Kol Romoje kaip reikiant nepasnigo, tikimybė, kad populistinis judėjimas Cinque stelle (it. – penkios žvaigždės) duos garo tradicinėms partijoms, buvo labai reali.
Bet Romą užklojo priešrinkiminis sniegas, ir situacija pasikeitė iš esmės.
Sniego buvo ne taip ir daug – kokie 30 cm, bet to užteko, kad Italijos sostinė panirtų į absoliutų chaosą: policijos nėra, autobusų nėra, traukiniai nevažiuoja, mokyklos neveikia, miestas parklupdytas.
Priminsiu: Romą valdo Virginia Raggi, būtent Cinque Stelle atstovė. Nuoširdus pradinių klasių mokytojos įvaizdis, šilta ir žmogiška populizmo išraiška, kalbančių partinių galvų antipodas.
Tik gaila, kad Romoje sninga, o merė Virginia džiaugiasi kaitria Meksikos saule. Komandiruotėje... Ir pasitikėjimas komiko Beppe Grillo įkurtu Italijos gelbėtojų judėjimu tirpsta greičiau už sniegą sostinėje.
Populistų lyderis – bemokslis
Populistų lyderis, kandidatas į premjero postą Luigi Di Maio – simpatiškas vaikinas, kaip ir merė Virginia. Jaunas, vos 31 metų. Ne itin maloniais gerontologijos kvapais dvelkiančiai Italijos politikai tai neįtikėtinas reiškinys.
Už šį jaunuolį pirminiuose rinkimuose balsavo 82 proc. Cinque Stelle liaudies. Liaudžiai patinka lyderis, kuris reguliariai daro tariamosios nuosakos klaidas.
Italų kalbos tariamoji nuosaka – il congiuntivo – yra grynas vargas gryniems populistams. Bet jie to neslepia. Daro politiką iš gramatinių klaidų.
Silvio Berlusconi – politikos asas – šiuos dalykus kaipmat pastebėjo. Ir iškėlė klausimą: „Ar gali Italiją valdyti politikas, nebaigęs aukštojo mokslo?“
Beje, tai gryniausia tiesa: populistas L.Di Maio, baigęs licėjų, bandė studijuoti teisę, bet nesėkmingai. Darbavosi Neapolio stadione tvarkos prižiūrėtoju: VIP tribūnoje palydėdavo į jų vietas žymius futbolo sirgalius. Stadione tariamosios nuosakos nereikia.
Silvio Berlusconi sugrįžo. Alla grande, kaip sako italai – didingai. Atėjo į televiziją ir ištarė: „Credere, obbedire, combattere.“ Tikėti, paklusti, kovoti. Hm, kas čia paskutinis tokią triadą viešai naudojo? Kaip tai kas? Benito Mussolini.
Silvio Berlusconi sugrįžo. Alla grande, kaip sako italai – didingai. Atėjo į televiziją ir ištarė: „Credere, obbedire, combattere“. Tikėti, paklusti, kovoti. Hm, kas čia paskutinis tokią triadą viešai naudojo? Kaip tai kas? Benito Mussolini.
Visa Roma ištapetuota Forza Italia rinkiminiais plakatais, su raginimu – „Berlusconi – presidente“ (Berlusconi – premjeras).
Smulki milijardieriaus gudrybė: net jeigu už Forza Italia balsuotų visi 60 milijonų italų, Silvio į parlamentą nepaklius ir premjeru netaps. Niekaip.
Bausmę už netinkamą koncerno „Mediaset“ apskaitą (368 milijonai eurų nuslėptų mokesčių) jis atliko pavyzdingai: kartą per savaitę po 4 valandas Alzheimeriu sergantiems senukams pasakodavo anekdotus.
Bet to neužtenka: vadinamoji Severino juridinė norma automatiškai šalina iš parlamento teistus politikus. Silvio buvo ir tebėra automatiškai pašalintas senatorius.
Ir nostalgija, ir naujovės
Žmonės žvalgosi į Silvio ir prisimena įvairius dalykus. Vieni – „bunga bunga“ su pusnuogėmis kekšėmis.
Kiti – nelabai senus, gerus, ikikrizinius laikus, kai valdė S.Berlusconi, kai atostogos Sardinijoje buvo prieinamos ir jam, ir eiliniams piliečiams. 81-erių sulaukęs Forza Italia kūrėjas atsikratė kai kurių senų aistrų ir atrodo gana naujoviškai.
Pardavė savo brangiausią žaislą – futbolo klubą „AC Milan“. Ir paskui moteris nebelaksto. Tikriausiai...
Jaunai BBC žurnalistei interviu pabaigoje S.Berlusconi sušnibždėjo: „Per stipriai man paspaudei ranką. Jeigu taip spausi, kažin ar vyrą rasi...“
Nors gražios moterys, atrodo, ir toliau lieka ekspremjero silpnybe – jaunai BBC žurnalistei interviu pabaigoje jis sušnibždėjo: „Per stipriai man paspaudei ranką. Jeigu taip spausi, kažin ar vyrą rasi...“
Mažos smulkmenos. Užtat S.Berlusconi nebegąsdina kaip kadaise savo rinkėjų vaikus ryjančiais komunistais. Nebe. Atvirkščiai: Silvio tapo nuosaikiu, gyvenimo išmintį bylojančiu nonnino – seneliu.
Susipykusius sutaiko, susimušusius išskiria, nusikaltusius išteisina. Tokie žavūs taikdariai įkaitusiame rinkimų klimate reikalingi.
Naujasis milijardieriaus amplua daug kam patinka. Ką jau kalbėti apie flat tax – vienodų mokestinių tarifų miražą, kuris Italijos valdžios sektoriaus skolą kilstelėtų į kosmosą.
Kampanijos anekdotas Nr.1
Kol kas nelabai aišku, ar seneliui Silvio pavyks gesinti aistras ir ginčus dešiniųjų koalicijoje.
Joje, be Forza Italia, sutelpa: Lega Nord (Šiaurės lyga), Fratelli d‘Italia (Italijos broliai) ir konservatyvių krikščionių demokratų grupė. Išblukusi fotokopija to, kas Italiją kažkada atvedė į gilią ekonominę recesiją.
Koalicijos solistai ir vėl traukia kiekvienas savo giesmę: Šiaurės lyga – už gryną Italiją italams, „broliai“ – už musolinišką socialinę teisybę, krikdemai ragina nepamiršti Dievo.
„Aš būsiu premjeras“, – tvirtina Šiaurės lygos lyderis Matteo Salvini, nes žino, kad patriarchas Silvio juo negali būti. Matteo irgi nebaigęs aukštojo mokslo, bet jo ir nereikia svarbiausiai misijai: varyti lauk pabėgėlius.
2017 metais į Italiją atplaukė 120 tūkst. pabėgėlių, o 3 tūkst. nuskendo pakeliui, todėl ši tema yra viena svarbiausių rinkimų kampanijoje.
Dešinieji žada išgrūsti lauk iš Italijos nei daugiau, nei mažiau – 600 tūkst. nelegalų. Jeigu, žinoma, suras masinei operacijai pinigų. Jų reikia nemažai – 2,4 mlrd. eurų.
Todėl kol kas M.Salvini tenkinasi tuo, ką turi: rinkiminiu plakatu Prima gli italiani – pirmiau italai. Plakate vaizduojami neva grynakraujai italai – šviesiaplaukis tėtis ir baltapūkis vaikas.
Tik gaila, kad prieš keletą dienų kažkaip netyčia paaiškėjo: tai tik vizija. Ir ji nelabai atitinka tikrovę: abu šviesiaplaukiai baltapūkiai – Čekijos, o ne Italijos piliečiai.
Apmaudi Šiaurės lygos ksenofobų propagandos klaida tapo rinkimų kampanijos anekdotu Nr.1.
Kairysis M.Renzi pasuko į dešinę
Dešinieji taikosi surinkti 40 proc. balsų. O kairieji? Kairieji turėtų smagiai traukti savo melodingą dainą Bella ciao. Bet dainų PD (partito democratico – Demokratų partijos) stovykloje šįsyk nesigirdi. Nei linksmų, nei liūdnų.
Kairieji pykstasi iki beprotybės, o kaltas dėl visko – jų talentingasis ekspremjeras Matteo Renzi.
Tiesą pasakius, jis truputį sudešinėjo: vengia ryškių kairuoliškų lozungų, pats – dailiai įdegęs tropikų saulėje, madingai apsivilkęs. Visiškai neprimena Palmiro Togliatti epochos kovotojų.
„Netgi jeigu ir pralaimėsime, aš vis vien nesitrauksiu“, – sako savo bendražygiams ir rinkėjams M.Renzi.
Po tokių žodžių Matteo bus dar labiau nemėgstamas, nes jau dabar saviškiai jį vadina antipatico (it. – antipatiškasis). Gal dėl to, kad premjeru pabuvo nepraėjęs rinkimų mėsmalės.
O gal todėl, kad Afrikai už migrantų pristabdymą žada 6 milijardus eurų, kai Romoje tuo tarpu sniegą nėra kam valyti, – valo kariuomenė. Kaip ten bebūtų, jeigu kairieji demokratai surinks mažiau kaip 20 proc., Bella ciao Matteo sudainuos paskutinį kartą.
O čia dar Jeanas-Claude'as Junckeris... Ne, Europos Komisijos pirmininkas nepretenduoja į postus Romoje.
Tačiau jo kolega – Europos Parlamento prezidentas Antonio Tajani – galbūt. S.Berlusconi jį galbūt netgi mato premjero poste.
Kad ir kaip būtų, J.-C.Junckeris itališkoje rinkimų taranteloje kažko nesupranta. Arba kažką įtaria.
„Italija po rinkimų, matyt, neturės veiklios vyriausybės“, – prasitarė ES vadovas. Pasakė, ką galvoja.
Paskui atsiėmė savo žodžius, bet Europa išgirdo: sekmadienis Apeninuose bus emocingas. Pirmadienis – nenuspėjamas.
