Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje veši nedarbas – regione darbo neturi du trečdaliai 15–29 metų amžiaus žmonių. Viso regiono valdantieji režimai, pasak Sh. Ben Ami, apribojo politines laisves ir į visuomenės protestus atsakė brutaliomis represijomis. Egipto, Saudo Arabijos ir iš dalies Maroko valdžia demonstruoja viso arabų pasaulio režimų nesugebėjimą išvengti autoritarizmo spąstų, nepaisant to, kad dabartinėmis sąlygomis naujas visuomenės sąjūdis atrodo labai tikėtinas.
Egiptas yra klasikinis pavyzdys, kaip revoliucija baigiasi jos idealų išdavyste. Egipto prezidentas Abdelis Fattahas al Sisis šaliai vadovauja dar nuožmiau nei Hosnis Mubarakas, kurio 30 metų autokratinis valdymas baigėsi 2011 m. sukilimu. Remdamasis policijos pajėgomis, kurias jis pats apibūdina kaip „milijono mafiją“, A.F. al Sisis represijas pavertė esminiu režimo organizaciniu principu.
Kad Egipto ekonomika imtų nešti naudą 95 milijonams šalies gyventojų, būtinos esminės reformos. Tai uždavinys, kurio Egipto vadovams nepavyks išvengti, nes H.Mubarako valdymo laikotarpio socialinis kontraktas, kai egiptiečiai savo laisvę atidavė mainais už plačią socialinės apsaugos sistemą ir dosnias subsidijas, nebeįmanomas, įsitikinęs straipsnio autorius.
Šalyje, kurioje 40 proc. jaunų žmonių neturi darbo, tik ryžtingas prezidentas reformatorius galėtų Egiptą atitolinti nuo ekonominės katastrofos slenksčio. Tačiau, vietoj to, kad suteiktų viltį prieš šešerius metus Tahriro aikštėje protestavusių jaunų egiptiečių kartai, A.F. al Sisis užgniaužė individualią iniciatyvą ir kariuomenę padarė pagrindiniu ekonomikos subjektu.
Galbūt baimindamasis dar didesnių socialinių neramumų A.F. al Sisis vis dar nepatenkino reikalavimų, kuriuos Tarptautinis valiutos fondas šaliai iškėlė prieš suteikdamas 12 mlrd. dolerių finansinę pagalbą. Be kita ko, Egiptas privalo smarkiai sumažinti išsikerojusio viešojo sektoriaus, kuriame vis dar dirba šeši milijonai egiptiečių (neskaitant kariškių ir policininkų), darbo užmokesčio fondą, taip pat apriboti subsidijas, kurios vis dar sudaro 30 proc. valstybės biudžeto.
Be to, A.F. al Sisis dar labiau apribojo politines laisves, nei jų buvo vienpartinėje H.Mubarako režimo sistemoje. Egipto ekonominių ir socialinių teisių centro duomenimis, 2016 m. Egipte buvo penkis kartus daugiau gatvės protestų nei kelerius metus prieš Arabų pavasario pradžią. Formuojasi socialinis ugnikalnis, kuris anksčiau ar vėliau išsiverš.
Saudo Arabijos monarchinis teokratinis režimas Arabų pavasarį išgyveno palyginti lengvai dėl to, kad galėjo dosniai pamaloninti savo piliečius. Tačiau, kaip ir Egipte, karalystės socialinis kontraktas tapo netvarus, kadangi naftos kainos nusmuko, o gyventojų skaičius vien per praėjusį dešimtmetį išaugo daugiau nei 25 proc.
Anksčiau šiais metais Saudo Arabijos vyriausybė buvo priversta sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimus ir subsidijas būtiniausioms prekėms. Tačiau tai gali kelti didelį pavojų režimui, iš dalies dėl to, kad valstybė yra didžiausias šalies gyventojų darbdavys (atlyginimų sumažinimo buvo paskubomis atsisakyta, kai keturiuose miestuose imta organizuoti protestus).
Daugelis regiono autokratų savo viltis siejo su Kinijos nedemokratinio vystymosi modeliu. Tačiau įdiegti tokio modelio jiems aiškiai nepavyko. Siekiant jį sklandžiai įgyvendinti, būtinas daug griežtesnis socialinis, ekonominis ir politinis reguliavimas, nei šiuo metu įmanoma arabų šalyse, rašo Sh.Ben Ami.
Tai reiškia, kad Saudo Arabijos sosto įpėdinio Mohammedo bin Salmano plataus užmojo planas šalies naftos ekonomiką pertvarkyti į šiuolaikišką pramoninę ekonomiką bus ilgas ir nenuspėjamas procesas. Ekonominės reformos pavyks tik tuomet, jei jos bus įgyvendinamos kartu su esminėmis politinėmis reformomis, kurios neišvengiamai sukrėstų režimo pamatus.
Marokas yra dar viena monarchija, kurios Arabų pavasaris iš esmės nepalietė. Tuo metu Maroko karalius Mohammedas VI protestuotojams išmintingai pasiūlė konstitucines reformas ir rinkimus. Tačiau dabar Marokas susidūrė su savuoju „Tuniso precedentu“, primenančiu gatvės prekiautojo Mohamedo Bouazizio susideginimą 2010 m. protestuojant prieš valstybės persekiojimą.
Desperatiškas M.Bouazizio poelgis tapo kibirkštimi, nuo kurios įsiliepsnojo Arabų pavasaris. Pernai Maroką pasiekė baisus to įvykio aidas, kai smulkus prekiautojas Mouhcine`as Fikri žuvo šiukšliavežyje, mėgindamas susigrąžinti valdžios konfiskuotą žuvį. M.Fikri mirtis išprovokavo protestų bangą šalies šiaurėje esančiame Rifo regione, kuris nuo seno garsėja savo maištingumu.
Revoliucinėmis aplinkybėmis iškyla lyderiai, kurie iki tol būdavo nežinomi. Rife 39 metų bedarbis Nasseras Zefzafi ėmė vadovauti protestams, kurie greitai išplito į kitus šalies regionus. Internete skelbiamuose įrašuose jis vietos tarme ugningai pasisako prieš valdžios korupciją ir Maroko „diktatorišką režimą“. Birželio 11 d. šalies sostinėje Rabate buvo surengtas didžiausias visuomenės protestas nuo Arabų pavasario pradžios.
Kitaip nei jo tėvas karalius Hassanas II, Mohammedas remia regiono vietos gyventojų berberų kultūrą ir skatina investicijas, kad pajūryje esantis Rifo regionas taptų gamybos centru. Tačiau pažanga nėra nuosekli, nes monarchija griežtai kontroliuoja visas vyriausybės pradėtas įgyvendinti ekonomines iniciatyvas. 2015 m. pažadėtų investicijų vis dar nėra.
Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, Maroko monarchija iš kitų arabų šalių režimų išsiskiria tuo, kad sugeba lanksčiau reaguoti į visuomenės nuotaikas. Tokia politinė nuovoka ir gerėjanti šalies ekonominė padėtis gali padėti režimui išlaviruoti per šiandieninius ir būsimus neramumus. Vis dėlto šalies valdžiai teks imtis 2011 m. pažadėtų politinių reformų, liberalizuoti ekonomiką, paskatinti integracinį augimą ir gerovę, be kita ko, mažinant didelius ekonominės raidos skirtumus tarp regionų.
Kai savimi patenkinti karaliai ir „išrinkti“ autokratai nereaguoja į visuomenės protestus ir nesiima kontroliuojamos revoliucijos iš viršaus, jie neišvengiamai susiduria su daug nuožmesne revoliucija iš apačios. Tačiau nei subsidijų pažadas, nei grasinimai represijomis nepadės arabų šalių režimams politikos džiną grąžinti į butelį.