pandemijos metu gavo daugiausia didelės valstybinės ir režimui artimų asmenų kompanijos. Rusija taip pat planuoja taupyti mažindama biudžeto išlaidas, tačiau mažai tikėtina, kad būtų žymiai mažinami resursai režimo stabilumą valstybės viduje užtikrinančioms jėgos struktūroms ir įtakos operacijoms užsienyje.
2020 m. rugpjūčio 20 d. Rusijoje buvo apnuodytas vienas žymiausių valdančiojo režimo kritikų Aleksejus Navalnas. Nepriklausomos užsienio laboratorijos ir Cheminio ginklo uždraudimo organizacija nustatė, kad A.Navalną bandyta nunuodyti „Novičiok“ grupei priklausančia kovine nervus paralyžiuojančia medžiaga. Labai tikėtina, kad A.Navalnas buvo apnuodytas aukščiausios Kremliaus vadovybės sprendimu ar pritarimu. Rusijos valdžia iš karto koordinuotai bandė nuslėpti nuodijimo faktą: melavo apie A.Navalno būklę, trukdė jį greitai išgabenti iš šalies, nepradėjo šio incidento tyrimo, vėliau ignoravo viešai paskelbtą informaciją apie Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vaidmenį nuodijimo operacijoje. Įtarimus dėl Rusijos valdančiojo režimo atsakomybės stiprina panašūs pasikėsinimai į režimui nepalankius asmenis užsienyje: Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį, Bulgarijos ginklų magnatą Emilijaną Gebrevą, iš naujo pradėti vertinti ir anksčiau įvykę pasikėsinimai į kitus Rusijos opozicionierius.
Kremlius laiko A.Navalną vienu pavojingiausių opozicijos veikėjų.
Pasikėsinimas į A.Navalno gyvybę rodo, kad valdžiai išsaugoti valdantysis režimas yra pasiryžęs naudoti kraštutines priemones. Kremlius laiko A.Navalną vienu pavojingiausių opozicijos veikėjų. Prieš jį ir jo šalininkus stiprėja tradicinės režimo represijos: keliamos administracinės ir baudžiamosios bylos, skiriamos baudos, konfiskuojamas organizacijų turtas, tačiau tai nesustabdo opozicinės veiklos. Per kelionę, kurioje buvo apnuodytas, A.Navalnas rengė tyrimus apie korupciją dviejuose Rusijos miestuose – Novosibirske ir Tomske. Jau po pasikėsinimo vykusiuose regioniniuose rinkimuose šiuose miestuose valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ gautas balsų skaičius sumažėjo kelis kartus, į vietos tarybas buvo išrinkti ir A.Navalno šalininkai.
Rusijos valdžia neigė nuodijimo faktą ir surengė koordinuotą dezinformacijos kampaniją, bandydama suklaidinti tiek vidinę, tiek užsienio auditoriją: keltos pačios neįtikinamiausios įvykių versijos, nuodijimu ir provokacija prieš Rusiją kaltintos Vakarų valstybės ar Rusijos opozicija. Aukščiausi Rusijos vadovai, asmeniškai įsitraukę į propagandos kampaniją, diskredituoja save, demonstruodami, kad jų nevaržo nei teisės, nei moralės normos. Rusijos režimas norėtų pakeisti tarptautinę nuomonę, tačiau nesirengia dėl jos keisti savo veiksmų, taip mažindamas pasitikėjimo ir dialogo galimybes tarptautinėje arenoje.
Mažai tikėtina, kad Kremlius artimoje perspektyvoje keis savo retoriką ir politiką. Vakarų susirūpinimą autoritarizmu bei žmogaus teisių pažeidimais režimas jau seniai atmeta kaip veidmainystę, kurios tikslas – silpninti Rusiją, o režimo kritiką šalies viduje traktuoja kaip parsidavimą Vakarams. Pastaruoju metu Rusijos retorikoje užsienio politikos klausimais kaip tik stiprėja izoliacionizmo tendencijos – esą jei Vakarai, ES, atskiros šalys nenori bendradarbiauti su Rusija jos nustatytomis sąlygomis, Rusija pati koreguos santykius su jais. Lietuvai, kaip artimai kaimynei, uždara ir dialogo galimybes neigianti Rusija keltų didesnę grėsmę nei iki šiol. Tikėtina, kad Rusijos prioritetu taps įtakos stiprinimas kaimyninėse valstybėse, siekiant neutralizuoti tariamas grėsmes, ir Kremlių dar mažiau varžys ne tik tarptautinės normos, bet ir tarptautinė opinija.
Mažai tikėtina, kad Kremlius artimoje perspektyvoje keis savo retoriką ir politiką.
Straipsnis parengtas remiantis Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) parengta ataskaita “GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI VERTINIMAS 2021”. Visą ataskaitą galite atsisiųsti ir skaityti čia.
Daugiau skaitykite – informnapalm.org/lt
