Tam, kad būtų galima suprasti problemos esmę, visų pirma reikėtų pradėti nuo atsakymų į du klausimus: kodėl afrikiečiai bei azijiečiai bėga į Europą ir kodėl žmonėms rūpi imigracijos ir pačių imigrantų problemų sprendimas?
Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, sakė Ostapas Benderis. Surinkus populiariausius pasisakymus komentatorių, manančių, jog šis posakis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis turėtų būti taikomas ir kalbant apie šiandienos Europos situaciją, ekspertai buvo paprašyti pakomentuoti šias pasipiktinusių europiečių mintis ir būgštavimus.
Imigrantai užgrobia europiečių darbo vietas, todėl vietiniai kenčia nuo augančio nedarbo.
Krizės darbo rinkoje argumentas galėtų būti pavaizduotas, kaip uždaras ratas.
„Arci Catania“ prezidentas Dario Pruiti aiškina, kodėl šalis vis dar skendi problemose, ir pateikia išeitį, kaip šį nenutrūkstamą ciklą nutraukti: „Vietiniai gyventojai skundžiasi, kad neranda darbo. Taip yra todėl, kad darbdaviai, išnaudodami imigrantus, neturinčius dokumentų, paverčia juos pigia darbo jėga. Tokiu būdu jie gali gaminti produktą, kainuojantį mažiau.
Tuomet tie patys vietiniai gyventojai tą pigesnį produktą perka, net nemąstydami, jog šis pirkinys toli gražu nepadės darbo rinkai suklestėti. Darbdavys ir toliau bus suinteresuotas nelegaliai samdyti darbuotoją. Vienintelė galimybė ciklą nutraukti – paskatinti italus pirkti brangesnį produktą, bet pagamintą ne išnaudojant pigią nelegalią darbo jėgą.“
Žmonės skundžiasi, jei neturi darbo, bet paklausti, kodėl neina dirbti paprastesnių darbų, sako, jog tai ne jiems.
Matematika paprasta: moki pinigus už prekę, kuri buvo pagaminta sunaudojant mažesnius kaštus – remi nelegaliai imigrantus samdančius verslininkus, kurie dar ir mokesčių valstybei nesumoka tiek, kiek turėtų.
Bet kurios su imigracijos klausimu susiduriančios valstybės sociologai pabrėžia vieną: imigrantai neretai bėga nuo skurdo savo šalyje, tad atvykę jie dažniausiai sutinka griebtis bet kokio darbo. Paprastai tai būna darbo vietos, kurios nėra gerai apmokamos ir kurių užimti nenori vietiniai šalies gyventojai. Tačiau jas užimti vis tiek kažkam reikia. Šiai sociologų išvadai pritaria ir D. Pruiti: „Žmonės skundžiasi, jei neturi darbo, bet paklausti, kodėl neina dirbti paprastesnių darbų, sako, jog tai ne jiems.“
JAV sociologai savo ataskaitose nurodo, kad vietiniai gyventojai neprieštarauja, jog imigrantai užimtų mažai apmokamas darbo vietas, kol nesusiduria su krize.
Krizės akivaizdoje žmonės sutinka imtis ir prasčiau apmokamų darbų, bet šios darbo vietos dažniausiai jau būna užimtos imigrantų. Taip gimsta nepasitenkinimas ir šūksniai, kad imigrantai vagia sąžiningų vietos piliečių galimybes dirbti.
„Jei mes norime išbristi iš krizės, darbdaviai, samdantys imigrantus, turėtų užtikrinti, kad jie gautų sąžiningą atlyginimą, tokį patį, kaip ir vietos gyventojai. Tokiu būdu galima kurti konkurencingą darbo rinką. Rinką, kuri auga, o ne sukasi kaip užburtas ratas“, – daro išvadą D. Pruiti.
Imigrantai atvyksta čia tam, kad atsisėstų mums ant pečių ir galėtų būti tingiais išlaikytiniais.
Ši nuomonė prieštarauja prieš tai išsakytai: kad imigrantai užgrobia vietinių piliečių darbo vietas. Nepaisant to, imigrantų nedarbo problema ne ką mažiau paini.
Dažniausiai atvykę į Italiją imigrantai sieną kerta neturėdami dokumentų. Tuomet jie išvežami į pabėgėlių stovyklas. Kraupi situacija jose verta atskiro straipsnio, jei ne kelių. Tačiau tam, kad būtų galima suprasti šią problemą, svarbu žinoti, jog žmonės čia uždaryti gyvena metus ir ilgiau. Tai pranoksta ne tik bet kokias sveiko proto ribas, bet ir prasilenkia su įstatymais.
Be dokumentų aš negaliu padaryti nieko: nei dirbti, nei išsinuomoti buto, net apsipirkti kai kuriose parduotuvėse aš negaliu.
Viena iš tokių pabėgėlių stovyklų – C.A.R.A – įkurta Sicilijoje, greta Mineo miesto. Tai didžiausia Europoje ir bene daugiausia kritikos sulaukianti pabėgėlių stovykla.
Stanley, Nigerijos pilietis, gyvenantis C.A.R.A. stovykloje, kaip ir kiti, vis dar laukia dokumentų: „Be dokumentų aš negaliu padaryti nieko: nei dirbti, nei išsinuomoti buto, net apsipirkti kai kuriose parduotuvėse aš negaliu.“
Beveik per metus Italijoje jis jau prisitaikė prie klaikių gyvenimo stovykloje sąlygų. Jam ramybės neduoda tik vienas – jis niekaip nesulaukia žinių apie savo dokumentus, be kurių negali tapti visaverčiu visuomenės nariu.
Imigrantai, gyvenantys stovyklose, taip pat ir iš jų išėję, ne tik nesikrato darbų, kuriuos jiems pasiūlo, jie griebiasi kiekvienos pasitaikiusios galimybės užsidirbti.
Šis faktorius neretai lemia imigrantų išnaudojimą, prekybos žmonėmis atvejus ir nelegalų verslą. Per metus laiko ir daugiau valstybė netenka begalės mokesčių, kurie nuplaukia sukant šį žmogaus teises ir valstybės įstatymus traiškantį ratą. Ir taip yra tik todėl, kad pačios valstybinės institucijos, kontroliuojamos mafijos struktūrų, pernelyg vangiai sprendžia dokumentų tvarkymo reikalus.
Sumažinkime afrikiečių norą vykti į Europą skandindami atplaukiančius laivus ir aptverdami Europą tvora, kaip tai padarė Amerika.
Praėjusiais metais nutrauktas Italijos vykdytas projektas „Mare Nostrum“, kuris siekė sumažinti Viduržemio jūra į Europą plaukiančių ir žūstančių imigrantų skaičių.
Pradėtas naujas: „Triton“, kuris Italijai atsieina kur kas pigiau, nes į jį investuoja ne tik pati Italija, bet visa Europos Sąjunga. Jo metu gelbėtojų laivai patruliuoja tik Italijos ribose, o projekte nėra nurodyta, jog jie turi padėti skęstantiesiems. Buvo tikimasi, jog imigrantai pabijos dar labiau rizikuoti gyvybėmis ir leistis į šią pavojingą kelionę. Tačiau per pastaruosius metus, kol jūrą sergėja Tritonas, išplaukusių į jūrą, taip pat ir joje žuvusiųjų, padaugėjo 30 kartų.
Jei uždarysime duris, žmonės ateis pro langą.
Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude'as Junckeris, apibūdindamas situaciją, pareiškė, jog sustabdyti „Mare Norstrum“ projektą buvo didelė klaida: „Jei uždarysime duris, žmonės ateis pro langą.“
Bandyti apsaugoti žemyną užkertant kelius imigrantams surasti prieglobstį pasirodė neveiksminga ir Europa pradėjo ieškoti kitų būdų problemai spręsti.
Spręsdamos imigracijos iš Meksikos problemą, JAV pastatė tvorą, trukdančią nelegaliai kirsti sieną tarp šių dviejų šalių. Žiniasklaida pilna karikatūrų, pašiepiančių šį imigracijos kontrolės būdą, o sociologai ir ekonomistai vienu balsu antrina karikatūristams: tvora veiksminga tik trumpalaikėje perspektyvoje ir tik vietose, turinčiose riboto ilgio sieną, kurią nuolat gali prižiūrėti pasieniečiai.
Dalis europiečių reikalauja imti pavyzdį iš kolegų ir apsitverti tvora, neleisiančia imigrantams iš Afrikos ar Azijos šalių pasiekti taip branginamos europietiškos žemės.
Patys amerikiečiai kuria strategijas ir ieško sprendimų, galinčių ilgalaikėje perspektyvoje padėti kontroliuoti imigraciją iš Meksikos. Bėda, kad tie, kurie aktyviai ragina apsitverti, nėra susipažinę su šio metodo neveiksmingumu. Amerikiečiai kuria partnerystę su Meksikos valdžia, investuoja į vargingiausių rajonų pertvarką, meksikiečių išsilavinimą gimtojoje šalyje ir sutelkia jėgas stengdamiesi pažaboti neteisėtą imigrantų samdymą valstijose. Tad kam kartoti kitų jau padarytas klaidas?
Imigracija yra pačių imigrantų, bet ne Italijos ir ne Europos problema.
Tiesą sakant, problema kaip tik Italijos. Ir visos Europos Sąjungos. Juk europiečiai 2011 m. išsiuntė savo karius į Libiją, siekdami išvaduoti šalį nuo M.Gaddhafi diktatūros, nors kai kurie skeptikai sako, kad buvo ir kitų priežasčių – tarkime, noras atverti kelius prie naftos.
Kaip tik nuo šio karo lauke įsivyravusio chaoso žmonės ir bėga. Nusivylę viskuo jie desperatiškai grūdasi į sausakimšus laivus, žadančius nugabenti juos Viduržemio jūra į taikią Europą. Jie rizikuoja gyvybėmis, kol europiečiai nusisuka sakydami, jog tai ne jų reikalas.
Kontrabandininkai iš Afrikos ir Azijos, o ne Italija, uždirba milijonus perveždami pabėgėlius.
Ar esate ką nors girdėję apie Italijos mafiją? Ne, tai ne mitas, tokia tikrai egzistuoja. Ir tai nėra nereikšminga neapsiplunksnavusių ginkluotų paauglių gaujelė, varanti į neviltį kaimynus iš gretimo rajono. Italijos mafija kontroliuoja kone kiekvieną valstybei svarbią sritį. Taip pat ir imigraciją.
Viename iš telefoninių pokalbių tarp „Mafia Capitale“ narių nuskambėjo tokia frazė: „Ar žinai, kiek aš uždirbu iš imigrantų? Prekyba narkotikais atneša mažiau pelno.“
Romoje veikiantis mafijos tinklas „Mafia Capitale“ praėjusiais metais įsivėlė į didžiulį skandalą, kurio metu buvo atskleista, kad vienas iš šios nusikalstamo tinklo narių, Luca Odevaine, vaidino svarbų vaidmenį svarbiausiose ir didžiausiose pabėgėlių stovyklose.
Viena iš jų – jau minėtoji C.A.R.A., Sicilijoje. Dirbdamas su organizacijomis, kurios buvo atsakingos už pabėgėlių priėmimą, jis galėjo užtikrinti, jog pinigai, skiriami imigrantų išlaikymui, tekėtų jam ir jo kolegoms, įsitraukusiems į prekybos imigrantais tinklą, palankiomis kryptimis.
Taigi, šis prekybos imigrantais verslas klesti ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Į jį įsitraukusios nusikalstamos struktūros iš jo uždirba milijonus. Viename iš telefoninių pokalbių tarp „Mafia Capitale“ narių nuskambėjo tokia frazė: „Ar žinai, kiek aš uždirbu iš imigrantų? Prekyba narkotikais atneša mažiau pelno.“
Organizacijoje „Arci Catania“ su imigracijos tema dirbanti Margherita Carcione pasakoja apie „Mafia Capitale“ ryšius su pabėgėlių priėmimo centrais: „Visi, kaip kokie šakalai ar grifai, nori uždirbti iš imigrantų, štai dėl to visos institucijos ir auga kone kasdien.
Už kiekvieną imigrantą organizacija gauna 30–45 eurus per dieną. Kai žmonės apie tai išgirsta, jie mano, jog tie pinigai tenka imigrantams ir šitaip jie gyvena iš mūsų kišenės. Bet tai nėra tiesa. Kišenpinigiai, kuriuos turėtų gauti imigrantas, yra 2,5 euro per dieną, o visa kita atitenka pačiai institucijai.“
Visi, kaip kokie šakalai ar grifai, nori uždirbti iš imigrantų, štai dėl to visos institucijos ir auga kone kasdien.
C.A.R.A. administracija ne tik neskiria šių pinigų imigrantams, kaip turėtų tai padaryti, bet vietoje to duoda jiems „talonėlius“, kuriais jie gali apsipirkti specialiose parduotuvėse centro viduje.
Peržvelgus kainas jose gali pasijausti, kad būtum atsidūręs oro uosto terminale: jos kelis kartus aukštesnės nei įprastai. Šiame centre gyvenantis Stanley pasakoja, kad „už gautus talonus žmonės dažniausiai perka cigaretes, kurias vėliau parduoda mieste už mažesnę kainą, kad gautus pinigus galėtų išleisti maistui, rūbams ar kitoms paslaugoms“.
Taigi Europos valstybių nusikalstamos struktūros suka lizdus institucijose, atsakingose už imigrantų išlaikymą, jų piniginės pučiasi ir pilnėja kasdien.
Prieš keletą savaičių Palermo prokuratūra paskelbė informaciją apie C.A.R.A centre veikiančius Afrikos prekybininkų žmonėmis bendrus. Kol afrikiečių nusikaltėliai verbuoja ir plukdo žmones sausakimšais laivais į Europą – čia pat vietoje įsikūrusios su jais bendradarbiaujančios struktūros koordinuoja vietinius pinigų srautus. Šis tinklas kur kas platesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti.
Atvykę į Europą imigrantai žudo europiečius, vagia ir visomis įmanomomis priemonėmis didina nusikalstamumą.
Italų sociologai savo ataskaitose pabrėžia, jog iš esmės patys italai nėra nusiteikę prieš imigrantų atvykimą. Didžiausia jų baimė – nusikalstamumas. Tose pačiose ataskaitose jie pateikia ir faktus, galinčius nuraminti bijančiuosius. Iš tiesų už agresyvius nusikaltimus dažniausiai nubaudžiami vietos gyventojai, bet ne imigrantai.
Skaičiuojant nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, kiekvienais metais imigrantų skaičius šalyje augo, bet nusikaltimų, padaromų imigrantų, skaičius išliko beveik toks pats. Tai reiškia, jog jis ne tik nedidėjo, bet iš esmės mažėjo.
Sociologai teigia, jog dažniausiai imigrantai nusikalsta dėl socialinės atskirties ir išstūmimo už visuomenės ribų. Tokia diskriminacija skatina imtis bet kokių įmanomų būdų išlikti, net jei tai reikalauja pažeisti įstatymus.
Italai nejaučia didelės baimės, susijusios su imigracija. Daugiausia nerimo jiems kelia galimas nusikalstamumo augimas.
Dažniausiai imigrantai gyvena uždaroje ir visų tarnybų kontroliuojamoje teritorijoje, kurioje, panašiai kaip kalėjime, kuriami savi nerašyti įstatymai, savos taisyklės.
Atskirti nuo visuomenės ir apsupti nusikaltimų ir žmogaus teisių pažeidimų (prekyba žmonėmis, pigios darbo jėgos išnaudojimas, narkotikai, nelegalus vietinis verslas ir kt.) jie gyvena toje aplinkoje metus ir ilgiau.
Psichologas Andrius Kaluginas, paklaustas, kaip turėtų jaustis žmogus, išėjęs iš tokios aplinkos, atsakė labai aiškiai: „Be pasekmių toks gyvenimas nebūna. Nebūna!“ Pasak psichologo, be tinkamos integracijos programos šie žmonės gali atnešti institucijos žaidimo taisykles į visuomenę.
Bet kuriuo atveju, dažniausiai į kalėjimą imigrantai patenka už valstybės sienos kirtimą be dokumentų, bet ne už agresyvius nusikaltimus prieš kitus visuomenės narius. Pasak valstybinių Italijos institucijų ataskaitų, už apiplėšimus suimti imigrantai dažniausiai apiplėšė kitus imigrantus, o italai – italus.
Seksualinių nusikaltimų imigrantai beveik visai neįvykdo. Beveik visi seksualiniai nusikaltimai, įvykdyti tiek prieš vietos gyventojus, tiek prieš imigrantus, buvo įvykdyti pačių italų.
Patys italai nejaučia didelės baimės, susijusios su imigracija. Daugiausia nerimo jiems kelia galimas nusikalstamumo augimas. Šią baimę labiausiai skatina žiniasklaidos eskaluojamos naujienos apie tuos pavienius atvejus, kai imigrantai nusikalsta prieš italus.
